– Kas Jus paskatino pasirinkti širdies chirurgiją? Ar atsimenate momentą, kai supratote, kad būtent tai yra Jūsų kelias?
– Pasirinkti nereikėjo. Likimas taip lėmė. Kai pradėjau studijas, tokios specialybės nebuvo. Buvo talentingų ir drąsių chirurgų, kurie darė kai kurias uždaras širdies operacijas – užsiūdavo durtines širdies žaizdas, šalindavo sukalkėjusį perikardą (širdies maišą, širdiplėvę), praplatindavo susiaurėjusius širdies vožtuvus. Tačiau buvo chirurgai, kurie siekė progreso ir dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje būtų sukurtos sąlygos atlikti sudėtingas atviras širdies operacijas, kai būtų ištaisomos sudėtingos įgimtos ir įgytos, ligų sukeltos širdies ydos. Vilniuje to ėmėsi profesorius Pranas Norkūnas ir jo mokinys Algimantas Marcinkevičius. Jie 1956 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vivariumo laboratorijoje pradėjo sudėtingus hipotermijos (kūno atšaldymo) eksperimentus.
Studentus, kurie norėjo būti chirurgais, kvietė dalyvauti eksperimentuose. Aš buvau vienas iš jų, nes jau stodamas į Medicinos fakultetą buvau pasiryžęs tapti chirurgu. O eksperimentai vykdavo nuolatos – vieni baigdavosi, prasidėdavo kiti. Kūrėsi moderni širdies chirurgija ir kuo būti nebereikėjo galvoti.
– Kokia pati įsimintiniausia ar sudėtingiausia operacija Jūsų karjeroje?
– Dauguma širdies operacijų yra sudėtingos, o ypač darant jas pirmą kartą. Operuoja ne vienas žmogus, dirba visa komanda: chirurgai, anesteziologai, dirbtinės kraujo apytakos specialistai, operacinės ir anesteziologijos sesutės (dabar jos vadinamos slaugytojomis).
Nuo pat pirmųjų operacijų aš buvau vienas iš chirurgų grupės narių. Pirmosioms operacijoms vadovavo klinikos vadovas profesorius Algimantas Marcinkevičius. Mes, jo asistentai, išgyvendavome tokią pačią įtampą, kaip ir vadovas: jautėme didelę atsakomybę ir lygiai taip pat džiaugėmės sėkme, o kartais, atsitikus nesėkmei, kartu jausdavome nusivylimą. Mūsų patirtis didėjo, buvo diegiamos naujos vis sudėtingesnės operacijos. Atmintyje labiausiai išlieka pirmą kartą atliktos operacijos.
Viena iš ryškiausių – pirmoji atvira širdies operacija naudojant dirbtinę kraujo apytaką: mergaitei užsiūtas skilvelių pertvaros defektas. Šiandien tai įprasta širdies operacija.
Toliau buvo diegiamos vis sudėtingesnės įgimtų širdies ydų operacijos, gyvybę gelbstinčios operacijos naujagimiams, širdies vožtuvų ydų ištaisymo, vožtuvų protezavimo, vainikinių širdies arterijų šuntavimo, širdies ir aortos aneurizmos operacijos. Visos klinikos susikaupimą, entuziazmą ir džiaugsmą sukėlė pirmoji širdies persodinimo operacija.
Labai svarbios buvo pirmųjų dirbtinių širdies skilvelių implantavimo operacijos, EKMO sistemų panaudojimo operacijos žmogaus gyvybei gelbėti.
Iki šiol vis dar kankina nesėkmių prisiminimas, vis dar galvoju, ką reikėjo daryti kitaip, kokios buvo jų priežastys.
Džiaugsmą sukelia ir primena buvę ligoniai, kurie sutikę mane ligoninės koridoriuje, pasisveikina ir sako, kad aš jam dariau operaciją prieš daugelį metų ir dabar jam gerai.
– Kuo šiandien labiausiai didžiuojatės žvelgdamas į savo profesinį kelią ir nuveiktus darbus?
– Ypatingų nuopelnų sau nepriskiriu ir nežinau. Džiaugiuosi ir dėkoju likimui. Likimas lėmė įdomią ir Lietuvos žmonėms labai svarbią profesiją. Šios profesijos atsiradimas lėmė ženklią Lietuvos medicinos pažangą ir prisidėjo prie Lietuvos tapimo aukštos civilizacijos valstybe, o aš buvau vienas iš šiek tiek prie to prisidėjusiųjų.
Likimas lėmė nuostabius vadovus ir puikius bendradarbius – ištikimus draugus. Visada dalindavomės žiniomis, patirtimi ir vienas iš kito mokėmės. Tad kuris didesnis mokytojas – taip ir neaišku. Buvau atviras žmogui ir dalinausi su visais tuo, ką žinojau.
Nors antroje gyvenimo pusėje buvau klinikos vadovas, elgiausi taip pat, kaip ir anksčiau – mokiausi iš bendraamžių ir jaunesnių talentų.
– Jūs užauginote ne vieną širdies chirurgą – kokias vertybes visada pabrėždavote savo mokiniams?
– Klinikoje išaugo daug talentingų chirurgų, kurie šiandien daro sudėtingiausias operacijas ir turi savo pasekėjus. Aš visiems buvau atviras ir nežinau, kuriuos laikyti savo mokiniais, nes iš daugelio ir aš mokiausi, pastebėjęs jų talentus. Jei kuris pasako, kad iš manęs kažko išmoko – labai džiaugiuosi.
Laikiausi profesoriaus A. Marcinkevičiaus principo „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“ ir mūsų jaunesnių darbuotojų pasiryžimo dirbti atkakliai, sunkiai ir pasiekti geresnių rezultatų už žymiai turtingesnes Maskvos Širdies chirurgijos klinikas.
– Kaip per Jūsų karjerą keitėsi širdies chirurgija Lietuvoje? Kokius esminius pokyčius ir pasiekimus norėtumėte išskirti?
– Esu modernios širdies chirurgijos Lietuvoje kūrimosi dalyvis nuo pat šio proceso pradžios. Nueitas ilgas, sudėtingas, kūrybingas ir sunkus kelias.
Būtina įvertinti nuopelnus ir talentingų, drąsių chirurgų, kurie bandydavo išgelbėti mirštančio žmogaus gyvybę, užsiūdami durtines širdies žaizdas. Pirmoji tokia operacija 1926 m. atlikta Panevėžyje, chirurgas V. Gusevas. Ir bendro profilio chirurgai, pradėję uždaras širdies operacijas 1958 m. (Vilniuje B. Efrosas, A. Sučila, A. Pronckus, Kaune – J. Brėdikis, 1958 m.).
Kuriant modernią širdies chirurgiją, reikėjo susikurti bent minimalias sąlygas: įsigyti modernesnę širdies ligų diagnostikos aparatūrą, operacinėje turėti anesteziologijos aparatūrą ir svarbiausia – dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir dar geresnius specialius chirurginius instrumentus.
Vilniaus chirurgams labai padėjo Vilniaus universitete įkurta Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija. Jos moksliniais bendradarbiais tapo jauni, talentingiausi, medicinos studijas baigę aktyvūs chirurgijos mokslinio būrelio nariai, daug laiko paaukoję eksperimentams vivariume.
Laboratorijai įsigijus dirbtinės kraujo apytakos aparatą, pirmiausia pradėti eksperimentai, siekiant išmokti jį prijungti šunelio organizmui. Kiek vėliau grupė eksperimentatorių, vadovaujama profesoriaus A. Marcinkevičiaus, vyko į Novosibirską, į Kraujotakos patologijos institutą, kuriam vadovavo akademikas profesorius Jevgenijus Mešalkinas, buvęs mūsų profesoriaus A. Marcinkevičiaus daktaro disertacijos mokslinis konsultantas.
Ten visą mėnesį grupės nariai stebėjo klinikoje atliekamas operacijas, asistavo chirurgams. Po pietų dirbo eksperimentinėje laboratorijoje, tobulino įgūdžius su dirbtinės kraujo apytakos aparatu. Labai draugiškas ir labai daug padėjo instituto dirbtinės kraujo apytakos laboratorijos vadovas lietuvis tremtinys Jeronimas Stundžia.
Grįžę iš Novosibirsko į Lietuvą, jautėmės galintys pradėti atviras širdies operacijas. Taigi, pirmoji tokia operacija įvyko 1964 m. spalio 15 d. Operaciją vilniečiams padėjo atlikti akademikas prof. J. Mešalkinas ir daktaras J. Stundžia, dar kelios operacijos buvo atliktos dalyvaujant svečiams iš Novosibirsko.
Po to prasidėjo savarankiškas, ilgas ir sunkus širdies chirurgijos kelias iš mažos Vilniaus miesto Trečiosios klinikinės ligoninės į Vilniaus miesto Antakalnio klinikinę ligoninę, kur buvo įkurti du skyriai: vienas – Širdies chirurgijos, kitas – Kraujagyslių chirurgijos, keturios operacinės, 8 lovų intensyviosios terapijos pooperacinės slaugos skyrius, taip pat širdies zondavimo ir angiografijų kabinetas.
Antakalnio klinikose jau vyko intensyvus darbas ir buvo daroma nemažai sudėtingų širdies operacijų. Kelionės finišas buvo 1983 metų persikėlimas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Čia darbas žymiai suintensyvėjo. Vilniaus Širdies chirurgijos klinika tapo žinoma Sovietų Sąjungoje. Nemažai ligonių norėjo, kad jiems širdies operacija būtų atliekama Vilniuje.
Visgi pats didžiausias perversmas, kaip ir visoje Lietuvoje, įvyko atkūrus nepriklausomybę. Patriotinis nusiteikimas kėlė pasididžiavimą, pasiryžimą dar atkakliau dirbti ir tarnauti Lietuvos žmonėms. Atsivėrė sienos, galimybės išvykti į moderniausias Vakarų širdies chirurgijos klinikas, dalyvauti tarptautiniuose ir pasaulio kongresuose. Pamatėme, kaip mes atsiliekame technologijų srityje, kaip skiriasi rusiški instrumentai ir aparatūra nuo vakarietiškų, tačiau žmonės tokie patys: draugiški ir norintys padėti.
Nors nepriklausomybės pradžioje Lietuva patyrė ekonominių sunkumų, viskas greitai keitėsi, medicina progresavo itin sparčiai. Po pirmojo penkmečio Lietuvoje jau nebeliko prastų rusiškų instrumentų ir aparatūros. Širdies chirurgijos klinikos operacinėse ir intensyviosios slaugos palatose buvo įdiegta naujausia moderni aparatūra. Ligoniams chirurgai pradėjo implantuoti modernius vakarietiškus dirbtinius širdies vožtuvus, atsirado modernūs sąnarių protezai. Akių ligų gydytojai žmonėms atveria šviesą, implantuoja skaidrius lęšiukus. To anksčiau nebuvo ir nežinia, kada būtų atsiradę.
Šiandien visos didžiosios Lietuvos ligoninės yra aprūpintos viskuo, ką turi ligoninės Vakaruose. Lietuvoje visų chirurginių specialybių chirurgai atlieka sudėtingiausias operacijas, kurios daromos pasaulyje.
Lietuvoje skundžiamasi, kad ligoniams visgi sunku patekti pas gydytojus, reikia ilgai laukti vizito. Kodėl taip yra, aš nežinau, nes mano darbas buvo kitoks. Galbūt daroma per daug nereikalingų reformų.
– Ką šiandienos medicinoje svarbiausia išlaikyti, kad ji ir toliau stiprėtų?
– Tikrai nežinau, nes jau 15 metų nebedirbu. Stebiu, kaip viskas vyksta. Džiaugiuosi mano mylimos Vilniaus Širdies chirurgijos klinikos laimėjimais ir liūdžiu, kai jiems iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.
Esu konservatyvių pažiūrų žmogus ir manau, kad reformos reikalingos tik ten, kur darbas nesiseka.
– Kas Jus įkvepia ir suteikia jėgų net ir po tiek metų sudėtingo darbo?
– Nelabai žinau, kas yra įkvėpimas. Kai dirbau, tai norėjau dirbti sąžiningai, mylėjau savo profesiją ir žmones, kuriems galėjau padėti.
Dabar esu pensininkas ir, kol galiu, tol krutu, o užsiėmimo pagal savo galimybes visada galima surasti, nes gyvenimas labai įdomus: šeima, vaikai, anūkai, politika, istorija, kultūra, menas, sportas.
– Kokia, Jūsų manymu, yra sveikos ir laimingos širdies paslaptis?
– Manau, kad prie to galėtų prisidėti šie dalykai: patriotiškas nusiteikimas Lietuvai, meilė savo profesijai ir ligoniams, džiaugsmas šeimoje, darna su žmona, vaikais ir anūkais, malonūs bendradarbiai, draugai, kaimynai. Saikas valgymui, sportui ir vynui.
– Ko šiandien palinkėtumėte jauniems medikams, kurie tik pradeda savo kelią širdies chirurgijoje?
– Pirmiausia pabūti su širdies chirurgais, padraugauti, pamatyti jų darbą ir įsitikinti, kad jis jums patinka, ir kad turėsite tokiam darbui jėgų. Jeigu taip, tai atkakliai to siekite: mokykitės, skaitykite, asistuokite operacijoms, slaugykite ligonius ir nepraraskite vilties.
– Gal turite profesinių svajonių ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti?
– Kiekvienas žmogus turi svajonių. Senam žmogui jos kartais pagerina nuotaiką – tuo ir reikia pasidžiaugti! Idėjas įgyvendina jauni. Labai gerai, kai jos tarnauja žmonėms. Baisu, kai tamsios, piktos asmenybės skleidžia baisias idėjas pasauliui ir turi daug pasekėjų. Aš nesuprantu, kaip tai atsitinka.