Po paskutinio apsilankymo Kraujo centre kilusias mintis vyras sudėjo į asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbtą tekstą. G.Pilypaitis sutiko juo pasidalinti ir su Lrytas skaitytojais.
„Lyg kalėdinę ar naujametinę dovaną pasidariau sau apsilankydamas Kauno klinikų Kraujo centras. Dovaną todėl, kad darbų gausoje tokį apsilankymą tenka planuoti lyg kokį susitikimą ar šventę.
Jau kuris laikas kviečia, parašo sms. O paskutiniu metu ir paskambina. Sako, kur dingai, senokai nebuvai. Užsuk. Dar vis primena, kad apdovanojimą, kurį prieš kokius du metus gavau, dar nesu atsiėmęs. Sako, jau pabodo dulkes nuo jo valyti.
Gerai, sakau, užsuksiu dar šiais metais. Tai štai ir atėjo. Spėjau dar šiemet.
Visada džiaugiuosi apsilankęs kraujo centre. Toks geras jausmas apima. Lyg susimaišęs džiaugsmas, pasitenkinimas, prasmė, pasididžiavimas, rūpestis, pagalba.
Šįkart tą jausmą patyriau jau 48 kartą. Jei skaičiuotume, kad vienos donacijos metu paimama apie pusę litro kraujo, tai viso gautųsi apie 24 litrai. Tai kaip du pilni kibirai. Baisiai daug, ar ne? Neee, sakyčiau labiau baisiai, nei daug.
Savotiškai laukiu kitų metų, kai turėčiau pasiekti 50 kartų ribą ir nors tiksliai nepamenu pradžios, bet manau, kad ir 20 metų sukaktį nuo pirmo karto.
Niekada nesivaikiau kažkokių skaičių. Su metais atsirado tik dvi svajonės visame šiame „reikale“. Tai, kad bent vienas žmogus ateitų kartu su manimi paaukoti kraujo ir kad pavyktų suorganizuoti donorystės akciją. Džiaugiuosi jas abi įgyvendinęs. Taip, lyg krepšinyje atlikęs rezultatyvių perdavimų prie bendro rezultato.
Dabar galiu tik laukti sekančio to gero jausmo ir toliau tęsti šį „reikalą“.
Savotiškai aš jį ir tęsiu. Tik ne savo, o tėčio. Mama ne kartą yra pasakojus, kad ir tėvelis daug kartų yra davęs kraujo. Ir pats važiuodavo ir veždavo. Tik va, tais laikais, niekas neskaičiuodavo. O davęs panašiai kaip tu, sako mama.
Bet ne tik apie tai turiu norą rašyti. Ne pasigirt čia atėjau. Galėjau daugybę kartų, jei būčiau to norėjęs.
Jau kuris laikas viduj kirba noras apie tai rašyti. Apie donorystės svarbą ir naudą. Nors nemažai kur matome reklamas, kvietimus, rengiamas akcijas įvairiuose Lietuvos miestuose, bet daugelis retai susimąstome, kaip tai yra reikalinga kiekvieną dieną. Nesusimąstome, kol nepaliečia mūsų, mūsų artimųjų, draugų.
Na, bent aš taip galvoju.
Nes per tiek metų ir aš pats kažkiek kitaip matydavau. Atrodytų, kad reikalinga tik po didelių traumų, kokių didelių operacijų metu, na ir dar gal kur ir viskas. Kam ten daugiau reikia?
Bet kai pats susiduri ar savo akimis pamatai kraujo maišelius kabančius širdies ir kraujagyslių, onkologijos, akušerijos skyriuose. Jau net nekalbu apie traumų ar skubios pagalbos skyrių. Tada ateina kitoks suvokimas, kokiai daugybei žmonių nuolatos tai reikalinga.
Tikriausiai ir dabar, skaitant ši tekstą, kažkam leidžiamas kažkurio donoro kraujas. Kas ten žino, gal net ir mano.
O tai gali būti traumą patyręs mūsų draugas, operuojamas giminaitis, gimdanti žmona ar gal kaimynas iš namo priešais.
Ir šį netrumpą tekstą rašau su dar viena nedidele svajone. Kad bent vienas jį perskaitęs nueitų padovanoti kraujo. Juk tai nieko nekainuoja, o padaryti gali nemažai.
O jei netyčia kažkas pasiryšite nueiti, turiu vieną prašymą. Nueikite bent du kartus. Tuomet jūsų dovana bus pilnai panaudota.
Dovanokim gyvenimą. Juk nei vienas nežinome, kada atsidursime kitoje pusėje.
Meldžiu, kad nei vienam ir netektų.
Ačiū!
P.S. apie dulkes pajuokavau. Taip tikrai niekas nesakė. Ir dar melavau, kad nieko nekainuoja. Kadangi laikas – pinigai. Tai kainuos jums kokias 20 minučių. Atsiprašau. Bet tikiu, kad gausite kokią atminimo dovanėlę, tai būsim atsiskaitę“, – „Facebook“ paskyroje rašė G.Pilypaitis.
