Apie tai, kuo baigėsi ši kelionė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyriaus gydytoja anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Dragelytė papasakojo Europos toksikologams.
Pavojingi ir neišnaikinami – tokie yra Lietuvoje išplitę Sosnovskio barščiai, kuriuos ne tik gydytojai ragina apeiti iš toli. Nėra tokios vasaros, kad šalyje nebūtų nukentėjusiųjų nuo šių augalų.
Pasitaiko net savaičių, kai į medikus pagalbos kreipiasi po kelis žmones.
Tris pacientus vos per vieną savaitę šiemet konsultavo ir gydytoja G.Dragelytė. Du iš jų atsidūrė ligoninėje.
Ypač smarkiai buvo nudegusios kojos vienai vyresnio amžiaus moteriai.
Eidama girdyti karvės ji atsidūrė įspūdingai atrodančių augalų kaimynystėje. Guminiais batais avinti moteris manė, kad nieko blogo neatsitiks.
Naktį iš skausmo ji negalėjo sumerkti akių, paaiškėjo, kad augalų sultys labiausiai pažeidė blauzdas ir vieną ranką.
„Pacientės rankos ir kojos buvo sužalotos nudegimo, o moteris neprisiminė, kad būtų prisilietusi prie Sosnovskio barščių“, – pasakojo gydytoja G.Dragelytė.
Nuo Sosnovskio barščių nukenčia ir vaikai, mėgstantys iš šių augalų stiebų pasidaryti žiūronus ar tūteles. Jas įsidėję į burną vaikai rungtyniauja, kas toliau nuspjaus vyšnios kauliuką.
Tokiems išdykautojams aplink akis ir burną parausta oda, o kartais atsiranda pūslelių. Tai – odos nudegimo požymis.
Augalų sultys turi toksinės medžiagos, kuri reaguoja su ultravioletiniais spinduliais. Saulėtą dieną ant odos patekusios sultys gali sukelti netgi II ar III laipsnio nudegimą.
Per 48 valandas gali atsirasti vandeningų pūslių. Netyčia prisilietęs prie Sosnovskio barščių žmogus jau užmiršo apie tai.
Jis gali net apsidžiaugti, kad nieko blogo jam neatsitiko, tik šiek tiek paraudo oda, šiek tiek ėmė niežėti. Bet tai būna apgaulinga. Neretai po kelių parų atsiranda pūslių. Joms plyšus atsiveria ilgai negyjančių žaizdų. Kad jos užsitrauktų, kartais prireikia kelių mėnesių.
„Pasitaiko atvejų, kai odos pažeidimas būna švelnesnis – vietoj pūslių atsiranda tamsių dėmių, neišnykstančių keletą metų“, – įspėjo gydytoja.
Apie savo kolegos gydytojo anesteziologo-reanimatologo R.Liveikio pergalingą žygį per Sosnovskio barščių džiungles gydytoja G.Dragelytė pasakojo prieš keletą metų Norvegijos sostinėje Osle vykusiame Šiaurės ir Baltijos šalių toksikologų kongrese.
Skandinavijoje tokie atvejai labai reti, tačiau nuodingų medžiagų turintys barščiai pasiekia ir šį regioną.
Jeigu ne pomėgis landžioti po griuvėsius, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas R.Liveikis galbūt niekada nebūtų nukentėjęs nuo Sosnovskio barščių, nudeginusių jam rankas nuo riešų iki alkūnių.
Nelaimė atsitiko 2008 metais. Pradėjęs dirbti Ūmių apsinuodijimų skyriuje jis neturėjo patirties konsultuodamas pacientus, kurių sveikata sutriko dėl nuodingų augalų.
Tą dieną orai buvo prasti, rytą lijo, tvyrojo dargana.
Gydytojas R.Liveikis vilkėjo palaidinę trumpomis rankovėmis, buvo užsimovęs pirštines, kurios dengė tik delnus, bet pirštai buvo pliki.
Kartu su savo broliu jis patraukė į vieną Kauno fortą, netoli kurio buvo dauba, prižėlusi Sosnovskio barščių, siekiančių 2,5–3 metrus. 190 centimetrų ūgio gydytojas R.Liveikis net nusifotografavo šių augalų tankmėje.
„Jaučiausi kaip džiunglių užkariautojas, mums su broliu reikėjo pereiti per tankmę, o nepraeisi neiškirtęs barščių peiliu, tai ir kapojau. Kai kurie stiebai buvo tokio storio kaip koja“, – prisimena nelinksmą nuotykį medikas.
Po pietų išlindo saulė. Tuo metu vyrui neatrodė nieko baisaus – tik veidas degė nuo saulės, bet rankų neskaudėjo.
Didžiausias netikėtumas medikui prasidėjo naktį, kai odoje kėlėsi vandeningos pūslės. Jų atsirado ant abiejų dilbių. Vyras nežinojo, kur dėti rankas, nes kiekviena poza atrodė kaip užkeikta. O labiausiai buvo pažeistas vienas riešas.
Rytą nusėtas pūslėmis medikas skubėjo į darbą. Jis turėjo atsargiai elgtis, nes nuo menkiausio prisilietimo galėjo atsiverti žaizdų ir įsimesti infekcija.
„Tai žinojau, todėl tepiau rankas įvairiais kremais. Jas susitvarsčiau.
Nuėjau į darbą ir pradėjau pasakoti, ką veikiau savaitgalį. Kolegos ėmė badyti pirštais sakydami: „Dirbi Ūmių apsinuodijimų skyriuje ir nežinai, kad Sosnovskio barščiai yra pavojingi“, – prisimena Rytis.
Tik delnus vyrui pavyko apsaugoti nuo cheminio nudegimo, nes buvo apsimovęs pirštines, tačiau pirštų jos nedengė, todėl pūslių atsirado tik prie nagų.
Praėjo beveik du mėnesiai, kol pūslės subliūško ir sugijo žaizdos. Nukritus šašams toje vietoje susidarė rusvų dėmių. Vyro rankos atrodė margos kaip dalmatino kailis. Dar dvejus metus gydytojui R.Liveikiui reikėjo saugotis saulės spindulių.
Rusvos dėmės – tai ženklas, kad odos audiniai buvo kur kas giliau pažeisti nei apsipylus verdančiu vandeniu. Tokią žymę palieka nudegimas, kurio priežastis – fotosensibilizacija.
Augalų sultyse – toksinė medžiaga
Gabija Dragelytė
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyriaus gydytoja
„Visos Sosnovskio barščių dalys turi furanokumarino, sukeliančio fotodermatozę. Šiuos augalus pavojinga ne tik liesti, laužyti, bet ir būti arti jų – augalai gali apnuodyti net kvėpavimo organus.
Jei sulčių patenka į akis, žmogus gali net apakti. Dažniausiai žmonės kenčia nuo odos ir gleivinės nudegimų, o sunkiausia būklė būna tada, kai plyšta nudegimo pūslės ir prasideda pūlinga komplikacija, kuri gali baigtis ir mirtimi.
Šviesa ir drėgmė gali šimtus kartų sustiprinti nuodingų medžiagų poveikį. Jei rasotą rytą ar po lietaus žmogus prisilies ne tik prie Sosnovskio, bet ir prie sibirinio barščio, vaistinės gelsvės ar pastarnoko, gali išberti odą. Tai nebus alerginė reakcija.
Taip atsitinka dėl toksinės medžiagos furanokumarino. Ji stimuliuoja melatonino išsiskyrimą odoje, todėl iš pradžių oda gali parausti, o vėliau nusidažyti rudai. Panašus odos bėrimas gali atsirasti ravint rūtas ar skinant jonažoles.
Furanokumarinų toksiškumas priklauso nuo saulės šviesos intensyvumo. Ultravioletiniai spinduliai aktyvina furanokumarinus, kurie jungiasi su timinu ir baltymais. Debesuotą ir apsiniaukusią dieną furanokumarinai veikia kur kas silpniau.
Patekę į kraujotaką furanokumarinai sukelia fotosensibilizaciją – padidina odos jautrumą šviesai (ypač jautrūs šviesaus gymio žmonės). Šie junginiai yra ir kontaktinio dermatito priežastis.
Furanokumarinų ir ultravioletinių spindulių paveikta oda parausta, patinsta, susidaro pūslių, o kartais sunkiai gyjančių opų. Padidėjusi odos pigmentacija gali išlikti keletą mėnesių. Nuo tokių bėdų gelbėja emulsijos ir kremai, turintys ultravioletinių spindulių filtrus.
Jei netyčia užtiško augalų sulčių, reikia tą kūno vietą nuplauti vandeniu su muilu ir saugotis saulės spindulių dar keletą dienų. Geriausia likti namie ir niekur nekelti kojos.
Būnant tamsoje nėra pavojaus, kad iškils pūslių, liks tik paraudimas, kamuos niežėjimas ar atsiras tamsių dėmių. O tai reiškia, kad žmogui pavyks išvengti sunkaus odos nudegimo.
Bėda ta, kad apsitaškę ir apsideginę Sosnovskio barščių sultimis žmonės neprisimena to. Jie būna nustebę, kai po kelių dienų atsiranda pūslių.“
Vienas pavojingiausių augalų Europoje
Žaliasis maras, Stalino kerštas – taip apie salierų giminės Sosnovskio barštį, prieš 50 metų iš Kaukazo atkeliavusį į Lietuvą, kalba ne tik botanikai, bet ir toksikologai.
Iki 2005-ųjų šis augalas užkariavo beveik visą Lietuvą. Sosnovskio barščiai greitai plinta, jų sėklos ilgai išlieka daigios, jų nesunaikina šaltis, todėl tai – vienas pavojingiausių augalų Europoje. Ne tik žmonės apsidegina šių augalų sultimis, nukenčia karvės, bitės, renkančios nektarą iš barščių žiedų.
Nuo 2007 iki 2013 metų Lietuvoje buvo patvirtinta kaimo plėtros programa, į kurią buvo įtrauktas svarbus punktas – naikinti Sosnovskio barščius mechaniniu, cheminiu ir kitokiu būdu.
Naikinant Sosnovskio barščius reikėtų dėvėti neperšlampamus drabužius, mūvėti gumines pirštines, o akis apsaugoti akiniais, kad į jas neužtikštų sulčių.
Paprasti drabužiai netinka, nes per juos sultys gali prasiskverbti ir sudirginti odą.
Reikėtų imtis papildomų atsargumo priemonių. Jei pjaunama žoliapjove, būtina naudoti respiratorių, nes kylantys sulčių lašeliai gali patekti į kvėpavimo takus ir nudeginti vidaus gleivinę.
