Joje pasakojamos keistame ir painiame neurologinių sutrikimų pasauly pasiklydusių pacientų istorijos. Čia sutiksime žmones, patyrusius percepcinių ir intelektinių pokyčių, individus, kurie nevalingai kalba nešvankybes arba kurių galūnės jiems patiems tapo svetimos, matysime sudėtingas asmenybes, į kurias žiūrima kaip į protiškai atsilikusius ligonius, nors iš tiesų jos turi nepaprastų meninių ar matematinių gebėjimų.
Tai pasakojimai apie tikrąjį žmogiškumą, empatijos pratybos, padedančios suvokti, kokiose skirtingose realybėse gali gyventi žmonės. Šios istorijos tokios gyvos, kad daugelis jų virsta įstabiomis metaforomis, apibūdinančiomis ne tik šiuolaikinės medicinos, bet ir šiuolaikinio žmogaus būsenas.
Lrytas.lt pateikia O. Sackso knygos ištrauką.
***
Daktaras P. buvo daug pasiekęs muzikantas, daugelį metų žinomas kaip dainininkas, o vėliau vietos mokykloje – kaip mokytojas. Būtent čia, dirbant su studentais, prasidėjo pirmosios keistenybės.
Prisistatydavo studentas, o daktaras P. jo nepažindavo, tiksliau, neatpažindavo jo veido. Studentui pradėjus kalbėti, jį atpažindavo pagal balsą. Tokie epizodai dažnėjo, jie sukeldavo keblumų, sumišimo, baimės, viskas tapdavo komiška.
Daktaras P. ne tik vis dažniau neatpažindavo veidų, bet ir matydavo veidus ten, kur jų nebūdavo, pavyzdžiui, juokingąjį Magu eidamas gatve; patapšnodavo hidrantams ir mokėjimo aparatams, manydamas, jog tai vaikų galvos, draugiškai pakalbindavo kokį medinio baldo gumbą ir nesuprasdavo, kodėl jam neatsako.
Iš pradžių iš šių klaidų buvo pasijuokiama, o ypač tai darydavo pats daktaras P. Juk visuomet turėjo gerą humoro jausmą ir buvo gerai įvaldęs dzeno paradoksus bei įvairius pokštus.
Jis toliau stebino muzikiniais gebėjimais, niekuo nesirgo ir apskritai buvo puikios sveikatos, tačiau klaidos buvo tokios juokingos ir beprasmiškos, kad niekas į jas rimtai nežiūrėjo. Mintis, kad kažkas ne taip, atsirado tik po trejų metų, kai susirgo diabetu.
Supratęs, kad diabetas gali paveikti akis, daktaras P. apsilankė pas oftalmologą, kuris jį apklausė ir gerai ištyrė akis. Gydytojas pasakė: „Viskas gerai jūsų akims, tačiau kažkas ne taip regimosioms jūsų smegenų dalims. Jums mano pagalbos nereikia – būtinai nueikite pas neurologą.“ Taip dėl šio siuntimo sutikau daktarą P.
Sutikęs jį, jau po kelių sekundžių supratau, kad tradicine prasme jis neturi jokios demencijos. Kultūringas, išsilavinęs žmogus kalbėjo vaizdingai, aiškiai ir nuosekliai, su humoru. Nesupratau, kodėl jį atsiuntė į mūsų kliniką.
Vis dėlto kažkas buvo ne taip. Kalbėjo atsisukęs į mane, kūnas nukreiptas manęs link, tačiau negalėjau suvokti, kur slypi problema.
Galiausiai supratau, kad jis į mane buvo atsisukęs ausimis, o ne akimis. Žiūrėjo ne tiesiai į akis, „bendravo akimis“, bet jo žvilgsnis keistai buvo fiksuotas į vieną tašką – nosį, dešinę ausį, smakrą, dešinę akį, lyg atkreipdamas dėmesį į individualius bruožus (kone studijuodamas), tačiau nepastebėdamas viso veido, besikeičiančių išraiškų, viso „manęs“.
Turbūt tuo metu dar visiškai nesuvokiau – tik patyriau tą keistumo jausmą, kažkokį normalaus bendravimo akimis, veido išraiškomis trūkumą. Jis matė mane, žvelgė į mane, bet...
– Kas nors ne taip? – galiausiai paklausiau.
– Lyg ir viskas gerai, – šypsodamasis atsakė, – tačiau žmonės sako, kad kažkas negerai mano akims.
– Tačiau ar jūs manote, kad turite problemų dėl regėjimo?
– Tiesiogiai ne, tačiau retkarčiais klaidų pasitaiko.
Trumpam išėjau iš kabineto, kad pakalbėčiau su jo žmona. Grįžęs radau jį ramiai sėdintį prie lango, ne žiūrintį pro jį, bet susikaupusį, kažko besiklausantį.
– Mašinų srautas, – tarė jis, – gatvių triukšmas ir traukiniai – išeina visa simfonija, ar ne? Ar girdėjote Honeggerio „Pacific 234“?
Koks malonus vyriškis, pamaniau. Juk nieko rimto būti negali. Ar leistųsi išsamiai apžiūrimas?
– Žinoma, daktare Sacksai.
Mano nerimas, galbūt ir jo, atslūgo įsibėgėjus įprastai neurologinei apžiūrai – raumenų stiprumas, koordinacija, refleksai, tonusas...
Būtent refleksų – šiek tiek neįprastų kairiosios pusės – patikros metu susidūriau su pirmuoju keistu atsitikimu. Nuaviau jo kairįjį batą ir raktu pabraižiau jam pėdą – padariau vieną regimai nereikšmingą, bet išties labai svarbų refleksų testą ir išėjau sudėti oftalmoskopo, palikdamas jį patį apsiauti batą. Nustebau, kai netrukus grįžęs pamačiau, jog bato dar neapsiavė.
– Gal galiu padėti? – paklausiau.
– Kaip padėti? Kam?
– Apsiauti batą.
– A, – atsakė jis, – užmiršau batą. – Tęsė tyliu balsu. – Batą? Šitą batą? – atrodė kiek sutrikęs.
– Jūsų batą, – pakartojau. – Gal galėtumėte apsiauti.
Intensyviai žiūrėjo žemyn, tačiau netiksliai, ne į patį batą. Galiausiai žvilgsnis nukrypo į pėdą:
– Tai mano batas?
Gal ne taip išgirdau? Ne taip pamačiau?
– Akys nekokios, – jis paaiškino ir uždėjo ranką ant savo pėdos.
– Tai mano batas?
– Ne, čia – jūsų pėda. Štai čia yra jūsų batas.
– Kad jį kur! Pamaniau, kad čia mano pėda.
Ar jis juokavo? Buvo išprotėjęs? Aklas? Jeigu tai buvo viena iš jo „keistų klaidų“, tai buvo pati keisčiausia klaida, su kokia tik esu susidūręs.
Kad išvengčiau tolesnių nesusipratimų, padėjau apsiauti tą batą. Pats daktaras P. išliko ramus, nesutriko, galbūt tai suteikė linksmumo. Tęsiau apžiūrą.
Normalus regėjimas: lengvai matė adatą ant grindų, nors kartais suklysdavo, jei būdavo padėta kairėje pusėje.
Gal regėjimas ir buvo normalus, bet ką jis matė? Parodžiau „National Geographic Magazine“ ir paprašiau apibūdinti kai kurias jame esančias nuotraukas.
Atsakymai mane suglumino. Jo akys šokinėjo nuo vienos vietos prie kitos, susikoncentruodamos ties kokia konkrečia ypatybe, kaip ir tada žvelgdamas man į veidą. Ryškumas, spalva ar kokia forma atkreipdavo jo dėmesį ir jis ką nors pasakydavo, tačiau nesugebėjo pamatyti viso vaizdo. Nesuvokė visumos – pastebėdavo tik detales, kurias matydavo lyg taškelius radaro ekrane.
Nesuprato nuotraukų esmės, kitaip sakant, jų koncepcija taip ir liko svetima. Nesuvokė nei kraštovaizdžio, nei peizažo.
Parodžiau viršelį su jame pavaizduotomis begalinių Sacharos platybių kopomis.
– Ką matai? – paklausiau.
– Upę, – atsakė jis, – ir nedidelį svečių namelį su terasa ant vandens. Terasoje pietaujančius žmones. Aplink išdėstytus spalvingus skėčius.
Jis žiūrėjo – jei tai galima pavadinti žiūrėjimu – lyg ne į patį viršelį, bet į kažkur šalia esančią erdvę, kūrė neegzistuojančias būtybes, rodėsi, jog neatpažįstami tikros nuotraukos bruožai privertė jį įsivaizduoti upę ir terasą su spalvotais skėčiais.
Turbūt atrodžiau priblokštas, tačiau jis, rodės, rezultatu liko patenkintas. Akies krašteliu jo veide įžvelgiau subtilią šypseną. Manydamas, kad apžiūrėjimas baigėsi, pradėjo dairytis skrybėlės. Ištiesęs ranką pasiekė žmonos galvą ir bandė ją pasiimti, kad galėtų užsidėti. Pasirodo, savo žmoną palaikė skrybėle! O pati nesureagavo – tokie dalykai jos nebestebino.
Žiūrėdamas per tradicinės neurologijos (ar neuropsichologijos) prizmę, nesupratau, kas įvyko. Atrodė, kad viskas gerai, bet, kita vertus – negrįžtamai sunaikinta. Tad kaip jis savo žmoną galėjo palaikyti skrybėle ir, kiek žinau, dirbti muzikos mokykloje?
