Joje pasakojamos keistame ir painiame neurologinių sutrikimų pasauly pasiklydusių pacientų istorijos. Čia sutiksime žmones, patyrusius percepcinių ir intelektinių pokyčių, individus, kurie nevalingai kalba nešvankybes arba kurių galūnės jiems patiems tapo svetimos, matysime sudėtingas asmenybes, į kurias žiūrima kaip į protiškai atsilikusius ligonius, nors iš tiesų jos turi nepaprastų meninių ar matematinių gebėjimų.
Tai pasakojimai apie tikrąjį žmogiškumą, empatijos pratybos, padedančios suvokti, kokiose skirtingose realybėse gali gyventi žmonės. Šios istorijos tokios gyvos, kad daugelis jų virsta įstabiomis metaforomis, apibūdinančiomis ne tik šiuolaikinės medicinos, bet ir šiuolaikinio žmogaus būsenas.
Lrytas.lt pateikia O. Sackso knygos ištrauką.
***
Dvidešimt dvejų metų medicinos studentas Stevenas D. dažnai būdavo apspangęs nuo kokaino, fenciklidino, bet dažniausiai – nuo amfetamino.
Vienąsyk susapnavo ryškų sapną, kad jis yra šuo, gyvenantis nepaprastų, paslaptingų kvapų pasaulyje. („Laimingas vandens kvapas... drąsus akmens kvapas“.) Netrukus atsibudęs atsidūrė kaip tik tokiame pasaulyje.
„O dabar, lyg prieš tai būčiau buvęs visiškai aklas spalvoms, staiga pakliuvau į spalvų pasaulį.“ Jo spalvinis regėjimas iš tiesų pagerėjo („Ėmiau skirti daugybę rudų atspalvių, nors anksčiau matydavau tiesiog rudą. Mano odinės knygos anksčiau atrodė panašios, tačiau dabar kiekviena turėjo savitą atspalvį“).
Pagerėjo ir jo fotografinė atmintis bei vizualinė percepcija („Anksčiau negalėdavau piešti, galvoje nieko „nematydavau“, tačiau dabar jaučiu, lyg joje būtų įstatyta „camera lucida“* – lyg viską „matyčiau“ popieriuje ir tereiktų tik atkartoti matomus kontūrus. Staiga įgavau gebėjimą piešti tikslius anatominius piešinius.“)
Tačiau būtent kvapų egzaltacija transformavo jo pasaulį: „Sapnavau, jog buvau šuo – tai buvo olfaktorinis sapnas, – o dabar atsibudau kvapų pasaulyje – pasaulyje, kuriame visi kiti pojūčiai nublanko prieš kvapus.“ Visa tai lydėjo kažkoks drebėjimas, stiprios emocijos ir keista pusiau užmiršto, pusiau prisiminto pasaulio nostalgija.
„Įėjau į kvepalų parduotuvę, – tęsė. – Niekada nepasižymėjau gera uosle, tačiau tuomet iškart juos visus atpažinau, ir kiekvienas buvo atskiras, unikalus, žadinantis pasaulis.“ Jis suprato, kad visus draugus bei pacientus atpažindavo pagal kvapą: „Atėjęs į kliniką aš kaip šuva apuosčiau ir tuo vienu uostelėjimu atpažinau visus ten buvusius dvidešimt pacientų. Visi turėjo savitas olfaktorines savybes – kvapų veidus, daug ryškesnius, daug „aromatingesnius“ negu bet koks regimas veidas.“
Kaip šuo jis galėdavo užuosti jų emocijas: baimę, pasitenkinimą, seksualumą, pagal kvapą galėdavo atpažinti kiekvieną gatvę, parduotuvę ir neklystamai pagal kvapą susigaudyti Niujorke.
Jausdavo poreikį viską apuostyti („Nepažindavau, kol nepauostydavau“), tačiau tramdydavosi, jei matydavo, kad būnant su kitais tai būtų buvę nepriimtina.
Sustiprėję lyties kvapai labiau jaudinano, tačiau jautė, kad jie buvo ne stipresni nei maisto ir kiti kvapai. Kvapų malonumas, kaip ir nemalonumas, buvo intensyvus, tačiau svarbiausia atrodė ne pats malonumas ar nemalonumas, bet visa jį supanti patirtis, reikšmė ir estetika.
„Tai buvo aiškaus konkretumo, smulkmenų pasaulis, – pabrėžė, – aiškios tiesioginės reikšmės pasaulis.“ Anksčiau buvęs tam tikra prasme intelektualus, linkęs į apmąstymus ir abstrakcijas, dabar pamatė, jog abstrakcijos ir kategorizavimas įtikinamo kiekvienos patirties momentiškumo kontekste tapo kiek svetimas ir nerealus.
Tačiau ši transformacija po trijų savaičių staiga liovėsi – uoslė ir visi kiti pojūčiai grįžo į senas vėžes, ir, sumišus netekties bei palengvėjimo pojūčiams, vaikinas vėl pateko į tą pilkąjį pojūčių neapibrėžtumo, nekonkretumo bei abstrakcijų pasaulį. „Džiaugiuosi sugrįžęs, – prasitarė, – tačiau kartu tai yra ir didelė netektis. Dabar suprantu, ką prarandame būdami civilizuoti ir „žmogiški“. Mums reikia ir kitko – „primityvumo“.
Praėjo šešiolika metų, ir studijų bei amfetamino laikai jau seniai buvo pasibaigę. Nieko panašaus nebepasikartojo. Daktaras D. yra jaunas vidaus ligų gydytojas, padaręs puikią karjerą, mano draugas ir kolega Niujorke.
Dėl nieko nesigaili, tačiau kartais jaučia nostalgiją: „Ach, tas kvapų pasaulis, tas aromatingasis pasaulis! – atsidūsta. – Toks ryškus, toks tikras! Lyg būčiau aplankęs kitą, turtingą, gyvą, turiningą, savarankišką tikrųjų pojūčių pasaulį. Jei tik galėčiau kartais sugrįžti ir vėl pabūti šunimi!“.
Freudas keletą sykių yra minėjęs, kad žmogaus uoslė yra vaikystės ir tariamai doros civilizacijos priespaudos „auka“ ir primityvaus, pregenitalinio seksualumo represijos išraiška. Specifinis (ir patologinis) uoslės sustiprėjimas išties būdingas parafilijai, fetišizmui ir kitoms giminingoms perversijoms ir regresijoms.
Tačiau čia minimi civilizacijos „represijų“ panaikinimo atvejai yra daug bendresni ir, nors atsirado dėl amfetaminų sukelto dopaminų antplūdžio, nebuvo nei seksualaus pobūdžio, nei susiję su seksualine regresija. Panašios hiperosmijos, kartais susijusios su priepuoliais, gali atsirasti esant dopamino pertekliui, kaip tai atsitinka levodopą vartojantiems encefalitu persirgusiems ir Tourette’o sindromo kamuojamiems pacientams.
Tokios inhibicijos reikiamybė neturėtų būti supaprastinta iki froidiškumo, taip pat tas supaprastinimas neturėtų būti išaukštinamas iki Williamo Blake’o romantiškumo. O galbūt, kaip pataria Headas, mums reikia būti žmonėmis, o ne šunimis. Ir vis dėlto Steveno D. patirtis, kaip ir G. K. Chestertono eilėraštis „The Song of Quoodle“, mums primena, jog kartais turėtume pabūti ne žmonėmis, o šunimis:
Neturi nosių jie,
Nupuolę Ievos sūnūs...
Smagius vandens kvapus apuostyt,
Drąsų kvapą akmenų!
Neseniai sužinojau apie vieną panašų atvejį – talentingas žmogus patyrė galvos traumą, kurios metu buvo smarkiai pažeisti uoslės takai (einantys per visą priekinės kaukolės duobės ilgį, jie yra labai pažeidžiami), todėl visiškai prarado galimybę užuosti.
Tai jį išgąsdino ir apėmė sielvartas. „Uoslė? – atviravo. – Niekada apie tai nepagalvojau. Paprastai apie tai net nesusimąstai. Bet tai praradęs, pasijutau lyg apakęs. Gyvenimas prarado didžiąją dalį skonio – net nepagalvotum, kokia didelė to „skonio“ dalis yra uoslė. Užuodi žmones, užuodi knygas, užuodi miestą, užuodi pavasarį – galbūt ne sąmoningai, bet kaip sodrų aplinkos foną. Visas mano pasaulis staiga tapo daug niūresnis...“
Jautė stiprų praradimo ir ilgesio jausmą, tikrą osmalgiją**: troškimą prisiminti kvapų pasaulį, į kurį nekreipdavo dėmesio, jautė, kad tas pasaulis sudarė patį gyvenimo pagrindą. Ir tuomet po kelių mėnesių dideliam jo džiaugsmui ir nuostabai „beskone" tapusi mėgstama rytmetinė kava vėl pradėjo kvepėti.
Atsargiai pamėgino rūkyti mėnesius neliestą pypkę ir taip pat užuodė seniai pamėgtą kvapą.
Labai apsidžiaugęs – neurologai jam buvo pasakę, kad nėra vilties pasveikti – grįžo pas savo gydytoją. Tačiau kruopščiai atlikus dvigubai aklą tyrimą, gydytojas tarė: „Man labai gaila, bet jūs nė kiek nepasveikote. Tebeturite visišką anosmiją***. Keista, kad dabar „užuodžiate“ savo pypkę ir kavą...“
Atrodo, jog intensyvėja – svarbu pažymėti, kad pažeisti buvo tik olfaktoriniai takai, bet ne žievė – labai ištobulinti olfaktoriniai vaizdai, kuriuos beveik galima pavadinti kontroliuojamomis haliucinacijomis, tad kavos gėrimą ir pypkės užsidegimą – situacijas, kurios paprastai glaudžiai siejamos su kvapais, – dabar pasąmonė galėjo taip stipriai sužadinti, kad jos atrodydavo tikros.
Ši iš dalies sąmoninga, iš dalies pasąmoninga galia taip sustiprėjo ir suintensyvėjo, kad jis galėjo „užuosti“ pavasarį. Vis dėlto sugebėjo taip atgaivinti kvapų vaizdus, arba prisiminimus, kad beveik pavyko įtikinti save ir kitus, jog iš tiesų tai užuodžia.
Dabar jau yra žinoma, kad tokia kompensacija dažnai nutinka akliesiems bei kurtiesiems. Atsiminkime kurčią Beethoveną bei aklą Prescottą. Tačiau tikrai nežinau, ar tai dažnai susiję su anosmija.
* Įrenginys atvaizdams piešti, susidedantis iš prizmių ir veidrodžių sistemos, kuri leidžia kartu matyti daiktą ir piešimo plokštumą.
** Osmalgija – knygos autoriaus sukurtas anglų kalbos žodis, vartojamas kaip užuomina į kvapų nostalgiją.
*** Anosmija – negalėjimas justi kvapų.
Oliver Sacks. Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle. Iš anglų k. vertė Kęstutis Šatkauskas. K.: Kitos knygos, 2014.
