***
Pradėjau nuo kanapių. Topangos kanjone, kur tuo metu gyvenau, draugas man pasiūlė suktinę. Įtraukiau porą dūmų ir sustingau nuo to, kas nutiko paskui. Pažvelgiau į savo ranką ir ji tarsi užpildė mano regos lauką vis labiau didėdama ir tuo pat metu toldama nuo manęs.
Galiausiai man atrodė, kad matau ranką, ištįsusią per visą visatą, šviesmečių ar parsekų ilgio. Ji vis dar atrodė kaip gyva žmogaus ranka, tačiau ši kosminė ranka kartu atrodė lyg Dievo ranka. Mano pirma žolės patirtis buvo pažymėta neurologinio ir dieviško mišinio.
Septinto dešimtmečio pradžioje Vakarų pakrantėje LSD ir purpurinių sukučių sėklos buvo lengvai prieinami, todėl teko paragauti ir jų.
„Tačiau, jei nori tikrai nuostabių potyrių, pabandyk artano“, – patarė man draugai Masl Byče. Tai mane nustebino, nes žinojau, jog artanas – sintetinis narkotikas, giminingas vaistinei šunvyšnei, – mažomis dozėmis (dvi ar trys tabletės per dieną) buvo vartojamas Parkinsono ligai gydyti.
Be to, šie vaistai, vartojami dideliais kiekiais, gali sukelti kliedesių (tokių kliedesių buvo pastebėta tais atvejais, kai netyčia būdavo pavartojama tokių augalų kaip karklavijas, durnaropė ir juodoji drignė). Bet ar delyras yra kažkas smagaus ar informatyvaus? Ar asmuo sugebėtų stebėti pakitusią savo smegenų veiklą, įvertinti viso to stebuklą?
„Nagi, išgerk dvidešimt tablečių – visos kontrolės neprarasi“, – ragino draugai.
Vieną sekmadienio rytą suskaičiavau dvidešimt tablečių, nurijau jas užsigerdamas vandeniu ir atsisėdau laukti rezultato.
Ar pasaulis persitvarkys, atgims iš naujo, kaip rašė Huxley knygoje „Suvokimo durys“ ir kaip buvau patyręs pats pavartojęs meskalino ir LSD?
Ar užlies nuostabaus ir malonaus jausmo bangos? Ar jausiu nerimą, netvarką ir paranoją?
Buvau pasiruošęs visiems šiems variantams, tačiau atsitiko taip, kaip mažiausiai tikėjausi.
Man išdžiūvo burna, išsiplėtė vyzdžiai, sunkiai sekėsi skaityti, bet nieko daugiau neįvyko. Nebuvo absoliučiai jokių dvasinių pojūčių – smarkiai nusivyliau. Nežinau, ko tiksliai tikėjausi, tačiau tikrai ne šito.
Kai ruošiausi virtuvėje kaisti arbatinį, išgirdau beldimą į duris. Tai buvo mano draugai Jimas ir Kathy, kurie dažnai užsukdavo sekmadienio rytais. „Užeikit, durys atidarytos!“ – sušukau ir, kol jie taisėsi prisėsti svetainėje, paklausiau: „Kaip norite, kad paruoščiau kiaušinius?“ Jimas, pasakė, jog nori skystu tryniu, o Kathy – apkeptų iš abiejų pusių.
Visą laiką, kol čirškinau jiems kiaušinius su kumpiu, kalbėjomės. Virtuvę ir svetainę skyrė žemos baro tipo durys, todėl mes lengvai girdėjome vienas kitą. Po penkių minučių šūktelėjau: „Viskas paruošta!“, padėjau pagamintus kiaušinius su kumpiu ant padėklo, įėjau į svetainę ir... radau ją visiškai tuščią.
Nebuvo nei Jimo, nei Kathy ir jokio ženklo, kad jie apskritai būtų buvę. Aš taip apstulbau, kad vos neišmečiau padėklo iš rankų.
Nė akimirką nesumojau, kad Jimo ir Kathy balsai, jų „buvimas“ buvo nerealūs, haliucinaciniai. Mes kaip visada draugiškai pakalbėjome. Jų balsai buvo tokie kaip visada; kol nepradariau durų ir nepamačiau tuščios svetainės, nebuvo jokios užuominos, kad visas pokalbis, ar bent jau pokalbio dalis, buvo visiškai sukurta mano smegenų.
Buvau ne tik šokiruotas, bet ir išsigandęs. Pavartojęs LSD ir kitų narkotikų žinojau, kas vyksta. Pasaulis atrodydavo kitaip, jį jausdavau kitaip. Išryškėdavo visos ypatingos, ribinės patirties savybės. Tačiau mano „pokalbis“ su Jimu ir Kathy niekuo nebuvo ypatingas – jis buvo visiškai įprastas ir jame nebuvo nieko, kas išduotų, jog tai – tik haliucinacija.
Pagalvojau apie šizofrenija sergančius žmones ir jų pokalbius su „balsais“, tačiau paprastai šizofrenijos sukelti balsai tyčiojasi ar kaltina – jie nekalba apie kiaušinius su kumpiu ar orą.
„Atsargiau, Oliveri, susiimk ir neleisk, kad tai pasikartotų“, – pasakiau sau. Paskendęs mintyse lėtai suvalgiau kiaušinienę su kumpiu (Jimo ir Kathy taip pat) ir nutariau patraukti į paplūdimį, kur turėjau susitikti tikruosius Jimą ir Kathy bei kitus draugus ir tingią popietę pasimėgauti jūra.
Mąsčiau apie tai, kol neišgirdau dūzgimo, sklindančio iš viršaus. Trumpam sutrikau, bet greitai supratau, kad tai besileidžiančio sraigtasparnio garsas ir kad tame sraigtasparnyje yra mano tėvai, kurie, norėdami mane nustebinti, atskrido iš Londono į Los Andželą ir ten išsinuomavo sraigtasparnį, kuris juos atskraidintų į Topangos kanjoną.
Aš nuskubėjau į vonios kambarį, greitai nusimaudžiau po dušu ir apsivilkau švarius marškinius bei apsimoviau kelnes – kiek įmanoma greičiau, per tris ar keturias minutes iki jiems atvykstant.
Variklio gaudesys buvo kurtinantis ir pagal tai nusprendžiau, jog sraigtasparnis jau bus nusileidęs ant plokščios uolos šalia mano namų.
Susijaudinęs išbėgau į lauką pasveikinti tėvų, tačiau uola buvo tuščia, nesimatė jokio sraigtasparnio, o smarkus, pulsuojantis variklio keliamas triukšmas staiga dingo. Tyla, tuštuma ir nusivylimas išspaudė man ašaras. Buvau taip džiugiai susijaudinęs, o čia, pasirodo, visiškai nieko nėra.
Grįžau į namus, užkaičiau arbatinį dar vienam puodeliui arbatos ir staiga mano dėmesį atkreipė voras ant virtuvės sienos. Kai palinkau arčiau, kad galėčiau į jį pasižiūrėti, voras šūktelėjo: „Labas!“ Man visai nepasirodė keista, kad voras pasisveikino (visai kaip Alisa nenustebo, kai ją prakalbino baltas triušis). „Labas ir tau“, – atsakiau, ir taip mes pradėjome pokalbį apie gana techninius analitinės filosofijos klausimus.
Galbūt ši diskusija prasidėjo nuo pirmo voro komentaro – ar aš nemanau, kad Bertrand’as Russellas sugriovė Frege’s paradoksą? O gal tai buvo jo balsas – šaižus, aštrus, visai kaip Russello (kurį buvau girdėjęs per radiją ir kuris buvo labai juokingai parodijuotas komedijoje „Beyond the Fringe“).
Darbo dienomis vengiau narkotikų, nes dirbau rezidentu Kalifornijos universiteto neurologijos skyriuje Los Andžele. Buvau nustebintas ir sujaudintas, kaip ir medicinos studijų laikais Londone, pacientų neurologinių patirčių spektro ir supratau, kad niekada iki galo jų nesuprasiu ir nesusitaikysiu su jomis emociškai, jei nepabandysiu jų apibrėžti ar iššifruoti. Būtent tada išleidau pirmus savo straipsnius ir parašiau knygą (ji niekada nebuvo išspausdinta, nes pamečiau rankraštį).
Tačiau savaitgaliais dažnai eksperimentuodavau su narkotikais. Ryškiai prisimenu vieną epizodą, kai man pasirodė stebuklinga spalva.
Vaikystėje išmokau, kad spalvų spektras yra sudarytas iš septynių spalvų, įskaitant indigo mėlyną (jas pasirinko Newtonas, iš dalies arbitraliai, kaip septynių gamos natų analogiją.)
Tačiau kai kurios kultūros atpažįsta tik penkias ar šešias spektro spalvas ir ne visi žmonės vienodai mato indigo mėlyną. Aš jau seniai norėjau išvysti „tikrąją“ indigo spalvą ir maniau, kad tai gali įvykti pavartojus narkotikų. Ir štai vieną saulėtą 1964 m. šeštadienį sukūriau tarsi farmakologinį pakilimo taką, kurį sudarė amfetaminas (bendram sujaudinimui), LSD (haliucinogeniniam intensyvumui) ir žiupsnelis kanapių (kurios prisidės prie ekstazės). Praėjus dvidešimčiai minučių po to, kai suvartojau minėtas medžiagas, pasisukau į baltą sieną ir šūktelėjau: „Noriu pamatyti indigo, tuojau pat!“
Ir tada, tarsi palieta milžiniško teptuko, atsirado didžiulė drebanti kriaušės formos gryniausio indigo dažų dėmė. Švytinti ir dieviška – ji užliejo mane žavesiu.
Tai buvo rojaus spalva, pamaniau, spalva, kuriai išgauti Giotto paskyrė visą gyvenimą, bet taip ir nepasiekė tikslo, galbūt todėl, kad rojaus spalvos neįmanoma pamatyti žemėje. Tačiau ji kažkada egzistavo – tai buvo paleozojaus eros jūros spalva; kadaise tokia buvo vandenyno spalva. Aš pasilenkiau prie jos tarsi ekstazės būsenos. Ir tada ji staiga pradingo, o aš likau su nepakeliamu praradimo jausmu ir liūdesiu, nes ji buvo išplėšta iš manęs. Tačiau paguodžiau save: „Taip, indigo egzistuoja ir ji gali būti sukurta smegenyse.“
Paskui ištisus mėnesius ieškojau indigo. Netoli namų išžiūrinėjau akmenis ir uolienas. Gamtos istorijos muziejuje išnagrinėjau lazurito pavyzdžius, bet netgi jų spalva nė iš tolo nepriminė mano matytos.
Ir štai 1965 m. persikėliau į Niujorką ir nuėjau į koncertą Metropoliteno meno muziejaus egiptologijos galerijoje.
Pirmoje dalyje buvo atliekamas Monteverdi kūrinys „Palaimintosios Mergelės Marijos mišparai“, kuris mane visiškai pakerėjo.
Nebuvau pavartojęs jokių narkotikų, tačiau jutau, kaip keturių šimtų metų senumo šlovinga muzikos upė iš Monteverdi galvos tekėjo į manąją. Apimtas ekstazės, per pertrauką išėjau pasižvalgyti į eksponuojamus senovės Egipto objektus – lazurito tabakines, papuošalus ir t. t. – ir buvau sužavėtas pamatęs indigo žybsnius. Pamaniau sau: „Ačiū Dievui, jis iš tiesų egzistuoja!“
Antros koncerto dalies metu pradėjau nuobodžiauti ir tapau neramus, bet paguodžiau save, kad po to galėsiu nueiti ir „gurkštelėti“ indigo. Jis bus ten pat, lauks manęs. Tačiau, kai išėjau pasižvalgyti po galeriją pasibaigus koncertui, mačiau tik mėlyną, purpurinę, violetinę ir rausvai rudą spalvą – jokios indigo. Tai buvo beveik prieš penkiasdešimt metų – po to karto daugiau niekada nemačiau indigo spalvos.
Oliver Sacks. Haliucinacijos. Iš anglų k. vertė Austėja Banytė. K.: Kitos knygos, 2015.
