Amerikos menų ir literatūros akademijos narys O.Sacksas už savo knygas yra gavęs gausybę apdovanojimų, įskaitant Hotorndeno literatūros premiją ir Guggenheimo stipendiją.
Šis interviu – apie naujausią jo knygą „Haliucinacijos“, narkotikus ir mįslingąjį Bonnet sindromą.
– „Haliucinacijose“ minite, kad viena priežasčių, kodėl tapote neurologu, yra migrena, nuo kurios kentėjote vaikystėje. Kaip liga paveikė jūsų gyvenimą?
– Pirmasis mano prisiminimas: esu trejų ar ketverių metų, lakstau sode ir staiga pamatau švytintį ir vibruojantį zigzagą, besiplečiantį į vieną pusę. Tai buvo pirmas kartas – deja, ne paskutinis, todėl labai išsigandau. Mačiau, kaip zigzagas prarijo pusę sodo tvoros.
Mano motina, kuri taip pat sirgo klasikine migrena, paaiškino, kas tai, ir nuramino, kad man nieko bloga nenutiks, o haliucinacijos truks tik kelias minutes. Tada supratau, kad teks susitaikyti su priepuoliais ir su jais gyventi.
– Vadinasi, ši vaikystės patirtis sukėlė smalsumą?
– Taip. Haliucinacijų būta įvairių: kartais pusę mano regėjimo lauko tiesiog užliedavo viena spalva, kitąkart vaizdas sustingdavo ir tada nebegalėdavau atskirti judesio. Gana anksti supratau, kad haliucinacijas regėti gali ne tik smegenys, bet ir akys. Mūsų rega sudaryta iš dešimčių skirtingų komponentų ir bet kuris jų gali užsikirsti.
– Knygoje rašote apie tuos laikus, kai buvote keturiasdešimties ir vartojote daug haliucinogenų...
– Kaipgi be šito. (Juokiasi.)
– Vienų narkotikų poveikį apibūdinote itin žaviai: „Tai kažkas tarp neurologijos ir Dievo.“ Ką taip eksperimentuodamas sužinojote apie neurologiją ir apie save patį?
– Negalėčiau sakyti, kad narkotikus vartojau vien mokslo sumetimais... Bet tada nemažai sužinojau apie smegenų galias ir negalias, tarp jų ir mistines.
Williamas Jamesas rašė, kad azoto oksido vartojimas jam pademonstravo, jog yra daug sąmonių, ne tik racionali, ir kad jos gali būti atrandamos viena po kitos. Labai įdomi patirtis. Toli gražu niekam nerekomenduoju narkotikų, tikiuosi, mano darbuose niekas tokio siūlymo neatras. Esu laimingas, kad sugebėjau eksperimentuoti ir išlikti gyvas – ne visiems mano draugams taip pasisekė.
– „Haliucinacijose“ nemažai rašote apie Charles'io Bonnet sindromą. Ar galėtumėte jį apibūdinti ir paaiškinti, kodėl jis toks svarbus?
– Esu sutikęs daugybę pagyvenusių šviesaus proto žmonių, kurie prastai girdi arba mato. Turintys girdėjimo negalią patiria muzikines haliucinacijas, o turintys regos negalią mato sudėtingus ir įspūdingus vaizdinius.
XVIII a. šiuos reiškinius aprašė Ch.Bonnet, todėl šį sindromą dabar vadiname jo vardu. Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Bonnet sindromas buvo laikomas itin retu, užfiksuota vos pora dešimčių atvejų.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad vaizdinės haliucinacijos, patiriamos regėjimo negalią turinčių žmonių, nėra tokios retos, jas pajunta nuo 10 iki 20 proc. tokią negalią turinčių žmonių. Tiesiog jie vengia apie jas šnekėti, nes dažnai ši patirtis būna baisi arba bijo būti pavadinti pamišėliais.
Knygoje rašau apie pagyvenusią damą Rosalie, kurią haliucinacijos labai išgąsdino. Galite įsivaizduoti jos džiaugsmą, kai pasakiau, kad ji nesikrausto iš proto, niekas jai nedavė narkotikų ir kad tai ne silpnaprotystės požymis, o natūrali smegenų reakcija į aklumą. Tai Bonnet sindromas.
– Jai buvo malonu išgirsti, kad liga turi pavadinimą?
– Būtent, ji pasakojo apie Bonnet sindromą visiems slaugytojams, nors anksčiau manė, kad haliucinacijos – artėjančios mirties pranašas. Lieka pabrėžti, kad ji nemirė ir šiuo metu džiaugiasi 99-aisiais ilgo gyvenimo metais.
– Norėčiau daugiau išgirsti apie skyrių, kuriame aprašote garsines haliucinacijas, patiriamas, kai pacientams kyla rimtas pavojus. Kuo jas laiko pacientai – intuicijos apraiškomis, nurodančiomis, kaip elgtis krizinėmis aplinkybėmis, ar balsu iš išorės?
– Nelygu žmogus. Pats Sigmundas Freudas yra aprašęs du tokius atvejus. Vienąsyk, kilus mirtinam pavojui, jis išgirdo balsą, šaukiantį į ausį, kad „artėja galas“, ir tuo pat metu priešais akis pamatė šiuos žodžius.
Leisdamas vienišą jaunystę Paryžiuje, jis kartais girdėdavo savo sužadėtinės balsą. S.Freudui buvo įdomu, ar tai nėra paranormalus reiškinys, pavyzdžiui, telepatija. Jis ėmė užsirašinėti tikslų haliucinacijų laiką ir tikrinti, ką tuo metu veikė toli nuo Paryžiaus gyvenanti sužadėtinė – atitikimų nebuvo.
– S.Freudas turbūt labai nusivylė?
– Ne, jam labai palengvėjo. Kitoje knygos dalyje apie epilepsiją aprašau įdomų atvejį: moterį, girdėjusią Dievo balsą. Dievas liepė jai balotiruotis į JAV Kongresą. (Juokiasi.)
– Ir?
– Ji ne tik balotiravosi, bet ir pabrėžė Dievo balsą rinkimų kampanijoje. Nemažai žmonių pagalvojo: „Na, jei jau pats Dievas taip mano...“
– Kaip jai sekėsi rinkimuose?
– Labai gerai. Apygarda, kurioje balotiravosi, įprastai balsuodavo už ne itin religingus demokratus. Taip nutiko ir šįkart, bet ji stebėtinai menkai atsiliko nuo laimėtojo.
Parengė Tomas Marcinkevičius
