Iš tikrųjų, tikslios grandininio pjūklo ištakos nėra žinomos. Visgi, nėra abejonių, kad šiandieninio grandininio pjūklo protėviai buvo naudojami medicinoje. Pavyzdžiui, 1830 m. Vokietijoje buvo sukurtas įrankis kaulams pjauti. Chirurgas viena ranka laikė pjūklą, o kita suko rankeną. Pakankamai brutalus įrankis savo išvaizda neprimena šiuolaikinių grandininių pjūklų, tačiau naudojo grandinę ir buvo skirtas pjauti. Kita vertus, anksčiau išrastas aparatas buvo labai panašus į šiandieninius medienai skirtus benzininius pjūklus.
Siekiant palengvinti gimdymą tais laikais buvo pjaustomi dubens kaulai. Žinoma, tik esant komplikacijoms, tačiau tuo metu anestezija dar nebuvo naudojama, todėl galima tik įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi šios moterys. Johnas Aitkenas ir Jamesas Jeffray sukūrė šio medicininio įrankio prototipą dar XVIII a pabaigoje ir labai juo didžiavosi. Buvo teigiama, kad jis daug tikslesnis nei iki tol naudoti kaulų pjūklai, o ir žaizda gyja daug greičiau.
Vėliau šis pjūklas naudotas ir skrodimuose, kitose operacijose, kuomet buvo šalinami ligų pažeisti kaulai bei sąnariai. Nors jis visąlaik kito, medicininis grandininis pjūklas buvo naudojamas iki pat XX a.
Laimė, kitų įrankių progresas šį įrankį išstūmė iš operacinių. Visgi, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šie medicininiai grandininiai pjūklai nebuvo varomi benzininių variklių – jie buvo mechaniniai. Vargu ar tai palengvino sergančiųjų dalią, tačiau vaizduotėje operacinės vaizdas su benzininio pjūklo riaumojimu atrodo išties šiurpiai.
