Psichiatras narkologas Ruslanas Isaevas, priklausomybių ligas tiriantis nuo 1998 metų, didžiąją kaltės dalį verčia genams. Pasak jo, pasipriešinti gamtos skirtam „nuosprendžiui“ – nelengva, tačiau įmanoma užduotis.
Medicinos mokslų kandidatas, Nepriklausomos narkologijos gildijos prezidentas, ekspertų grupės narys, pasaulinių terapeutų, narkologų asociacijų ir tinklų narys R.Isaevas, Rusijoje turintis 7 reabilitacijos centrus, o 2007 metais Maskvoje atidaręs kliniką, kurioje dirba daugiau kaip 100 specialistų, antradienį atidarė pirmąją savo kliniką Lietuvoje – medicinos centrą „PS“ Klaipėdoje.
Naujame medicinos centre „PS“ dirbs tik Lietuvos gydytojai, tačiau jie tobulinsis pas Rusijos, Europos ir JAV narkologijos ir psichiatrijos specialistus. „Priklausomybės liga gydoma ne sunkiau nei cukrinis diabetas ar hipertonija, – sakė R.Isaevas. – Bendrame lietuvių ir rusų darbe svarbiausia bus kantrybė, gebėjimas protu ir širdimi priimti tai, kad kiekvienas priklausomas žmogus yra pacientas, bet jokiu būdu ne asocialus elementas.“
Gydytojas ir mokslininkas sakė, nepaisant visų politinių nuotaikų, nebijantis plėsti verslo į Vakarus ir konkrečiai Lietuvą. Jis daug bendraujantis su kolegomis iš Vakarų Europos šalių, nuolat dalyvaujantis jų renginiuose. „Tikras profesionalas privalo būti aukščiau politikos“, – pabrėžė R.Isaevas.
– Kodėl žmonės apskritai mėgsta svaigintis, iš kur kyla tas malonumas?
– Organizmo gyvybines funkcijas reguliuoja daugybė medžiagų, hormonų, molekulių. Nuo jų priklauso ir miegas, ir apetitas, ir nuotaika.
Mokslo nustatyta, kad žmonėms, linkusiems į alkoholizmą ar narkomaniją, kraujyje būna šiek tiek sumažėjęs lygis medžiagų, atsakingų už normalią nuotaiką ir pasitenkinimą gyvenimu. Jiems visą laiką šiek tiek liūdniau, nei sveikiems žmonėms.
– Tai savotiška depresija?
– Apibendrintai galima ir taip sakyti.
– Ar svaiginimosi malonumas susijęs su pusiausvyros pojūčio malonumais, tokiais, kaip supimasis sūpynėse, atrakcionuose?
– Ne, tiems žmonėms būna sumažėjęs hormono dopamino lygis. Jie jaučia poreikį padidinti dopamino lygį kraujyje ir jaustis komfortiškai. Alkoholis leidžia trumpam laikui tą padaryti.
Galvos smegenyse yra tam tikri taškai, kur saugomos dopamino atsargos – jos trumpam „išmetamos“ į kraują. Kol vyksta tas „išmetimas“, žmogus patiria malonus pojūčius nuo apgirtimo.
Bet visa bėda, kad padidėjęs dopamino lygis išsilaiko labai trumpai. Po to jis nukrenta žemiau normos – netgi žemiau to lygio, kuris buvo iki tol. Dėl to atsiranda visi tie reiškiniai, kurie stebimi per pagirias. Depresija, dirglumas, bloga nuotaika ir noras išgerti dar, kad ir vėl pasijustum normaliai.
– Ar dopamino lygis kraujyje, ir, atitinkamai, polinkis į alkoholizmą priklauso nuo genetikos?
– Pasaulio mokslo bendruomenėje šiuo metu priimta manyti, kad priklausomybės, taip pat ir alkoholizmas, – tai kompleksinės ligos. Genetika įtakos turi – vienareikšmiškai. Bet vien tuo visko nepaaiškinsi. Genetikos įnašas į ligą konkrečiais alkoholizmo atvejais gali būti skirtingas.
Įtaką daro ir psichologija, ir auklėjimas, ir pedagogikos klaidos, ir socialinė aplinka. Pavyzdžiui, arabų šalyse galioja griežtas alkoholio draudimas – ir ten nėra tokio reiškinio, kaip alkoholizmas. O Europos šalyse alkoholizmas egzistuoja, nes religija to nedraudžia.
– Bet arabų šalyse ko gero labiau paplitusi narkomanija?
– Visiškai teisingai. Dar vienas įdomus faktas – turtingose Persijos įlankos šalyse, pagal statistiką, vienas iš pačių aukščiausių cukrinio diabeto susirgimų lygis pasaulyje. Tai susiję su tuo, kad nevalia vartoti alkoholio, narkotikai įvairiu laipsniu taip pat apriboti, bet poreikis pakelti nuotaiką vis tiek yra.
Todėl jie vartoja didelius kiekius saldumynų ir saldžių gėrimų – „Coca-Cola“, „Pepsi-Cola“ ir panašiai. Jie tą poreikį kompensuoja maistu ir gėrimais. O tai susiję su cukrinio diabeto išsivystymu.
– Ar galima sakyti, kad vienos tautos yra labiau linkusios į alkoholizmą už kitas? Daugelis girdėję apie rusų ar suomių alkoholio vartojimo įpročius.
– Čia reikia atsižvelgti į du dalykus – rasę ir klimatą. Iš tiesų mokslo įrodyta, kad mongoloidų rasės atstovų organizmuose kitaip veikia alkoholį skaidantys fermentai. Jiems labai greitai išsivysto priklausomybė nuo alkoholio.
Tuo savo laiku pasinaudojo europiečiai, užkariaudami Amerikos žemyną. Indėnus, kurie yra mongoloidų rasės, jie nugirdė, jie greičiau išmirdavo. Tą patį galima buvo pastebėti Rusijos šiaurės tautų atveju – jakutų, čiukčių. Jiems alkoholis – be galo pražūtingas.
Europiečiai kur kas atsparesni alkoholiui, bet alkoholio vartojimo ir sergamumo alkoholizmu lygiai skiriasi. Daugiau alkoholio vartoja šiaurinės šalys – čia pakliūva ir Rusija, ir Suomija, ir Lietuva, ir Latvija, ir Švedija, o taip pat – Kanada, iš dalies JAV. Tai susiję su tuo, kad mažiau šilumos, ilgas šaltasis metų laikotarpis, mažiau saulės (lyginant, tarkim, su Viduržemio jūros regionu) neigiamai veikia organizmo tonusą ir nuotaiką.
– Kaip tuomet suprasti – šiaurinės šalys alkoholio išgeria daugiau, bet joms tai ne taip pražūtinga, kaip Azijai?
– Alkoholizmas neišsivysto staiga, per keletą dienų. Tai – labai ilgas procesas. Pasekmės Azijos gyventojams labai greitai pasireiškia ir aiškiai matosi. Jie labiau apgirsta, jų pagirios sunkesnės. Tai – negatyvūs dalykai, ir jie bijo alkoholio, panašiai, kaip mūsų kultūroje bijoma narkotikų.
Šiaurės Europos tautos į alkoholį nežiūri su tokia baime. Laikoma normaliu dalyku išgerti per šventes, savaitgaliais ir ne tik. Išgerti bokalą, du ar tris. Mes suvokiame, kad daugeliui žmonių iš karto, po keleto taurelių neatsiranda alkoholizmas.
Viena vertus, tai gerai, kita vertus – blogai, nes nėra atsargumo. Žmogus nesisaugo ir gali ilgai vartoti. O čia ir yra alkoholizmo klasta – jis ateina palaipsniui ir pasirodo tada, kai to nesitiki.
– Kur yra riba, kuomet alkoholio vartojimas tampa liga – alkoholizmu? Ar prisigerti kiekvieną penktadienį, bet po to negerti visą savaitę – tai jau priklausomybė, ar dar ne?
– Nėra tiesioginio ryšio tarp vartojamo alkoholio kiekio bei ritmo ir ligos atsiradimo. Mes aiškiai skiriame vartojimą ir ligą. Ačiū Dievui, ne kiekvienas alkoholio vartojimas yra alkoholizmas.
Pagrindinis kriterijus – kai matome, kad, nepaisant akivaizdžių praradimų fizinės sveikatos, socialinio gyvenimo srityse žmogus negali liautis vartoti alkoholio. Tada mes laikome, kad yra liga.
Pavyzdžiui, žmogus turi aiškių sveikatos problemų ir jam pačiam, ar po gydytojo konsultacijos, tampa aišku, kad alkoholis prie to prisideda, ir kad jam bent laikinai reikia nutraukti alkoholio vartojimą, bet jis negali to padaryti.
Apie ligą gali liudyti ir socialinės pasekmės. Žmogus nenuėjo į darbą dėl alkoholio vartojimo.
– Nuo ko priklauso, kad vieniems žmonėms būna labai sunkios pagirios, o kitiems – ne? Ar tai – genetika, ar atsparumą alkoholiui galima „ištreniruoti“?
– Tas dalykas paveldimas. Fermentai, skaidantys alkoholį, pas skirtingus žmones veikia nevienodai. Kurių fermentai galingesni, tų organizme alkoholis suskaidomas greičiau, ir jie gali išgerti didesnius kiekius be pasekmių. O kurių fermentai veikia prasčiau – tie patiria daugiau sunkumų.
– Kurie iš jų jaučia stipresnį polinkį į alkoholį – kuriems pagirios sunkesnės (ir dėl to norisi kitą dieną „gydytis“ tuo pačiu), ar tie, kuriems tai nesukelia sunkių pasekmių?
– Nėra tiesioginio ryšio tarp pagirių sunkumo ir priklausomybės išsivystymo. Čia veikia skirtingi fermentai. Alkoholį skaido kepenų fermentai. O priklausomybė atsiranda dėl kito fermento – dopamino, kuris reguliuoja visų pirma galvos smegenų darbą.
Potencialus alkoholikas, kuriam sumažėjęs dopamino lygis, gali išgerti ir visai nedaug, ir nejausti pagirių. Bet jis nori vėl išgerti ne dėl pagirių, o todėl, kad jam liūdna. Ligai pasiekus sunkią stadiją, tai tampa lyg užburtas ratas.
Išgeriami dideli kiekiai alkoholio, greta psichinės priklausomybės, poreikio pakelti nuotaiką atsiranda ir fizinis poreikis (sumažinti pagirių reiškinius). Taip formuojasi vadinamųjų „užgėrimų“ mechanizmas.
Tačiau alkoholizmas nebūtinai pasireiškia per „užgėrimus“ – tai klasikinė forma, alkoholis intensyviai vartojamas kelias dienas iš eilės. Bet yra ir forma, kuomet alkoholis vartojamas daugiau ar mažiau pastoviai – daugybę dienų kasdien po nedaug, 1-3 taureles. Tai – taip pat alkoholizmas. Ligos kriterijus, kaip jau minėjau – pasekmės sveikatai arba socialiniam gyvenimui.
– Nuo ko priklauso tai, kaip alkoholis veikia žmones? Kodėl vieniems sukelia agresiją, kitiems – mieguistumą?
– Tai priklauso visų pirma nuo žmogaus temperamento. Visi mes skirtingi, skirtinga galvos smegenų sąranga. Ten vyksta ištisa grandinė cheminių reakcijų, veikia įvairiausios medžiagos. Visa tai skirtinguose žmonėse pasireiškia skirtingai.
Poveikį turi ir patirtos traumos. Yra žinoma, kad labiausiai į agresiją linkę tie, kurie anksčiau patyrė galvos smegenų traumas, persirgo sunkias infekcijas. Prisidėjus alkoholiui, visų tų dalykų poveikiai pablogėja.
– Kas, jūsų nuomone, blogiau – alkoholis ar silpni narkotikai, pavyzdžiui, marihuana?
– Vienareikšmio atsakymo nėra. Tai priklauso nuo požiūrio taško ir nuo konkretaus žmogaus. Viena vertus, gali būti sunki alkoholizmo forma, žmogus nuolat „užgeria“, būna net tokia būklė – patologinis girtumas. Žmogus, išgėręs vos keletą taurelių, iš dalies praranda sąmonę, regi įvairias vizijas, nelabai atpažįsta aplinkinius. Po keleto dienų, atėjus prablaivėjimui, tie epizodai jam išsitrina iš atminties. Tai – sunki forma.
Kita vertus, gali būti daugybė lengvųjų narkotikų vartotojų. Jie parūko žolytės kartą per mėnesį. Suprantama, lyginant šiuos du atvejus – alkoholiko atvejis sunkesnis.
Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Būna lengvo laipsnio alkoholizmas. Taip pat yra žinoma, kad intensyvus marihuanos vartojimas (kasdien daugybę metų) taip pat sukelia tiek depresiją, tiek kitus psichikos sutrikimus, primenančius šizofreniją.
Be to, žmogui, vartojančiam marihuaną, 10 kartų didesnė rizika pradėti vartoti sunkius narkotikus, nei tam, kuris jos nevartoja. Tai – pagrindinis marihuanos legalizavimo priešininkų argumentas.
– Alkoholis nepadidina rizikos įnikti į sunkiuosius narkotikus?
– Ne. Statistika rodo, kad kur kas dažniau sunkiuosius narkotikus pradeda vartoti tie, kurie anksčiau vartojo marihuaną.
