Joje paprastu stiliumi, bet su begaliniu detalumu sugulė tarpukariu Kaune gimusio gydytojo vaikystės ir jaunystės namų aprašymai, tėvų, žmonos Lenos, kurios niekaip kitaip knygoje nėra pavadinęs, kaip tik Lenute, šeimos ir draugų asmenybių portretai, kasdienybė, kolegų likimai, jo paties karjeros, kurią teko daryti „po geležine uždanga“, trajektorija.
Liūto dalį prisiminimuose sudaro kelionių įspūdžiai iš, daugiausia, jo taip mylimos Prancūzijos, su kuria nuo pat vaikystės siejo ypatingas ryšys dėl ten išvykusių gyventi artimųjų. Ypatingą vietą visuose docento gyvenimo dešimtmečiuose užėmė su dalykai – Prancūzija (pripažįsta esąs frankofilas iki kaulų smegenų) bei aukšto meistriškumo muzika: pats skambino pianinu nuo vaikystės bei su bendraminčiais ir žmona lankėsi daugybėje klasikinės muzikos koncertų, yra operos fanas, iki pat šių dienų renkąs klasikės muzikos įrašų kolekciją.
Savo gyvenime šio straipsnio herojus buvo nuolat apsuptas kultūros pasaulio žmonių: būdamas dar visai jaunas gydytojas, atvykęs į Vilnių po baigtų medicinos studijų Kaune, 5 metus gyveno žymiųjų muzikų Aldonos ir Balio Dvarionų namuose, su kuriais visą gyvenimą išlaikė šeimos nariams būdingus ryšius, o Dvarionų namuose „baigė“ dar vieną, neformalų kultūrinio gyvenimo ir muzikos „universitetą“, formavusį jo asmenybę.
Kviečiame šio straipsnio skaitytojus, dar nespėjusius perskaityti R. Kazakevičiaus autobiografijos, tai padaryti bei pakeliauti laiku per mūsų valstybės, jos kultūros, mokslo pasaulio asmenybių bei kasdienį tipinio žmogaus gyvenimo žemėlapį.
Ši knyga yra tarsi pastarojo Lietuvos valstybės šimtmečio žmogaus kasdienybės istorija, parašyta naudojant turiningą gyvenimą gyvenusios asmenybės mastelį. Tad kas pašnekovo gyvenime vyko pirmus 80 metų, paliekame intrigą skaitytojams sužinoti patiems ir kalbiname apie paskutinį dešimtmetį bei kviečiame „užmesti akį“ į dabartį ir ateitį.
– Gerbiamas Rimai, daugiau nei 50 gyvenimo metų išdirbote Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, bene tris kadencijas iš eilės vadovavote Patologijos ir teismo medicinos katedrai, dėstėte patologinės fiziologijos kursą ir užauginote jus be galo gerbiančių mokinių, dabartinių šios katedros dėstytojų „palikimą“. Prisiminimuose rašote, kad iš visų akademinio darbo veiklų ir atsakomybių, labiausiai mylėjote pedagogiką, o vieni svarbiausių jūsų tikslų buvo vadovėlių, metodinės medžiagos studentams rengimas bendradarbiaujant su Fakulteto kolegomis iš ekspertais iš Kauno bei kitų šalių mokslininkais. Pataisykite, jeigu klystu, bet net išėjęs į pensiją, toliau likote dėstyti nedideliu krūviu? Ir, priminkite, iki kada dar jūsų paskaitų klausėsi studentai, o gal vis dar atveriate auditorijos duris kaip dėstytojas ir dabar? Ką per pastarąjį gyvenimo dešimtmetį nuveikėte, kas jums pačiam atrodo svarbiausia?
– Pirmąją savo paskaitą studentams Vilniaus universitete skaičiau 1968 metais Medicinos fakulteto Didžiojoje amfiteatrinėje auditorijoje, lygiai ten pat 2016 metais skaičiau ir paskutiniąją. Pensinio amžiaus tapau dar anksčiau, bet katedroje, kurioje dirbau, tuomet tvyrojo itin šilta atmosfera, vadovauti buvo pradėjusi profesorė Virginija Grabauskienė, norą po studijų baigimo likti dėstyti išsakė dabar jau docentė Vaida Baltrūnienė ir Tomas Baltrūnas bei kiti labai gabūs mano studentai, buvome bendraminčiai, ne tik kolegos, todėl dar kurį laiką ir nesiskyrėme, dirbome komandiškai.
Visai nebedėstau jau aštuonerius metus. Išėjęs į „tikrąją“ pensiją skyriau savo laiką medicinos istorijos knygų rašymui: be savo biografijos, kuri buvo išleista 2015 metais, parašiau dar dvi knygas: „Medicinos atradimų istorijos“ (2017) ir „Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatai“ (2020), abi jas išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Baigus dirbti pedagoginį darbą, mane labai domino išsiaiškinti ir atsakyti į klausimus, kurie kilo dar dėstytojaujant. Taip pat, skyriau dėmesio savo viso gyvenimo hobiui – muzikai.
– Po artimiausio žmogaus – žmonos Lenos Daukšaitės Kazakevičienės, su kuria, kaip pats savo atsiminimuose rašote, dėl visko visada sutardavote – mirties, jūsų gyvenimas labai pasikeitė, turėjote išmokti būti vienas ir nugalėti begalinį liūdesį. Panašu, kad tam gręžėtės į bičiulius ir muziką. Iš pradžių savo namuose, o po kelių metų, norėdamas dalintis idėja su didesne auditorija, nuo 2006 m. organizavote muzikos vakarus Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje M. K. Čiurlionio gatvėje. Papasakokite, kokie tai būdavo renginiai, kaip dažnai jie vykdavo ir kas juose galėjo dalyvauti bei ar šie susibūrimai vis dar vyksta?
– Tikrai taip, pirmieji dveji metai po žmonos mirties buvo labai slogūs, bet pasikviesdavau bičiulius, klausydavomės muzikos įrašų mano namuose. Galiausiai, ten nebeišsitekome ir susibūrimus perkėlėme į Medicinos fakulteto taip man brangią Didžiąją auditoriją. Mokslo metų laikotarpiu tai būdavo kasmėnesiniai susibūrimai vakarais, kuriems aš paruošdavau repertuarą, klausydavome ištraukų (dažniausiai – operų), ne pilnų kūrinių, kas yra neleistina pagal autorinių teisių įstatymą.
Išrinkdavau gražiausias koncertų vietas arba arijas, parengdavau ir atspausdindavau programėles, kuriose būdavo atlikėjų ir kūrinių anotacijos, o kvietimus pats išsiųsdavau elektroniniu paštu.
Tuose vakaruose dalyvaudavo kolegos medikai, bet įėjimas buvo laisvas, muzikos mėgėjų būrys plėtėsi, ateidavo ir tiesiog žmonių „iš miesto“, susidarydavo apie 40–50 klausytojų grupė. Katedros kolegos paruošdavo vaišių, po perklausų likdavome plepėti, dalintis įspūdžiais, buvo labai malonus laikas. Tokius susibūrimus nutraukė Covid-19 pandemija ir po jų nebeatkūrėme. Žmonės mini, prisimena, gal reikėtų atnaujinti?
– Vienas tokių šventiškų vakarų, kuriame vėl Didžiojoje auditorijoje skambėjo jūsų parinkti J. S. Bach, G. Verdi, Renée Fleming koncertai ir arijos, vyko jums labai svarbaus įvykio metu – pristatėte šiais metais, prieš šv. Kalėdas, ką tik iš Vilniaus universiteto leidyklos atvykusią savo knygą „Medicinos eponimai“. Panašu, kad visgi „iš darbo“ jūs taip niekada ir nebuvote išėjęs: dėstėte, grįždavote burti bendruomenę muzikos vakarams, o išleidęs prisiminimus, kibote ieškoti istorijų apie medicinos istoriją. Papasakote, kaip ir kodėl gimė ši knyga, kas yra jos veikėjai bei kokia jos misija?
– Graikiškai eponymos (liet. eponimas) – suteikiantis kam nors savo vardą. Medicinoje dažnai sutinkami bei vartojami terminai, kurie yra sukurti pagerbiant mokslininką, pirmą kartą aprašiusį kokią nors ligą, sindromą, požymį, ar ką nors naujo įnešusį į medicinos mokslą bei praktiką. Eponimais dažniausiai tampa gydytojai-mokslininkai (Parkinsonas), rečiau – ligoniai, kuriems pirmą kartą nustatyta liga (Mortimerio liga), gali būti vietovė (Lyme‘o liga, Stokholmo sindromas), eponimu kartais būna profesija (amerikiečių legionas – legioneliozė), graikų mitologijos personažais (Achilo kulnas, Elektros, Edipo kompleksai), literatūrinių kūrinių personažai (Pliuškino sindromas), žymūs žmonės (Miunhauzeno, Stendalio sindromas).
Medicinoje eponimais gali būti pavadinti įvairūs dalykai: ligos – Parkinsono (angl. Jamesas Parkinsonas), Alzheimerio (vok. Alois Alzheimeris) liga; sindromai – Gilberto (Žilbero) (pranc. Augustinas Gilibert‘as) sindromas; ligos požymiai, simptomai – Blumbergo (vok. Jacobas Blumbergas) simptomas; žmogaus anatominiai dariniai – Broca (pranc. Pierre‘as Broca) centras, Eustachijaus (ital. Bartolomeo Eustachio‘us) vamzdis; eponimais vadinami mikrobai – Shigella (jap. Kiyoshi Shiga) dysenteriae, Yersinia (šveic. Alexandre‘as Yersin‘as) pestis; medicininiai instrumentai – Peanas (pranc. Jules‘is Peanas), Kocheris (šveic. Emilis Kocheris); laboratoriniai indai – Petri (vok. Julius Petri) lėkštelė; laboratorinės reakcijos, procedūros – Wassermanno (vok. Augustas Wassermannas) reakcija, Gramo dažymo būdas (danas Hansas Gramas); operacijos būdai – Billrothas I ir II; (šveic. Theodoras Billrothas) ir kt. Šioje knygoje daugiausiai yra kalbama apie medicinos srities eponimus, bet yra nedidelis skyrelis ir kitoms sritims. Pavyzdžiui – apibūdinimas chuliganas kilo nuo anglų išdykėlio, neklaužados pavardės, apie tai ten taip pat rašau.
Knygą rašiau dvejus metus ir man buvo labai įdomu narplioti tas istorijas, tikiuosi, medicinos istorija besidomintiems skaitytojams ir kitiems enciklopedinių žinių entuziastams bus taip pat įdomu ją skaityti. Tai knyga smalsiems žmonėms.
– Beveik esu tikra, kad po naujosios knygos pristatymo turite sumanymą, prie ko palinksite dirbti vėl. Ar aš teisi? O gal darbai jau pradėti?
– Jūs teisi – viena knyga jau beveik užbaigta, darbinis jos pavadinimas – „Žymieji pasaulio medikai“. Tai bus biografijų knyga, kurioje žymiausieji medicinos mokslininkai ir praktikai grupuojami geografiniais regionais – pagal žemynus, šalis, skiriama nemažai dėmesio ir Pabaltijo šalims bei, aišku, lietuviams. Labai tikiuosi, kad atsiras rėmėjų, kurie padės išleisti tą knygą.
– Labai galėjo būti, kad būtumėte pasukęs į muziką, o ne į mediciną. Teigėte, jog nesigailite, nes tai leido labai giliai pažinti žmogų. Rodos, kad apie jus tinka sakyti šitaip ir nieko nepritrūktų: žmonių ir muzikos žmogus. Ką per daugybę pragyventų dešimtmečių ir sutiktų žmonių, matytų ligonių, studijuotų ligų genezių, visgi supratote apie žmogų, ką supratote apie save? Ir kodėl daugeliui jus supusiųjų tarsi gyvybės eliksyras buvo tokia brangi yra muzika, ką ji tokio savyje turi?
– Žmogus gamtoje yra aukščiausio išsivystymo lygio individas, jį pažinti tikrai labai įdomu: ne tik fiziologiją, anatomiją, bet ir psichologiją. Dabar net pagalvoju: jeigu reikėtų iš naujo rinktis specialybę, galbūt pasirinkčiau psichologiją arba psichiatriją. O pati medicina yra ir mokslas, ir menas – abiems svarbi empatija, jautrumas. Gydytojas, kuris yra jautrus menui, galimai, gebės jautriau atjausti ir pacientą.
Be to, medicinoje, psichiatrijoje, muzika pasitelkiama kaip gydymo priemonė – tai vadinama muzikos terapija. Jeigu grįžčiau į jaunystę, tikriausiai, rinkčiausi tyrinėti šią mokslinę kryptį: sujungčiau du man svarbiausius dalykus. Pastaruoju metu tuo taip pat domiuosi: mane žavinti amerikietė operos solistė Renée Fleming, kuri intensyviai nebevysto savo muzikinės karjeros, bendradarbiauja su neurofiziologijos mokslininkais bei tiria muzikos, meno poveikį nervų sistemai. Muzika veikia kompleksiškai – nervų ir endokrininės sistemų lygmenyje, skatina tam tikrų pasitenkinimo hormonų išsiskyrimą.
Na va, pasirodo, aš muzikos terapiją praktikuoju jau daug dešimtmečių (juokiasi) ir, kas įdomu, skirtingai veikia muzikos klausymas žmonių grupėje ir vienam. Būtent grupiniai muzikos terapijos užsiėmimai, man atrodo, vykdavo ir mūsų muzikos mylėtojų draugijoje, nors dar niekas jų taip tais laikais nevadino. Klausomos muzikos kokybė taip pat labai svarbi, tai reikia ugdyti: būdavo liūdna, kai dar gydytojo praktiko darbą dirbant, įėjus į palatą, pacientą girdėdavau sakant „išjunkit tą čirpinimą“, kai tuo metu per laikmečiui būdingą „radijo tašką“ grodavo V. A. Mocartą, grieždavo styginiai. Gaila, nes tokie žmonės daug praranda gyvenime.
Žinoma, aistringai domėjausi ir savo pasirinkta karjeros kryptimi, daugiausiai mokslinio intereso man kėlė imunologija dėl jos didžiulio potencialo lyg raktas atrankinti daugybę ligų. Nuo mano studijų pradžios ji pažengė šviesmečiais: pavyzdžiui, mano dėstytojavimo pradžioje buvo žinoma, kad imunologijoje pagrindinis „instrumentas“ yra limfocitas, kuris kažką atlieka imunitete.
Šiuo metu yra žinoma daugybė limfocitų subpopuliacijų, porūšių, jų sąveikos mechanizmų. Šios žinios labai svarbios vėžio patogenezei. Bet, prisipažinsiu, man neaišku, kaip tas pažangą nepaliaujantis kurti individas – žmogus – sugyvens savo rūšyje sukūręs dirbtinį intelektą, kaip toliau organizuosis, jeigu ims vengti naudotis jam gamtos suteiktu potencialu. Jeigu mokymosi procesą keis minimalizuotos ar visai nebededamos pastangos, nežinau, kur tai nuves. Įdomu, ar kas nors žino? Manau, ne.
– Esate labai darbštus ir kruopštus žmogus, bet skaitant jūsų gyvenimo prisiminimus, įsiminė gal net dešimtį kartų panaudota frazė, kad po kelionės svetur, išvykos prie jūros į jūsų taip mylimą Palangą, grįždavote „gerai pailsėjęs“: energingas, kupinas motyvacijos ir gyvasties kibti į darbus. Niekur prisiminimuose nerašote apie pervargimą, išsekimą, perdegimą ar nepakeliamus rūpesčius, nors laikai lengvi nebuvo, trūko net elementarių resursų – maisto parduotuvėse, vaistų, darbo priemonių. Kaip vertinate poilsio svarbą ir kas jums yra kokybiško poilsio dedamosios? Kaip manote, ar šiuolaikinis žmogus gali pribėgti liepto galą būdamas orientuotas į produktyvumą ir spartų asmeninį augimą?
– Taip, šiuolaikinis pasaulis visiškai kitoks nei mano jaunystės laikais, dabar visai kitoks tempas. Dabar esti informacijos perteklius ir labai dažni jūsų minimi perdegimai. Perdegimas, beje, irgi yra eponimas, apie jį taip pat rasite mano knygoje. Kaip ir Sekmadienio sindromas – žmonėms, dirbantiems nemėgstamą darbą, sekmadieniais pablogėja sveikata ar būsena vien dėl to, kad kitą dieną teks eiti į darbą. Čia irgi yra eponimas, ieškokite jo knygoje (šypsosi).
Šie sutrikimai apibūdinami net terminu „civilizacijos ligos“. Kalbant apie dabartinius jaunus žmones, jie tikrai turi būti labai atsargūs, dozuoti darbo valandas ir informaciją. Mano jaunystės laikais žmonės labiau kentėjo nuo išorėje patiriamos agresijos, persekiojimų, tardymų, baimės netekti namų, darbo, todėl dažnesnės buvo depresijos, bet mažai kas pats savo noru persidirbdavo, išsekdavo, kas būdinga dabarčiai. Viskas, kas mus supa, yra be galo įdomu, masina, prašosi dėmesio, bet reikia sąmoningai mažinti informacijos kiekį, tą ir pats darau, nes šie pasikeitę laikai paliečia ir mane.
– Ar vis dar nuvažiuojate į Palangą, kada paskutinįsyk lankėtės mylimoje Prancūzijoje ir ar turite planų ten nuvykti? O gal Jūsų kelionių kryptis pasikeitė ir turite naujų troškimų?
– Dvi paskutines vasaras su giminaičiais, atvykstančiais iš Prancūzijos paviešieti, lankėmis Palangoje. Keliavome po Mažąją Lietuvą, Žemaitiją. Įsivaizduojate, pirmą kartą ir jie, ir aš, buvome Rusnėje, Ventės rage, stebėjome, kaip žieduojami paukščiai.
Visiems paliko didžiulį įspūdį: iki šiol paukščiai žieduojami žiedu, ant kurio išgraviruotas užrašas „Zool. Mus. Kaunas Lithuania“, nes Ventės rago ornitologinė stotis pavaldi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui, o Tadas Ivanauskas ją ir įkūrė. Apsistoję buvome visi pas Dvarionus viloje Palangoje, kaip senais laikais, svetingai ir šiltai.
Telšiuose labai patiko netikėtai aptikta kavinė, kuri įsteigta Lietuvos operos kūrėjui Kiprui Petrauskui priklausiusiame name. Kavinės sienos iškabintos išvien K. Petrausko gyvenimo nuotraukomis, operų plakatais, skamba jo atliekamos muzikos plokštelės, mane patį ten ištiko Stendalio sindromas (juokiasi) – netekau amo, kaip gražu ir kokia atgaiva sielai teko ten pabūti, pabendrauti su darbuotojais.
Į Pracūziją po brolio Jurgio mirties važiuoju mažiau, paskutinįsyk buvau 2017 metais, bet mano brolio vaikai ir anūkai, gimę bei augę Prancūzijoje, labai pamilo Lietuvą ir nuolat mane lanko Vilniuje. Brolio anūkė Agota (pranc. Agathe), neseniai baigė magistrantūros studijas ir jos tyrimų laukas buvo žyaus lietuvių religijos ir mitologjos tyrinėtojo, tautosakos rinkėjo profesoriaus Norberto Vėliaus darbai, ji yra vertėja, lingvistė, gyvena kartu su manimi mano bute ir jau likęs vienas žingsnis iki kol ji gaus dvigubą pilietybę – taps Prancūzijos ir Lietuvos pilietė. O aš pats į Prancūziją dar turiu svajonę nuvykti dėl vieno tikslo – pamatyti „dieviškai“ atstatytą Paryžiaus Dievo motinos katedrą (pranc. Notre-Dame de Paris), kuri prisikėlė kaip balta gulbė po gaisro. O koks buvo jos atidarymo koncertas, rodytas per televiziją, – stebuklas!
– Gimėte, augote ir studijavote Kaune, jūsų vaikystę formavo tarpukario inteligentijos gyvenimo būdas, užaugote apsuptas didžiulės mamos meilės, gražių tarpusavio santykių, estetikos, talentingų ir išlavintą skonį turinčių žmonių bei svetingumo kultūros. Draugai, net draugų giminaičiai ar tiesiog pažįstami tapdavo šeimos nariais: kolegos, atvykę pats kits kitą į darbovietę stažuotei, būdavo pažindami su tėvais, vaikais, kaimynais. Medicinos studijų praktikos metu jūs net pacientę (poetė Liūnė Janušytė) iš priskirtos kuruoti palatos šv. Velykoms parsivežėte į tėvų namus ir susidraugavote bene visiems laikams. Žmonių santykių kokybė ir ryšių stiprumas yra tai, ko neįmanoma nepastebėti jūsų biografijoje. Kaip manote, ar anuomečiai žmonių santykiai buvo kitokie, ar jūsų aplinka buvo kažkuria prasme ypatinga? Ar šiuolaikinė visuomenė šiuo požiūriu yra pasikeitusi, žvelgiant jūsų akimis?
– Turbūt dabar yra daugiau nepastovumo, paviršutiniškumo draugystėse, bet nesu tikras, galiu ir klysti, galbūt yra visko. Žinote, čia yra ir labai praktinis pokytis: tuomet viešbučių nebuvo arba buvo labai mažai ir ne tik apsigyventi ilgėliau, bet ir apsistoti juose buvo prabanga, todėl žmonės, atvykę vieni pas kitus, svečiavosi ar gyvendavo kurį laiką privačioje erdvėje – namuose.
Be to, šiuo metu pragyvenimo lygis yra nepalyginamai aukštesnis: žinoma, visuomenė ne homogeniška, yra visko, bet didžioji jos dalis Lietuvoje gyvena nepalyginamai geriau, nei bet kada anksčiau. Dabar nėra būtinybės taip arti vienas kito gyventi, tuomet iš vargo suartėdavome: taip vadinamo komunalinio buto virtuve naudojosi kelios net ne giminingos šeimos, kambarėliuose gyvendavo studentai. Lygiai taip pat sąlygų nebuvimas lėmė ir kelių vienos šeimos kartų gyvenimą po vienu stogu.
Taip ir mes su žmona po vestuvių apsigyvenome bute, kuriame ji su savo tėvais, mano uošviais, gyveno iki mums susipažįstant, taip pat, su mumis gyveno netekėjusi uošvio sesuo ir dar viena žydų kilmės šeima – mama su sūnumi. Tik pastariesiems išsikėlus į Izraelį, gyvenimo sąlygos pagerėjo, pasididinome bendros ir privačios erdvės bute. O visi kiti asmenys čia gyveno iki pat savo dienų pabaigos: slaugėme uošvius, iš čia į amžinybę iškeliavo ir mano žmona. Gyvenu šiame bute jau 60 metų ir dabar erdve dalinamės su Agota, brolio anūke.
– Ar yra dalykų, kurie jums „skauda“ dabar stebint Lietuvos, o gal akademijos ar tiesiog šiuolaikinės postmodernios visuomenės gyvenimą? Ar pastebite kokį nors priešą (-us) ar ligą (-as), su kuo reikėtų kovoti?
– Mane labai stebina visuomenės politinė kultūra, labai žemas jos lygis ir kritinio mąstymo neturėjimas. Tai pasaulinė tendencija, Lietuva ne išimtis. Žmonės pasiduoda įtaigai, propagandai, stokoja analitinio ir kritinio mąstymo. Kadangi sovietiniais metais „normalios“ politikos nebuvo, aš tik dabar gilinuosi, domiuosi ir stebiu politinius procesus, kaip jie veikia, ir negaliu atsitokėti, koks kiekis politikoje yra populizmo, veikimo įtaiga – forma, ne turiniu.
Aišku, reikia daugiau šviesti žmones, bet, priklauso, kas tą daro... jeigu sąžiningi, teisingumo vedini, neleidžiantys sau blefuoti lyderiai tuo užsiimtų, būtų vienoks rezultatas, bet, deja, tokie asmenys, dažniausiai, daug dirba ir neskiria laiko šiai kovai arba nusivilia ir nebedaro. Taip yra ne tik politikoje: moksle, akademijoje, taip pat yra žmonių, kurie per savo agresyvumą, savanaudiškumą gali užgožti kitą, iš principo – visose srityje trūksta padorių žmonių.
Visuomenės ryškiausia „patologija“ – imuniteto populizmui nebuvimas, atsparumo propagandai neturėjimas. Su šiomis blogybėmis pavyktų kovoti objektyviu kritiniu mąstymu. Nors kritinį mąstymą, tradiciškai, ugdo švietimo ir aukštojo mokslo sistema, bet tiek aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių dar Lietuvoje nei kur kitur pasaulyje nėra buvę, kiek yra dabar, tačiau išsilavinimas negarantuoja žmogaus padorumo, neužtikrina, kad jis nemeluos, nesukčiaus, nebus savanaudis, „nekombinuos“, bet kokiomis priemonėmis nesieks materialios gerovės. Tai nesusiję su aukštuoju išsilavinimu, tai vadinama padorumu.
Žinoma, man be galo skauda ir už Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Sunku protu suvokti, ką toks priešas kaip Rusija savo kruvinais mostais daro visame regione. Su nerimu stebiu žinias apie karo kontekstą ir veju negerą nuojautą tolyn, nes tikrai nėra aišku, ar ir kaip tai gali paliesti ir mus, čia, Lietuvoje.
– Daiktai jungia žmones, laikmečius, šeimos ir šalies istorijas tarsi taškeliai ir tiesės žvaigždėlapyje. Gerbiamas Rimai, jūsų namuose stovi tėvų bufetas, kabo dėdės (tapytojo Leonardo Kazoko) tapyti paveikslai, surinkta įspūdinga fonoteka. Jums svarbu, kad jų istorijos tęstųsi, kad daiktai, garsai sujungtų žmones ir gyvenimo siūlas vyniotųsi iš rankų į rankas tolyn?
– Jeigu brolio Jurgio anūkė Agota liks gyventi čia, Lietuvoje, kai jau tapo „puse lietuvė“ (juokiasi), būtų labai malonu, kad šiuose namuose esantys mano tėvų ir senelių – jos prosenelių – daiktai bei mano žmonos Lenutės tėvų palikimas būtų jos rankose, kad ji čia gyventų. Gyvenimas parodys, žinoma, kaip bus, bet man didžiulis netikėtumas ir atgaiva, kad mano giminės iš Prancūzijos taip karštai susidomėjo savo šaknimis Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Gaila, kad amžinybėn iškeliavęs mano brolis Jurgis nebeturi galimybės pamatyti, kokia svarbi jo vaikams ir vaikaičiams tapo jo gimtinė. Dėl fonotekos dar negalvojau, tiesą sakant, bet gal ir ji būtų miela Agotai ir jos tėvams – mano sūnėno Jeano Luco, vaikų psichiatro, šeimai, – jie taip pat visi labai muzikalūs.
– O, sakykite, ar esate užrašęs judviejų su žmona gamintos svarainių trauktinės receptą, kuriuo vaišindavote svečius daugelį dešimtmečių? Ar pats dar imatės ją gaminti ir ar kas nors mokės pagaminti tokią, kaip būta pas Kazakevičius?
Nebeturime jau sodų, kurių turėjo tėvai, uošviai ir mes su žmona, tad svarainių derliaus ruošti nebetenka, o receptas nesudėtingas, bet užrašęs jo tikrai nesu. Skani ta trauktinė būdavo, pažadu jums užrašyti (juokiasi).
– Kur sėsite prie Kūčių ir šv. Kalėdų stalo: būsite svečias, ar priimsite svečius pats?
– Šiemet – čia, Vilniuje, mano bute. Atvažiuos visi mano giminės iš Prancūzijos, Agota, jos sesutė Allice, mama Regine ir tėvas Jean Luca, aš, – visi ruošime stalą mano namuose, bus malonu, laukiu to.
– Dabar – metų galas, ne retas yra linkęs apmąstyti, pasižadėti ką nors ateinantiems, o jeigu jūs galėtumėte „išrašyti“ gyvenimišką receptą skaitytojams: kaip taip, kaip jūs, bene kiekviename žmoguje pamatyti jo stiprybes, gabumus, aptikti žavinčių savybių (net jei tai atsidavusiai atliekama namų ruoša), o pažintuosius priimti į namus kaip šeimos narius, pasitikėti, išlaikyti visą gyvenimą trunkančius ryšius? Juk jūs iki pat šių dienų taip įstengiate gyventi ir nepailsti: jaunesnieji jūsų kolegos pasakojo sugužą su šeimomis pas jus į butą, kur vakaroja, stebi renginius pro namų balkonėlį su vaizdu į arkikatedrą bei Gedimino prospektą, o jų maži vaikai šokinėja bei suminga jūsų lovoje.
– Mylėti žmones ir stengtis būti su jais draugišku. Aš labai džiaugiuosi jaunimu, kuris dabar dirba Katedroje (Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Biomedicinos mokslų instituto Patologijos, teismo medicinos katedra), palaikome ryšius su jų šeimomis, visi mes jaučiamės kaip viena didelė šeima ir aš tuo labai džiaugiuosi.
