Idėja apie dominantinį „liežuvio susukimo“ geną paneigta jau seniai, bet daugelis mokyklų ją tebenaudoja kaip klasikinį pavyzdį, piktinasi evoliucinę biologiją tyrinėjantis Johnas McDonaldas iš Delavero universiteto, pasišovęs vienąkart išsklaidyti šį mitą.
Susukti liežuvį vamzdeliu gali 65-81 proc. žmonių, moterų šiek tiek daugiau nei vyrų, rodo tyrimai.
Mintis, kad gebėjimą susukti liežuvį lemia vienas dominantinis genas, pirmąkart pasirodė 1940 m. genetiko Alfredo Sturtevanto straipsnyje. Tačiau 1952 m. kitas mokslininkas, vardu Philipas Matlockas, paneigė šį teiginį: ištyrus identiškus dvynius paaiškėjo, kad 7 iš 33 susukti liežuvio vamzdeliu nesugebėjo, nors jų broliai ar seserys – sugebėjo. A.Sturtevantas ir pats vėliau pripažino, kad klydo. Bet mitas vadovėliuose išlikęs iki šiol.
Tai nereiškia, kad genetika čia nevaidina visiškai jokio vaidmens, sako J.McDonaldas. Gali būti, kad su tuo susiję keli genai, tokie, kaip genai, lemiantys liežuvio ilgį ar jo raumenų tonusą.
O ar galima gebėjimą susukti liežuvį vamzdeliu ištreniruoti? Galbūt, tačiau tai nelengva. J.McDonaldo studentai atliko nedidelį tyrimą ir paprašė 33 žmonių, nesugebančių susukti liežuvio, treniruotis kiekvieną dieną. Po mėnesio treniruočių tik vienam žmogui pavyko tai padaryti.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugpjūčio 10 dieną.
