„Eroso invalidai“: ar įmanoma atpažinti psichopatą?

Vadiname save homo sapiens, taip aukštindami išsivysčiusį savo protą, tačiau vargu ar susimąstome: ar būtume tapę homo be gebėjimo mylėti? Sapiens (t.y. visa žinantį), bet meilės nepažįstantį homo laikyti žmogumi galima su didelėmis išlygomis, nes žmonių bendruomenę vienija būtent gebėjimas mylėti. Ir nesvarbu, ar tai „privati“ meilė vaikui, motinai, mylimajam, ar meilė tėvynei, visuomeniškas altruizmas. Vien protu bei nauda paremtas bendrabūvis būtų neįmanomas.

Liaudyje jie vadinami psichopatais – dažnai nepaisant, kad psichopatija yra diagnozė (diagnoze šį asmenybės sutrikimą galima vadinti sąlyginai), kuri turėtų būti patvirtinta psichiatro. Tačiau šie asmenys itin retai patenka į gydytojų akiratį, o savo valia – beveik niekad, nebent kaip teismo psichiatrų pacientai. Tarp psichopatų yra nemažai kriminalinių nusikaltėlių (bet tikrai ne visi), kurių ilgisi belangė, tačiau realybėje dažnai yra priešingai. Psichopatai, kurie turėtų būti įstatymo persekiojami už nusikaltimus, neretai yra aukščiau įstatymo. Juos saugo valdžios imunitetas arba didelė įtaka bei didžiuliai turtai.

Paradoksalu, tačiau būtent mylėti negebantys homo sapiens užima aukštus postus, tampa valstybės vadovais, karo vadais ar bankų valdytojais. Jie plauna smegenis iš tribūnų, šaukia apie pareigą tėvynei, prisideda prie pasaulinių ekonominių krizių kilimo. Kai kurie iš jų iškopia į pačias valdžios viršūnes, iš kur, užvaldę tautų protus, egoistinių liguistų troškimų vedini, sėja chaosą ir mirtį.

Visai tai ne beletristinė orveliška utopija, o psichiatrijos tema, kuri turėtų dominti mus visus. Ją ir gvildena šveicarų psichiatras A.Guggenbühl-Craigas (1923-2008) skandalingoje savo knygoje „Eros on Crtuches. Reflections of Amorality and Psychopathy“ (Erosas ant ramentų. Amoralumo ir psichopatijos refleksijos). Šioje knygoje autorius mėgino įminti psichopatų, arba Eroso invalidų, kaip jis juos vadina, prigimties mįslę, ištirti ir apibūdinti jų meilės negalią bei jos reikšmę žmonijai.

Tiesa, ši knyga – jokia literatūros šviežiena, vokiškai ir angliškai ji buvo išleista 1980m., lietuviško vertimo, deja, ir šiandien neturime, tačiau joje iškeltų klausimų ir minčių aktualumas šiandien neabejotinas.

Vos pasirodžiusi „Eros on Crtuches“ Vakaruose sukėlė šoką ir daugelį paliko be žado: ir plačiosios publikos, ir psichiatrų buvo sutikta su gera nežadančia tyla, nors kitos A.Guggenbühl-Craigo, Karlo Gustavo Jungo tėvynainio, mokinio ir pasekėjo, knygos iškart tapdavo itin populiarios ir buvo gyvai aptarinėjamos. Autorius, beje, studijavo mediciną ir teologiją, buvo K.G.Jungo Instituto Ciuriche prezidentas, o kaip praktikuojantis psichiatras, rašytojas ir lektorius, išgarsėjo JAV.

Žado buvo netekta ne tik dėl to, kad knygos autorius išdrįso suabejoti dogma, jog žmogus gimsta geras ir nusipelnęs meilės. Publiką labiausiai šokiravo tai, kad A. Guggenbühl-Craigas prabilo apie visuomenės neatsparumą pavojingam Eroso invalidų žavesiui ir pasiruošimą jam atsiduoti. Dar daugiau, šveicarų psichiatras tvirtina, kad vienoks ar kitoks Eroso invalidumas yra būdingas mums visiems. Jis kalba ir apie mūsų sielose žiojinčias tuštumas, neapvaisintas Eroso ir todėl pavojingas. Ką galime pasakyti apie psichopatišką savo pačių elgesį su motina Žeme, jos gamta ir mažaisiais mūsų broliais?

Išties nemalonu: juk dažnam iš mūsų atrodo, kad psichiatrija tai lyg kokia astronomija – tolimas mokslas apie kitus ir kita, kuris neliečia tavęs asmeniškai. Ar šiandien, kai su nerimu stebime žaibiškai žmonių keičiamą pasaulį ir tuos, kurie gviešiasi jį valdyti, spręsti tautų ir valstybių likimus, tai nėra svarbu?

Dievų metamorfozė

Taigi ne tik nesutrikęs protas, bet ir gebėjimas mylėti yra itin svarbus žmogaus psichinės sveikatos rodiklis. Tiesa, pastarąjį sunku įvertinti: kitaip nei intelektui, šiam gebėjimui pamatuoti nėra specialių testų. Mokslas, jei taip galima pavadinti psichologiją ir psichiatriją, vengia žodžio „mylėti“ kaip neapibrėžto, daugiaprasmio ir nežinia ką reiškiančio.

Tiesa, nūnai madinga kalbėti apie emocinį intelektą, siūloma šį matuotis ir didžiuotis, jeigu jo indeksas aukštas. Tačiau emocinio intelekto sąvoka, sugalvota 1995 m. psichologo Danieliaus Golemano, apibrėžiamas ne gebėjimas mylėti, o pažinti savo ir kito žmogaus emocijas. Taigi čia vėlgi kalbama apie emocijų atpažinimo galimybes, o šiomis gali pasižymėti ir Eroso invalidai.

Terminijos problemą A.Guggenbühl-Craigas išsprendė padedamas meilės dievo Eroso, jo vardu pavadinęs žmogaus gebėjimą mylėti plačiausia prasme, kuri apima ir jo aistringumą, ir libido , ir filiją su agape. Turbūt tai nėra klaida, nes visos meilės formos trykšta iš pirmykščio Eroso šaltinio. Anot autoriaus, būtent Erosas susieja mus su pasauliu meilės ir aistros ryšiais.

Dar daugiau, kaip ryšininkas jis veikia ir mūsų sieloje, susiedamas konfliktuojančias mūsų asmenybės dalis ir neleisdamas jai subyrėti, kaip kad nutinka šizofrenijos atveju. K.G. Jungo pasekėjams apskritai būdinga semti iš mitologijos aruodų ir remtis ja ten, kur mokslas su savo metodais koją nusilaužtų. Pats Jungas yra rašęs, kad dievai nūnai tapo ligomis. „Dzeusas valdo nebe Olimpą, o saulės rezginį, taip tapdamas gydytojų (problema-red.), arba temdydamas žurnalistų ir politikų protus, kai šie ne savo valia tampa psichinių epidemijų aukomis“, – taip rašė mąstytojas apie dievų metamorfozę moderniame pasaulyje.

Anot senovės graikų, būtent Erosas valdo dievų ir žmonių pasaulį bei lemia žmonių likimus .Taigi pirmapradis Erosas, anot A.Guggenbühl-Craigo, šiandien valdo mūsų širdis. Tačiau pasitaiko ir išsprūdusių iš Eroso valdžios. Jų egzistavimas pagrįstai kelia nerimą, nes klibina žmonijos, kaip bendruomenės, pamatus.

Tampa šiai galvos skausmu ir iššūkiu, su kuriuo kol kas ji nepajėgi susidoroti. Manoma, kad psichopatai nuo biblinių laikų būdavo išvejami iš žmonių bendruomenės kaip prakeiktieji. Jie ir patys yra linkę bastytis, nesaistomi prisirišimo ir meilės, o svečiose šalyse apgaulės būdu jiems lengviau pelnyti pasitikėjimą.

„Tiesa, galime manyti, bet jau teoriškai, kad tokie žmonės visgi turi širdyje bent kruopelytę meilės, kad ši negalėjo išsiskleisti dėl ligos, traumos ar tėvų nemeilės. Tačiau psichopatai, šiaip ar taip, egzistuoja“, – konstatuoja knygos autorius, įspėdamas, kad šie atrodo kaip normalūs, netgi malonūs žmonės, su kuriais smagu leisti laiką, mat jie neretai protingi ir nuovokūs, o jų bendravimas lengvas ir neįpareigojantis.

Tačiau susidūrimas su Eroso invalidais visada pavojingas, ir tam visai nebūtina netyčia sutikti jį tamsioje tarpuvartėje ar per klaidą pasirinkti į porą. Kita vertus, kriminalinis ar asocialus elgesys dar nereiškia, kad turime reikalą sau psichopatu: tokį elgesį ar nusikaltimą gali nulemti ir kitos priežastys.

Eroso invalidas gali būti jūsų viršininku (-e), jus operuosiančiu chirurgu(-e), net jūsų šalies prezidentu(-e), o tai neišvengiamai paveiks jūsų gyvenimą. Blogiausia, kad net susidūrę su jais akis į akį nesugebame jų atpažinti. Ką jau kalbėti, kad jokiu būdu nenorime aptikti panašių nemeilės bruožų savyje.

Veik visi psichiatrai sutinka, kad šis sielos defektas yra įgimtas. Psichopatinės asmenybės bruožai pasireiškia jau trejų metų amžiuje ir nepasiduoda korekcijai. Senokai pastebėta, kad kai kurie smegenų pažeidimai provokuoja elgesį, panašų į psichopatų, ir tai paskatino tyrėjus ieškoti organinių psichopatijos priežasčių. Psichoneurologai patvirtino, kad psichopatų smegenyse iš tikrųjų yra anomalijų, smegenų chemija taip pat anomali.

Tačiau čia užbaigsime ekskursiją psichopatų smegenų vingiais, juolab kad straipsnio autorė nemano, kad galvos smegenys produkuoja psichiką tarsi tulžies pūslė tulžį. Modernūs mėginimai psichikos fenomenus suvesti į smegenų chemiją demonstruoja tik mokslo, siekiančio viską išmatuoti, apskaičiuoti ir suskaidyti, bejėgiškumą prieš sielos pasaulį.

Psichopatijos diagnozė ir šiandien kelia daug klaustukų, tad čia nesileisime į ilgą psichopatijos „ligos istoriją“. Tik pastebėsim, kad tai ne susirgimas ir ne liga, o asmenybės patologija, kuri šiandien laikoma nepagydoma ir negydytina. Nei psichoterapija, nei vaistai čia nepadės. O juk psichopatai taip pat kenčia dėl savo ydos, tą sako ir šios negalios pavadinimas. Senovės graikų kalba psyche yra siela, pathos – kančia, taigi psichopatas yra žmogus, kuris dėl savo įgimto ydingo charakterio kenčia pats ir verčia kentėti kitus.

Bent jau toks apibrėžimas A.Guggenbühl-Craigui atrodo tiksliausias. Jis nelaiko psichopato nei demoniška natūra, nei velnio įsikūnijimu – kaip neretai mes sau leidžiame manyti. Neurologas dr. Kentas Kiehlas of the iš New Mexico universiteto tvirtina panašiai. „Į psichopatus žvelgiu kaip į žmones, kenčiančius nuo tam tikrų sutrikimų, todėl jiems apibūdinti vengčiau žodžių „blogio įsikūnijimas“, – sako su prisiekusiais žudikais dirbantis tyrėjas, sukonstravęs net mobilų skanerį šių smegenims tirti.

Taigi gyvenimas be meilės yra kančia – ir pačiam psichopatui, ir aplinkiniams. Mums gi svarbu gebėti jį atpažinti, kol jis dar neprivertė mūsų kentėti. Knygos „Eros on Crtuches“ autorius su sąžiningo mokslininko atsarga bei jam būdinga ironija piešia apibendrintą Eroso invalido portretą. Štai svarbiausi jo bruožai.

Jie nesugeba mylėti ir atjausti. Dauguma tyrinėtojų šią ydą ir meilės poreikio nebuvimą laiko esminiu bruožu. Taigi posakis „svetimos skausmo nebūna“ psichopatui yra tuščias garsas, nors protu jis supranta, ką tai reiškia kitiems. Jie gali sudaryti jautrių, netgi jausmingų asmenų įspūdį, puikiai imituoti jausmus ir vedžioti naivuolius už nosies. Tačiau tai tik manipuliavimas, tuščias kevalas. Gebėjimą mylėti parodo meilės veiklumas, tvirtumas, rūpestis ir atsakomybė, kurie Eroso invalidams visiškai nebūdingi. Jie nesugeba palaikyti ilgalaikių, rūpestingų santykių, nejunta ir ilgesio, kaltės ar graužaties ir juos nutraukę.

Galėtume sakyti, kad psichopatai myli tiktai patys save, ir tai yra ne meilė sau, o tik sekli apskrito egoisto savimeilė. Juk iš tikrųjų mylėti save įmanoma tik nepataikaujant savajam ego. Mylintis save žmogus ir su pasauliu jaučiasi susijęs meilės ryšiais, tuo tarpu psichopatui toks ryšys nepažįstamas: pasaulyje jis vienišas it pirštas.

Jie pripažįsta tik jėgą ir trokšta valdžios. Dar K.G.Jungas yra įspėjęs, kad ten, kur nėra meilės, valdžią paima jėga. „Ten, kur nėra Eroso, viešpatauja apgaulė, manipuliacija, valdymas ir klasta, „ – jam antrina ir knygos autorius. Negebėdami mylėti, psichopatai siekia valdyti ir kelyje į valdžią nežino jokių skrupulų, nesibodi naudotis jokiais metodais. Jie neturi sąžinės, jiems svetimi ir tokie dalykai, kaip gyvenimo prasmingumo jausmas ar gyvenimo prasmės paieškos. Nes ir sąžinė, ir prasmė yra susijusios su meile.

Jiems nepažįstama dora ir moralinės vertybės. Psichopatui visa tai – tik tuščias garsas, tačiau protu jis suvokia, kaip svarbu imituoti dorą ir moralę, siekiant manipuliuoti ir valdyti kitus. Siekdamas egoistinių tikslų, jis tai daro be jokių skrupulų ir gėdos, gali aršiai kovoti už moralumą, liudyti lengvatikiams „tiesą ir gėrį“. Vienas įžvalgus rusų specnazo veteranas, aktyviai domėjęsis šių laikų garsiųjų didžiųjų Indijos guru veikla, labai teisingai pastebėjo, kad juos, kokį dvasingumą beskelbtų, vienija vienintelis bruožas – turtingumas: visi jie geba prisivilioti į pasekėjus turtingus dvasios ubagus iš Vakarų.

Jiems būdingos seksualinės perversijos. Psichopatams neegzistuoja kokie nors moraliniai tabu ir draudimai: jie linkę net į incestinius santykius, jiems tai – tik lytinės aistros patenkinimo incidentas. Kai kurie psichiatrai psichopatiją linkę laikyti seksualiniu sutrikimu, nes psichopatai dažnai kenčia nuo įvairiausių lytinių perversijų. Rašau „kenčia“, nors tuo sunku patikėti, bet dera paisyti objektyvumo: kaip jau sakiau, psichopatams, nors jie abejingi svetimai kančiai, sava kančia vis dėlto pažįstama.

Knygos autorius prisimena, kaip jį šokiravo vieno kolegos, kuris, kaip vėliau išaiškėjo, buvo klasikinis psichopatas, elgesys. „Kolega susilažino, kad pakels nuo tualeto grindų obuolio nuograužą ir ją suvalgys. Nenorėjau tuo tikėti, bet jis padarė tai be jokio šlykštėjimosi“, – prisimena psichiatras. Anot jo, moralė yra susijusi su dvasine švara, o ši neatsiejama nuo fizinės švaros, kuri pasireiškia ir intuityviu šlykštėjimusi ekskrementais.

Psichopatai nesikeičia. Jų asmenybė nepatiria jokių augimo kančių, jokio vystymosi. Tai labai svarbus diagnostinis požymis, kurį, tiesa, galima aptikti tik laikui bėgant. Šis bruožas atrodo itin nesuvokiamas ir grėsmingas, nes žmogui būdinga keistis – augti, bręsti, senti. Tačiau Eroso invalido siela yra nejudri tarsi akmuo, po kuriuo vanduo neprateka. Laikui bėgant, psichopatas gali nebent išsisemti, aptingti, išdegti: ir dėl to sendamas jis tampa mažiau pavojingas (nors nebūtinai). Matyt, tai susiję su senkančiu jo libido .

Jiems būdingas didelis įtarumas, prasiveržiantis nevaldomu pykčiu ir smurtu. Jie gali būti labai impulsyvūs, tačiau niekada nesigaili dėl impulsyvaus poelgio padarinių. Nieko nuostabaus, juk dėl negebėjimo mylėti šiame pasaulyje jie jaučiasi svetimi, apsupti priešų. Patys pasiruošę bet kada paspirti, išduoti, sužeisti ar užpulti, to paties jie laukia ir iš kitų. Iš čia ir tas totalus įtarumas, kurį numaldo tik „priešo“ pavergimas ir egzekucija.

Jie likę rizikuoti ir atrodo bebaimiai, tačiau šiuos šaltakraujiškus žmones iš tikrųjų lydi chroniška baimė. Jie gyvuliškai bijo visų ir visko, ir yra nuolat pasiruošę atakuoti, nes niekuo nepasitiki ir nemyli Eroso sukamame pasaulyje. Štai jums ir Eroso invalidų kančios ratas.

„Geriau jau meilės kančios!“ – sakysit. Ir A.Guggenbühl-Craigas neabejoja, kad gebėjimas mylėti yra vienas svarbiausių žmogų ir žmoniją apibūdinančių bruožų. Dauguma religijų ir dvasinių sistemų remiasi meile plačiausia prasme ir skelbia, kad išganymas ar transformacija yra įmanomi tik meilės dėka. Tačiau Eroso invalidams tai nepasiekiama, nors jie gali būti net labai religingi, taip tarsi kompensuodami savo luošumą, tad neretai tampa sektų įkūrėjais.

2013 metų Nobelio premijos laureatas, lietuvių kilmės Robertas Shilleris, ne psichiatras, o ekonomistas, pastebi, kad ir verslo pasaulyje tarp bankų valdytojų, korporacijų vadovų yra nemaža psichopatų. Laikas ir mums tapti pastabesniems. Anot statistikos, pasaulyje psichopatų yra tik 1 procentas, taigi tik vienas iš 100 yra Eroso invalidas. Ne tiek jau daug, tačiau, suvokiant šių pavojingumą, būtina gebėti juos atpažinti ir jų saugotis.

Net jei nesate per klaidą įsimylėję ir savo gyvenimą susiejęs su Eroso invalidu, šis gali pasipainioti jūsų kelyje kaip pardavėjas, virėjas, advokatas, žurnalistas. Visas šias profesijas psichopatai, pasirodo, noriai renkasi, mielai vilki ir policininko uniformą, žydrą chirurgo drabužį, segi antpečius ar dėvi kunigo sutaną.

Josifas Džiugašvilis, jei pamenate, buvo uolus seminaristas, o vėliau jo vykdyta kraugeriška politika nesuvokiama be religinio įkarščio. Jis nepasitikėjo niekuo, tačiau, kaip liudija per stebuklą gyvi išlikę jo bendražygiai, šventai tikėjo proletariato hegemonija. Verta tai prisiminti, turint galvoje šiandienos religinius karus: ar islamiškasis fundamentalizmas – ne puiki priedanga psichopatams siautėti?

Anot A.Guggenbühl-Craigo, Stalinas buvo ryškus psichopatas. Jei tuo abejojate, pasiskaitykite jo dukters Svetlanos Allilujevos memuarus, kuri tėvą pažinojo ne iš raudonų plakatų. Nepaisant nieko, jo kultas šiandien Rusijoje atgimsta. Nenuostabu, juk šią šalį valdo panaši asmenybė (perkratykite mintyse minėtus bruožus, pridėkite viešai skelbtas žinias ir nuotraukas apie pedofiliškus polinkius). Palyginus su Stalinu, blankokas, bet bėdų gana pridarė ir pridarys.

O štai Baltarusijos vadovui psichopatija buvo diagnozuota dar 1976 metais, o 1982 m. ir vėl patvirtinta ir dėl to jis buvo atleistas nuo karo tarnybos – tvirtina baltarusis psichiatras Dmitrijus Ščigelskis, nuodugniai ištyrinėjęs slepiamą prezidento ligos istoriją ir gavęs dar dviejų kolegų patvirtinimą. Jei tai tiesa, ar galime jaustis ramūs, kai toks asmuo vadovauja kaimyninės šalies armijai, ir statoma Astravo atominė elektrinė prie Neries.

Eroso invalidai, anot knygos autoriaus, buvo dauguma dabar garbinamų lyderių: Aleksandras Makedonietis, Čingischanas, Napoleonas bei kiti – ką jau kalbėti apie Leniną, Hitlerį ar Staliną.

Ar jie patys dėl to kalti? Tik atrodo, kad dauguma jų valdžią užgrobė klasta ir jėga. Iš tiesų yra kitaip: dažnai minia prasiskiria, praleisdami psichopatus į valdžios Olimpą, pataikauja ir šlovina juos, kol jie įgauna neribotus įgaliojimus ir absoliučią valdžią... Labai pavojinga situacija, bet, kaip sakoma, kiekviena tauta turi ją tokią, kokios nusipelnė.

Hitleris nebuvo nuleistas į Vokietiją iš mėnulio, o išlindo it Pilypas iš vokiškų kanapių, išgirdęs tautos, besišaukiančios vado, kvietimą. K.G.Jungas (kuris, tiesa, Hitlerį laikė ne tik psichopatu, bet ir kliedinčiu somnambulu) per vieną paskutiniųjų savo interviu netgi rėžė, kad Vokietija (kuri tada dar nebuvo atitokusi nuo nacizmo košmaro) visuomet buvo psichinių katastrofų šalis, o 10 procentų vokiečių yra beviltiški psichopatai.

Nebūtinai Vokietija. Nebūtinai Rusija, tačiau didelėms valstybėms pavojus nuprotėti yra didžiausias, nes, pasak Jungo, „demonus vilioja didžiulės masės“. A.Guggenbühl-Craigas turbūt pridurtų, kad didelės šalys turi palyginus daug psichopatų, o sykiu ir juos adoruojančių. Kita vertus, totalitarinėse šalyse, kur garbinama galia, psichopatams padaryti politinę karjerą palyginus nesudėtinga. Aplink juos spiečiasi tuntai psichopatėlių, padlaižių, bailių ir menkystų: totalitarizmas jų pagamina su kaupu.

Kaip išvengti Eroso invalidų valdžioje? Pasak A.Guggenbühl-Craigo, kiekviena demokratinė valstybė turėtų pasirūpinti atrankos ir užtvarų sistema, kuri užkirstų tokiems galimybę užlipti ant aukštesnio politinės karjeros laiptelio. Štai jo gimtojoje Šveicarijoje psichopatus nuo politinės karjeros atgraso aiškūs bei griežti valdžios apribojimai kantonų federacijoje bei neišvengiama atsiskaitomybė rinkėjams. Be to, sena demokratija bei stipria savivalda garsėjantys šveicarai intuityviai į valdžią renka tegu pilkokas, nuobodokas, bet nekeliančias įtarimo dėl psichikos sveikatos ar asmenybės sutrikimų asmenybes.

O kaip yra Lietuvoje? Kam šiuo požiūriu ji artimesnė – Baltarusijai su batkos kultu ar Šveicarijai su jos pilkoku individualizmu? Bijau, kad iki pastarosios mums vis dar labai toli, o su baltarusiais mus vienija negeras įprotis kliautis tvirtos rankos politika. Virkaujame, kad neturime ryškių asmenybių, o juk rinkimai ant nosies...

Ką vėl rinksime ant savo galvos? Čia nori nenori belieka aptarti nemaloniausias A.Guggenbühl-Craigo knygos eilutes apie tai, kad visi mes, kaip gerai begalvotume apie save, esame psichopatizuoti – daugiau ar mažiau. Kad mūsų meilė neretai yra veidmainiška, neįgali ir neveikli. Taip pat ir meilė Tėvynei. Jei laikome save vis dėlto nusipelniusiais geresnės valdžios, nei turime dabar, įsidėmėkime: kol geri žmonės nematys savo trūkumų ir nieko nedarys – ir teisėtų rinkimų keliu jiems per galvas į valdžią sulips psichopatai, o šiuos aplips menkystos ir padlaižiai.