Šiaulių medikų misija Ukrainoje: pribloškė sužeistų karių ramybė

Bendradarbiavimas ir partnerystė su Dnipro mieste esančią Mečnikovo ligoninę prasidėjo beveik prieš metus, pasirašius bendradarbiavimo memorandumą pagal Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos projektą, remiantį tarptautinę medikų partnerystę ir pirmosios ponios Olenos Zelenskajos iniciatyvą.

Šių metų birželį Ukrainos ligoninės delegacija lankėsi Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, o lapkritį surengtas atsakomasis vizitas.

„Treji metai karo privertė ukrainiečius performuoti ir ligoninių darbą. Nepamačius gali būti sunku net suvokti kaip organizuojama visa ligoninės veikla, pavyzdžiui, iš 12 reanimacinių lovų padaroma 50, reanimacinės lovos įrengiamos ir koridoriuose.

Visą parą vyksta aktyvus ne tik pacientų priėmimas, bet ir išrašymas arba pervežimas evakuaciniais traukiniais“, – pasakoja Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas. Vadovas didžiuojasi ir savo komanda, kuriai visiškai netikėtai teko gelbėti ir kolegos ukrainiečio chirurgo gyvybę, mat viešint Šiaulių medikams netikėtai mediką ištiko infarktas.

Chirurgas Vytautas Slunksnis, turėjęs galimybę darbuotis Mečnikovo ligoninės chirurgijos operacinėje tvarkant sužeidimus teigia, kad nustebino ukrainiečių medikų pasiaukojimas vardan savo tautiečių.

„Jų veiduose matosi akivaizdūs nuovargio požymiai, tačiau jie neskaičiuodami valandų gelbėja gyvybes. Ir gelbėja tiek, kiek fiziškai gali, o ne tiek, kiek lovų priklauso pagal aprašus ar standartus. Vien pacientų vizitacija užtrunka apie tris valandas, nes vienu metu reikia vizituoti 100–150 sužeistų kariškių. Netikėta buvo tai, kad vyrauja politrauminiai ligoniai – artilerijos aukos.

Daugiausiai sužeidimų pilve, galvoje, krūtinėje ir nutrauktos galūnės“, – prisimena gydytojas. V. Skunksnis sako, kad parsivežtos vertingos pamokos, pavyzdžiui, kaip decentralizuoti operacines ir reanimacijas, kad ekstremaliomis sąlygomis būtų išgelbėta daugiau sužeistųjų.

Skubiosios medicinos gydytoja Vaida Vasiliauskaitė sako, kad nustebino tai, dar prieš patenkant sužeistiesiems į ligoninę stabilizaciniuose punktuose jau būna suteikta gan profesionali medicininė pagalba dažnam išgelbėjanti gyvybę. „Kadangi Mečnikovo ligoninė yra atraminė, pacientų kaita yra milžiniška ir medikams tenka didžiulis darbo krūvis. Vidutiniškai šioje ligoninėje pacientai išbūna vos kelias paras – yra operuojami, stebimi ir jei tik atitinka tam tikrus kriterijus, yra skubiai evakuojami į kitus miestus tęsti gydymo ar reabilituotis.

Nuo karo pradžios šioje ligoninėje jau buvo gydyta apie 36 000 pacientų“, – prisimena gydytoja. Pasak jos, sukrėtė ir ne tik pamatytos traumos, bet ir emocinis fonas, pavyzdžiui, kuomet sunkiai sužeistųjų atsisako mylimieji.

„Suvoki, kad tai yra prarasta karta, jiems bus labai sunku atsistatyti ir vėl gyventi. Begalės žmonių, netekusių galūnių, laukiantys protezavimo ir realiai turėsiantys kabintis į gyvenimą iš naujo“, – įspūdžiais dalinasi medikė.

Skubiosios medicinos slaugytojas Darius Adomavičius taip pat dalyvavęs sužeistųjų pervežimo procese, turėjo progą įsitikinti, kad efektyviausias sužeistų karių pervežimo būdas – traukiniai paversti ligoninėmis ant bėgių. „Greitosios pagalbos automobiliu įprastai galima vežti vieną gulintį pacientą, Dnipro regiono GMPT tarnyba specialiai pasigamino GMP automobilį galintį pervežti net tris gulinčius monitoruojamus, ventiliuojamus labai sunkius pacientus.

Taip pat yra naudojami evakuaciniai autobusai, kurie pritaikyti vežti sužeistuosius dviem aukštais, būna įrengta iki 14 lovų, tačiau kariai sunkiai sužaloti, tad toks pervežimas nepasiteisino, neįmanoma prižiūrėti sunkios būklės paciento antrame aukšte, todėl naudojami pervežti 5 itin sunkius reanimacinius gulinčius pacientus ir apie 15 sėdinčių, lengvesnės būklės pacientų.

Augant sužeistųjų kiekiams, bei blogėjant kelių būklei teko sugalvoti altenratyvių sužeistųjų pervežimo variantų, buvo imtasi pervežimo traukiniais. Mažomis ligoninėmis paverstuose traukiniuose būna bent du vagonai reanimacinių lovų, kiekviename po reanimatologą ir du anesteziologus.

Kiekvienas reanimacinis vagonas gali vežti 5 itin sunkios būklės dirbtinės plaučių ventiliacijos reikalaujančius pacientus. Kitose vagonuose – gulimos ir sėdimos vietos lengvesnės būklės pacientams. Vienu metu tokiu traukiniu pervežama apie 70 pacientų“, – sako D. Adomavičius.

Pasak delegacijos narių, sunku protu suvokti, kiek kančių ir skausmo turi iškęsti sužeistas karys, kol jam gali būti suteikta profesionali medicininė pagalba.

„Fronte medikų nėra, ten sužeistajam pagalbą teikia bendražygiai. Jeigu sužalojimo metu karys yra sąmoningas, pirmiausiai pats sau užsideda turniketą. Artimiausi stabilizaciniai punktai nuo fronto linijos būna nutolę 5–8 kilometrus, tai jeigu iki jų neįmanoma privažiuoti, bendražygiai sužeistą karį neša patys. Jei nėra galimybės evakuoti, su turniketais sužeistieji kartais prabūna ir kelias paras ir net iki savaitės.

Sužeistųjų pervežimus dažniausiai vykdo nevyriausybinės tarptautinės organizacijos, tokios kaip „Doctors without borders“, Raudonas kryžius, vokiečių „Artensans rescue“ ir „CADUS“ na ir žinoma Ukrainiečių brigados. Kadangi kelių būklė prasta arba jų iš vis nėra, bei nuolat stabdo blokpostuose, tai net iš stabilizacinio punkto iki artimiausios ligoninės kelionė gali užtrukti iki šešių valandų.

Visi sužeistuosius lydintys medikai aprūpinti šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis, nes kasdien dirbant vos už kelių kilometrų nuo fronto jų gyvybei taip pat gręsia pavojus. Medikas, kaip ten bebūtų, bet yra prioritetinis taikinys“, – pasakoja skubiosios medicinos gydytoja Rolanda Kazlauskaitė, pati dalyvausi pacientų pervežimo procese.

Medikę pribloškė sužeistų karių ramybė: „Juos atveža be rankų, be kojų, jiems nėra suleista raminamųjų, bet jų veide tokia ramybė. Bandžiau perprasti, ar čia jiems atrodo ramu, nes nebešaudo ir sprogmenys šalia nekrenta?! Tiesą sakant, man ne tiek nutrauktų galūnių vaizdai, kiek jų ramūs veidai įsiminė. Ir ne tik sunkiai sužeistųjų, bet ir medikų ramybė. Tas palaikantis ir artimas bendravimas su pacientu, kaip su artimuoju – tėčiu, broliu, vaiku – mažybiniai, jaukūs kreipiniai. Labai įsiminė.

Skubiosios medicinos gydytojas Martynas Banys sako iš kolegų ukrainiečių gavęs svarbių žinių apie perteklinį turniketų naudojimą. „Iš baimės kariai dažniausiai kuo aukščiau užsideda turniketą manydami, jog geriau paaukos galūnę, bet liks gyvi. Iš tiesų 2–4 valandos nuo turniketo uždėjimo dar galima išsaugoti galūnę, o vėliau jau šansai labai menki.

Tačiau turniketo užveržimas gali turėti ir kitų negatyvių pasekmių sveikatai, todėl ukrainiečiai dabar aktyviai moko karius ne tik užsidėti turniketą, bet ir kaip tai padaryti teisingai su menkiausia žalos sveikatai tikimybe“, – teigia M. Banys. Turniketo sindromu sergančių karių skaičiai liūdni, dėl per ilgo turniketo uždėjimo yra grėsmė ne tik netekti galūnės, tačiau ir didėja tikimybė išsivysyti inkstų nepakankamumui kuris gydomas hemodializėmis. Deja, tačiau net pusė tokių pacientų miršta, būtent dėl inkstų nepakankamumo.

Galūnės netekimas nėra pati blogiausia turniketo sindromo komplikacija. Medikas sako pabuvęs karo niokojamoje šalyje supratęs, kiek besiruoštume ekstremalioms situacijomis, iš tiesų pilnai pasiruošti neįmanoma. „Nėra taip, kad dėdė aukštame poste pasakė, davę pinigų ir visi puikiai esame pasiruošę ir dirbame kaip dirbę. Deja, realybė daug baisesnė, reikia keisti ne tik paties darbo pobūdį adaptuojantis prie karo, bet ir keisti savo suvokimą, bei ruoštis psichologiškai. Viskas pasikeičia, nuo darbo pobūdžio iki vertybių ir labai maža dalimi, bet turėjome puikią progą tai pajausti.

Labai nustebino intervencinės radiologijos ir neurochirurginio gydymo galimybės. Intervenciniai radiologai tikriausiai pirmieji pasaulyje ėmė gydyti karo sužalotus pacientus endovaskulinio gydymo galimybės. Galvos ir kaklo sužalojimai šrapneliais, bei skeveldromis jau gali būti gydomi, atlikdami angiografijas visiems tokius sužalojimus patyrusiems pacientams, įvertina sužalojimo pobūdį, bei iš karto imasi gydymo metodų, pirmiausia endovaskuliniu būdu atliekama arba kraujagyslės stentavimas, arba išjungimas, kad būtų galima išvengti antrinio insulto, o tada jau neurochirurgai pašalina skeveldras iš kaklo ar smegenų. Taip yra pagerinamos karo sužeistųjų išeitys, mažesnis neurologinis pažeidimas, geresnė gyvenimo kokybė, kartais net išvengiama mirties.

Visa komanda aktyviai rinko visą įmanomą informaciją, kaip galima pasiruošti karui, kokius naujus procesus reikėtų diegti Lietuvos ligoninėse, kaip planuoti darbo pokyčius skyriuose, kaip svarbu bendradarbiauti ne tik su greitosios medicinos pagalbos tarnyba, bet ir su kitomis ligoninėmis tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Kadangi sužeistųjų kiekiai milžiniški, šalis negali pati pasirūpinti visais sužeistaisiais.

Delegacija apsilankė Ukrainos Sveikatos apsaugos ministerijoje bei Lietuvos ambasadoje Kijeve. Susitikime su Lietuvos Respublikos ambasadore Ukrainoje Inga Stanyte-Toločkiene aptartas Lietuvos ir Ukrainos gydymo įstaigų bendradarbiavimas, taip pat apžvelgta Ukrainos gydymo įstaigų sukaupta patirtis karo metais.

Respublikinės Šiaulių ligoninės medikus priėmė Ukrainos sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas Sergijus Dubrovas, kuris pabrėžė, kad Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, suteikusių medicinos pagalbą Ukrainai, prasidėjus Rusijos Federacijos agresijai.