Sutrikimo, dėl kurio žmonės valgo nemaistingus, vidiniam vartojimui netinkamus objektus, pavadinimas – Pica sindromas. Dažnai girdimos istorijos apie žmones, valgančius žemę, stiklą, smėlį, taip pat tokius daiktus kaip kilimai, žvakės ir kempinės.
„Man visada patiko šlapios kempinės kvapas, – sako R.Skinner. – Tiesiog trokštu pajusti tą drėgmę, tą skonį savo burnoje.
Man patinka ir jos tekstūra, šiek tiek primena torto valgymą.
Vieną dieną galvoju pabandyti ant viršaus užlieti glajaus. Mėgstu užkandžiauti kempine, jei jaučiu didelį stresą – tai man padeda atsipalaiduoti.“
Kempinių valgymo pavojai
Pica sindromas gali sukelti įvairiausių komplikacijų, jei žmogus suvalgo kažką nuodingo ar sunkiai virškinamo.
Ne išimtis ir R.Skinner – keistas merginos įprotis privertė ją apsilankyti ligoninėje.
Jai 13-kos metų amžiaus atlikta operacija, kurios metu iš skrandžio pašalintas didelis gabalas kempinės.
„Tai buvo šiek tiek keista situacija, – pasakoja mergina. – Pradėjo skaudėti pilvą. Netrukus tas skausmas tapo nepakeliamas.
Mane skubiai nuvežė į ligoninę. Chirurgai iš mano skrandžio pašalino nedidelės pelės dydžio kempinės rutuliuką.
Gydytojas pasakė, kad elgiuosi keistai, ir liepė daugiau nebevalgyti kempinių.
Bandžiau klausyti jo nurodymų, bet negaliu visiškai nugalėti to noro. Dabar tiesiog kurį laiką pakramtau kempinę ir ją išspjaunu.“
Vienoje kempinėje kartą liko 10-metės R.Skinner dantis.
„Valgiau kempinę, ir iškrito vienas dantis, – prisimena ji. – Gan ilgai užtrukau, kol mamai paaiškinau, kodėl jis įstrigo kempinėje.“
Nepajėgia atsispirti pagundai
Mergina prisipažįsta, kad norėtų atsikratyti šio įpročio.
„Aš netgi į universitetą nešuosi popierinius maišelius su kempinės gabaliukais, kad galėčiau valgyti juos per paskaitas, – sako R.Skinner. – Norėčiau daugiau to nebedaryti, bet dar nepajėgčiau atsikratyti savo įpročio.
Galvojau, kad galėčiau nusipirkti išties prabangią kempinę, bet suprantu, kad to jau būtų per daug.
Nesijaučiu patogiai tai darydama netoli žmonių – suprantu, jog kempinių valgymas yra keistas dalykas.
Mano šeima ir vaikinas mano, jog aš išprotėjusi, bet nekreipiu dėmesio – mano įprotis yra dalis manęs.“
Valgo žvakes ir knygas
R.Skinner – ne vienintelė, smaguriaujanti nevalgomais daiktais. Dvi britės sesės iš Bradfordo reguliariai valgo žvakes ir naudotas knygas.
50-metė Adele pradėjo valgyti žvakes dar būdama maža. Ji dabar kasdien suvalgo maždaug 5 centimetrus vaško.
Pasak moters, žvakės jai padeda susitvarkyti su emocijomis, o nė viena iš per visą gyvenimą suvalgytųjų 300 žvakių nesukėlė sveikatos problemų.
„Aštuonerių ar devynerių pradėjau uostyti žiebtuvėlius, – sako Adele. – Tada ėmiau kramsnoti žvakes ir niekada nenustojau to daryti.“
Jos dvynei Anitai Pica sindromas pasireiškė vėliau – kai moteris pradėjo lauktis kūdikio būdama 26-erių.
„Apetitą man ėmė žadinti daiktai, kurie kvepėjo kaip seni autobuso bilietai, – pasakoja Anita. – Tą kvapą užuodžiau į rankas paėmus seną knygą. Nuo tada nebegaliu nustoti jas valgius.
Kuo senesnė knyga – tuo ji skanesnė. Dievinu senas knygas. Tai – tarsi šokolado valgymas.“
Moteris praleidžia laisvalaikį parduotuvėlėse ieškodama senų, storų knygų. Anitai nė kiek netrukdo dulkės ar mikrobai, su kuriais ji gali susidurti.
Parengė Dorotėja Noreikaitė
