Po baisių medikų klaidų Adomas liko neįgalus visam gyvenimui: „Situacija yra neteisinga“

Vyras sako, kad 2020 m. lapkričio 29-oji buvo lemtinga diena jo gyvenime. Pusmečiu anksčiau jis grįžo į gimtinę, prieš tai 10 metų gyveno Didžiojoje Britanijoje. Tačiau vaikino gyvenimas pasisuko netikėta linkme – Vilniumi, lietuviškais miškais ir ežerais jis pasidžiaugė tik maždaug šešis mėnesius.

Ligoninės kaltę teismuose įrodžiusiam A.Bukauskui buvo atlygintos tiesioginės išlaidos ir patirta moralinė žala. Tačiau atmestas vyro prašymas dėl pajamų, kurių jis neteko praradęs darbingumą, kompensavimo.

„Man atrodo, kad susidariusi situacija yra neteisinga“, – Lrytas sakė A.Bukauskas.

Jis svarsto kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nes tokie atvejai, kai kritinės svarbos tyrimai ir aparatai nėra prieinami bet kuriuo metu, o tokios prieigos ar alternatyvų joms neužtikrina valstybinės priežiūros institucijos, yra žmogaus teisių pažeidimas.

Savo istoriją išsamiai aprašęs vyras sudėjo ją į atskirą interneto svetainę lazdynuligonine.lt. Daugelis vilniečių taip vadina Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (RVUL), kurioje A.Bukauskas praleido net 46 dienas.

Tą 2020 m. rudens pabaigos rytą vyras atsikėlė iš lovos, bet sukniubo dėl stipraus skausmo kaklo srityje. Greitoji A.Bukauską nuvežė į ligoninę.

„Pirmasis mano vizitas Lazdynų ligoninėje ryte baigėsi tik nuskausminamųjų suleidimu ir gydytojos patarimu užsisakyti masažą, nors dėl skausmo vienu metu negalėjau net atsistoti, o į Lazdynų ligoninę mane atvežė greitosios pagalbos automobilis. Mane GMP atvežė 11:44 val., o gydytoja paleido namo nepraėjus nei 2 valandoms“, – rašė A.Bukauskas.

Pasak jo, gydytoja nekreipė dėmesio į stiprius ir aiškius simptomus – didžiulį skausmą kaklo srityje, rankų ir kojų tirpimą. Šie viso labo užfiksuoti medicininėje, bet vyras nebuvo nukreiptas neurologo ar kito specialisto konsultacijai, nebuvo alikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai.

„Tiek savo išvadoje, tiek teismo posėdžio metu neurologas-ekspertas patvirtino, kad pagal paciento išsakytus skundus ir esamą klinikinę simptomatiką, ieškovas jau jo pirmojo vizito gydymo įstaigoje metu turėjo būti konsultuojamas neurologo, taip pat jam turėjo būti atliktas kompiuterinės tomografijos ir MRT tyrimai“, – gydytojos klaidą išskyrė vilnietis.

Tos pačios dienos vakarą vyras dėl pasikartojusio žvėriško skausmo kaklo srityje. Jis prisiminė pajutęs, kaip kažkas nutrūko ir sušilo nugaroje, kakle: „Staiga nutirpo pusė kūno, kojos pasidarė tarsi guminės nuo juosmens žemyn“.

Greitosios automobiliu istorijos herojus grįžo į RVUL.

„Mane vėl atvežė į Lazdynų ligoninės SPS (skubios pagalbos skyrių) 22:35 val., bet jau paralyžuotą nuo juosmens žemyn. Vis dėlto dar galėjau pajudinti vieną pėdą, rankas turėjau visiškai sveikas, naudojausi telefonu, persiunčiau keletą medicininių dokumentų, kurių paprašė gydytojai.

Dabar jau mane apžiūrėjęs neurologas iškart pasako, kad įtaria nugaros smegenų insultą.

Reikalingas skubus magnetinio rezonanso tyrimas ir skubi operacija“, – rašė A.Bukauskas.

Ir tada paaiškėjo detalė, kuri vėliau taps esmine – pasirodo, ligoninėje buvo įrengtas tik privatus MRT aparatas ir jis savaitgaliais nedirba.

„Tad ištikto insulto būklėje, esu paliekamas gulėti ir laukti pirmadienio ryto, kol atsidarys šis privatus MRT tyrimų kabinetas ir man galės jį atlikti, o tada galimai operuoti!

Tikslią įvykių seką sužinojau tik po 2–3 metų mano bylą nagrinėjant teisme.

Nes Lapkričio 29-tą dieną, kol gulėjau priėmimo lovoje Lazdynų ligoninėje, niekas man nieko neaiškino. Be to siautė Covid-19 ir ligonių lankymas ar palyda buvo draudžiami.

Taigi, taip praguliu vienoje vietoje beveik 9-ias valandas, iki pirmadienio ryto.. paralyžuotas, ištiktas insulto, kurio metu išsiliejęs kraujas spaudžia mano nugaros smegenis ir negrįžtamai jas žaloja“, – prisiminė A.Bukauskas.

„Ligoninė vėliau teismuose ginsis meluodama, kad neva „medikų konsiliumas“ nusprendė manęs nevežti į kitą ligoninę, nes būklė buvo neva labai rimta ir nors ir reikalavo skubių tyrimų ir operacijos, mano pervežimas į kitą ligoninę būtų buvęs per daug rizikingas, nors ištiesų, joks konsiliumas net nevyko!“, – pabrėžė pašnekovas.

Teisme jis įrodė, kad naktį gydytojo paskirtas MRT tyrimas buvo atliktas tik po 7 valandų.

Kaip žinia, būtent laikas, per kurį suteikiama medicinos pagalba, visų rūšių insulto atvejais yra pagrindinis veiksnys, lemiantis paciento išgyvenimą ir būklę po ligos.

A.Bukauskas cituoja teismo nutartį, kurioje konstatuota, kad RVUL privalo MRT tyrimą atlikti ne vėliau kaip per 2 val. Be to, MRT tyrimai gali būti skiriami ir atliekami visą parą, 7 dienas per savaitę.

„Be magnetinio tyrimo negalima jokia galutinė diagnozė ir operacija. Tai vadinamasis auksinio standarto tyrimas šiuolaikinėje medicinoje.

Mano nugaros smegenys pirmadienio rytą jau buvo negrįžtamai pažeistos, o gal ir visai nebegyvuos…“, – rašė A.Bukauskas.

„Galų gale sulaukęs kitos dienos ryto, po 16 valandų tiesiog gulėjimo lovoje, insulto būsenoje, esu operuojamas.

Prieš operaciją mano kraujo krešumo rodikliai buvo pakilę (ADTL bei SPA), medicininiuose įrašuose nėra duomenų kaip buvo koreguoti šie rodikliai prieš operaciją, turint omenyje, kad sergu ANCA asocijuotu vaskulitu (sutrikęs kraujo krešumas) jau 10 metų. Išvada – Lazdynų ligoninės chirurgai nekreipia dėmesio ir į šiuos rodiklius.

Po operacijos prabundu intensyvios terapijos skyriuje ir vėliau esu perkeliamas į skyrių.

Po nugaros smegenų traumų ar operacijų, itin svarbi kuo ankstyvesnė ir greitesnė reabilitacija. Nugaros smegenis, dėl operacijos, dažniausiai ištinka spinalinis šokas – ko pasekoje gali prarasti daugiau funkcijų, nei pats pažeidimas yra sukėlęs. Taip pat atsiranda trombų susidarymo rizikos, tose kūno vietose, kurios nejuda. Taip pat kontraktūros sąnariuose (įprastai judrūs sąnariai ir raumenys ima trumpėti, mažėja elastingumas ir t.t.). Todėl taip svarbu nejudantį kūną judinti bent jau mechaniškai – su kineziterapeutų pagalba.

Vienas esminių rodiklių, nusakančių tokių nugaros pažeidimų svorį ir sunkumą, yra ar tas pažeidimas yra pilnas ar nepilnas. O nustatomas jis gana paprastai – tiėsiog arba jauti/judini po pažeidimo vieta esančias kūno dalis, arba ne.

Taigi po pirmos operacijos, atėjus kineziterapeutui įvertinti mano būklę, jo mediciniuose įrašuose užfiksuota, kad galiu pajudinti vieną koją, apsiversti lovoje, turiu visiškai sveikas rankas ir pan. Vadinasi pažeidimas nėra pilnas – kai kurie nerviniai laidai praeina pro pažeistą nugaros smegenų vietą. Tai suteikia nedidelės vilties neuroplastiškumui – natūraliam kūno gebėjimui kompensuoti kai kurias prarastas nervines funkcijas, kitomis“, – paaiškino A.Bukauskas.

Jis pasakojo, kad gydytojai neatsižvelgė į jo rodiklius ir praėjus vos 6 val. po pirmosios operacijos suleido antikoaguliantų, kurie suskystina kraują dar labiau.

„Pagal medicininius protokolus, po nervų sistemos pažeidimų, kraują skystinantys vaistai gali būti skiriami ne anksčiau, kaip 12 val. po operacijos. Tą vėliau teisme patvirtina ir ekspertų išvados.

Jų ankstyvas skyrimas sukelia antrą, naują kraujavimą ką tik operuotoje vietoje, mano nugaros smegenys yra vėl suspaudžiamos, pažeidimas kyla aukštyn į viršų, dėl to visiškai prarandu kojų kontrolę (prieš operaciją judinau vieną pėdą, po operacijos ir koją, kažkiek liemens raumenų) ir pradedu prarasti jėgą ir judėjimą rankose (prieš operaciją turiu visiškai sveikas rankas).

Po pirmos operacijos man sukyla karščiavimas, bloga, vemiu.

Lazdynų ligoninės gydytojai pradeda įtarti kylantį mielitą (nugaros smegenų uždegimą)“, – pasakojo A.Bukauskas.

Kai atsibudo po antrosios operacijos, jis nebegalėjo valdyti kojų ir turėjo smarkiai pažeistą rankų motoriką.

Vyras skundėsi, kad vėliau palatoje nuo kaimyno užsikrėtė COVID-19, todėl Kalėdas ir Naujuosius metus praleido visiškoje izoliacijoje.

„Viso mano buvimo Lazdynų ligoninėje metu, buvau priverstas 2 mėnesius gulėti susirietęs lovoje, kuri buvo per trumpa mano ūgiui (nes ligoninė kitokių neva neturi, o turimų lovagaliai yra privirtinti ir nenusiima).

Įvairiose kūno vietose atsirado net 5-ios labai aukšto lygio (4/5) laipsnio pragulos (pirmą kartą iškritus didžiuliam mėsos gabalui iš mano klubo, plika akimi pamačiau kaip atrodo mano klubo sąnarys iš vidaus)“, – rašė A.Bukauskas.

Jis pasakojo, kad palatose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, o pacientų higiena rūpintasi prastai, vyras teigė net kelis kartus gulėjęs kelias paras savo vėmaluose.

„Daugumos slaugytojų padejėjų požiūrį į Lazdynų ligoninės pacientus geriausiai apibūdina nugirstas pokalbis koridoriuje – „o kam jam keist tuos patalus, ar matei kokios operacijos jam darytos ir kokia jo būklė?““, – prisiminė jaunas vyras.

Jis pasidalino paciento kūno padėties keitimo grafiko nuotraukomis. Anot pašnekovo, ligoninė pateikė vos 14 dienų duomenis, nors įstaigoje jis iš viso praleido 46-ias dienas.

„Pirmąsias 30 dienų lovoje išvis nebuvau judinamas, vėliau buvau kartais paverčiamas nuo vieno iki dvylikos kartų, kuomet turėjau keisti kūno poziciją kas 2 val. t.y bent 12-ką kartų per parą.

Beje tiek pacientų skundų komisija, tiek ekspertas, tiek teismas šį žurnalą įvertino kaip „pilnai ir tvarkingai užpildytą“ ir rėmėsi juo įrodant, kad slauga ligoninėje buvo man suteikta tinkamai.

Tik kažin iš kur tos 5-ios pragulos atsirado…?“, – retoriškai klausė A.Bukauskas.

Pasak jo, vėliau reabilitacijos skyriaus personalas buvo šokiruotas jo būklės.

„Jie negalėjo suprasti, kaip galima atvykti su penkiomis itin sunkaus lygio pragulomis, klausdami, ar nesu asocialus asmuo ir ar nebuvau rastas kažkur gatvėje be priežiūros?“, – rašė vilnietis.

A.Bukauskas pasidalino ir dar viena nemalonia istorija.

„Po pusės metų turėjau pasidaryti pakartotinį magnetinio rezonanso tyrimą, įvertinti nugaros smegenų būklę. Apkeliavęs kelis neurologus mieste, gaunu patarimą kreiptis į mane operavusį neurochirurgą, neva jis matė viską ne tik nuotraukose, bet ir iš „vidaus“.

Logiška? Na, taip.

Susiskambinam, jis pasiūlo atvažiuoti rytoj (buvo 2021 m. Lapkritis).

Kadangi esu praktiškai daržovės būsenoje, sniego lauke bemaž iki pažastų, o mano namai dar nepritaikyti asmenims su judėjimo negalia, paprašau pagalbos iš tėčio, kuris darbo dieną mane vežimėlyje nukelia nuo laiptų, įsodina į automobilį ir nuveža konsultacijai pas šį chirurgą, vėl – į Lazdynų ligoninę Nelengva būti daržove, ypač kai už lango sniegas.

Atvykęs į Lazdynų ligoninės kiemą, paskambinu mane operavusiam neurochirurgui (su kuriuo šnekėjau dieną prieš) norėdamas pasitikslinti pro kurį įėjimą tiksliai turėčiau eiti, nes man reikia privažiuoti kuo arčiau pastato, antraip vežimėliu per tokį kiekį sniego manęs niekas nesugebės nutempti.

Iš chirurgo išgirstu maždaug tokius, praktiškai cituojamus žodžius: „Jei neatsimeni ką tau sakiau (pro kurį įėjimą eiti), vadinasi negerbi nei manęs, nei savęs ir tik švaistai mano laiką. Aš tau ne skambučių infocentras krypčiai nurodyti.“

Ir numeta telefono ragelį.

Lieku be konsultacijos ir pasiųstas ant trijų raidžių, na bent jau ačiū už motyvaciją skundui ir bylai, chirurge, žinau kad paskui rašei atsiliepimą“, – rašė A.Bukauskas.

Kadangi Lietuvos medicinoje galioja žalos be kaltės modelis, dėl galimų medikų klaidų vyras pirmiausia kreipėsi į specialią komisiją, kuri aiškinasi ar medicinos įstaigoje suteiktos paslaugos atitinka priimtus reglamentus, tvarką, įstatymus, ar pacientui kilusi žala kilo tikrai dėl medikų ar įstaigos aplaidumo, klaidų ir pan.

Atvejo nagrinėjimas užsitęsė ir sprendimas priimtas jau tik 2022 m. birželio 22-ą dieną. Vilniečio nuostabai komisija medikų kaltės neįžvelgė.

Tačiau teismų maratonas patvirtino, kad jo pretenzijos buvo pagrįstos.

„Pirmoje instancijoje, teismas pripažįsta ligoninės aplaidumą, klaidas ir t.t. tačiau priima sprendimą tenkinti mano ieškinį tik iš dalies – man priteisia moralinę žalą už išgyvenimus, tiesiogiai patirtas išlaidas (medikamentams ir pan.), bet visiškai atmeta esminę ieškinio dalį – mano reikalavimą priteisti netektas pajamas.

Kadangi, dėl Lazdynų ligoninės personalo klaidų esu negrįžtamai sužeistas ir pripažintas 0% darbingu, reikalauju man priteisti pajamas, kurias būčiau uždirbęs iki savo pensijinio amžiaus, bet dabar neuždirbsiu, nes darbo atlikti nebegaliu.

Skamba logiškai?

Deja teismas, kaip ir komisija, ekspertas ir vėliau kitų instancijų teismai nesugeba priimti ryžtingų sprendimų ir atmeta mano reikalavimus grįsdami šiuo argumentu: „Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką dėl negautų pajamų atlyginimo, į nustatytas aplinkybes, jog ieškovas žalą patyrė ne dėl pagrindinės ligos, kuri buvo neišvengiama, bet dėl ligos liekamųjų reiškinių rizikos – visiško neįgalumo ir nedarbingumo, kas buvo susiję su nepakankamu trečiojo asmens profesionalumu, greitumu, operatyvumu, t. y. susiję su netinkamu gydymo procesu, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog per laikotarpį, kai jam buvo paskirtas nedarbingumas, jis, susirgęs kraujagysline mielopatija, kuri sukėlė kojų plegiją bei atitinkamai vėliau ir kitus gretutinius susirgimus, būtų buvęs 100 procentų darbingas ir būtų gavęs prašomo dydžio pajamas iš darbo teisinių santykių, t. y. ieškovas neįrodė netiesioginių nuostolių realumo.“

Išvertus į žmonių kalbą – aš turėjau įrodyti, kiek kiekviena greitesnė minutė atliekant tyrimus ir operacijas, būtų lėmusi mažesnius mano nugaros smegenų pažeidimus ir to pasekoje – kiek procentaliai mažesnę negalią

Jei tai būtų įmanoma, tai mielai, ponia teisėja, bet nei neurochirugai, nei ekspertai nei kas nors kitas pasaulyje negali pasakyti, ypač vertinant retrospektyviai, kas būtų, jeigu būtų ir ypač šnekant apie tokią sudėtingą sritį, kaip neurologija.

Pasaulyje yra žmonių pilnai sveikai vaikštančių, su pažeistomis nugaros smegenimis ir tai yra stebūklingos neurologinės mįslės, kaip ir vis dar nėra sukurtų veiksmingų gydymo metodikų nugaros smegenų pažeidimams gydyti, būtent dėl šios srities sudėtingumo.

O jūs norit, kad aš moksliškai pagrįsčiau, kiek nugaros smegenyse esančių nervinių laidų (jų ten yra bene 2 milijonai) Lazdynų ligoninės gydytojai būtų išsaugoję, jei operacija būtų įvykusi pvz. 2 minutėmis anksčiau?“, – teisine logika skundėsi A.Bukauskas.

Jis paaiškino savo istorija viešai pasidalinęs ne todėl, kad ieško užuojautos, bet siekia:

„Įspėti kitus apie mūsų šalyje iš esmės neegzistuojančią aukštos kokybės, greitą medicininę priežiūrą. Ten patekę jūs negalit tiesiog atsiduoti medikų globai. Ten kaip fronte – turit kovot už lovą, tyrimą, vaistus, operacijas. Gulėsit ir lauksit – gali būti, kad baigsit kaip aš, ar dar blogiau.

Valstybė ir ligoninės žino apie kritinių pajegumų trūkumus (MRT ir kitų įrankių nebuvimą, neprieigą savaitgaliais) bet nesilaiko numatytų pacientų pervežimo į kitas gydymo įstaigas taisyklių.

Ligoninės pačios nusistato savo vidine tvarka kaip ir kada atlikti tyrimus ir operacijas sunkios būklės pacientams, tačiau ir tų tvarkų pačios nesilaiko, o valstybės priežiūros ir akreditavimo tarnybos neužtikrina jokio tokių tvarkų laikymosi.

Algoritmai, taisyklės, tvarkos lyg ir yra – bet niekas jų nesilaiko. Todėl iš pirmo žvilgsnio mes atrodom visai padoriai – naujos, blizgančiom grindim ligoninės, brangi apartūra. Tik prie jos prieiti neįmanoma, kai tau labiausiai reikia.

Lazdynų ligoninė – tai bachurų įstaiga. Tai medicinos darbuotojų šrotas. Dirbti joje, reiškia būti ujamam lyg šuniui – chirurgai uja skyriaus vedėjus, šie – rezidentus ir slaugytojas, pastarosios – slaugytojos padejėjas, o tos žinoma nelieka skolingos pacientams.

Sirgti Lazdynų ligoninėje, reiškia, gailėtis ir svarstyti, kodėl aš tiesiog neišlipau iš greitosios automobilio ir nelikau šalikelėje? Juk šansai pasveikti šalikelėje buvo geresni, nei čia, o dar ir kančių mažiau

Visos skambios žinutės apie medicinos lygį šalyje, neva taikomas prevencijas ir reakcijas į ūmius ligų ir sužeidimų atvejus tėra deklaratyvios, populistiškos, viduriavimą be priežasties primenančios tezės, nuolat lendančios iš gydytojų ir atsakingų asmenų burnų – ligoninės pilnos brangios įrangos, tačiau reali situacija panašesnė į atvejus, kai kaimynas nusiperka prabangų automobilį, o valgo tik grikius, nes kotletui, nebėra už ką.

Manot jūsų tai nepalies? Uždirbat daug ir visad kreipiatės tik į privačias gydymo įstaigas? Palaukit, kol pateksit į avariją ir greitoji jus nuveš į tokią skylę kaip Lazdynų ligoninė“.

Savo istorija pasidalinęs vyras sulaukė gausybės palaikymo žinučių, apie nemalonias patirtis gydymo įstaigose jam pasakojo ir nepažįstami žmonės.

„Sulaukiau nugydymo istorijų: vienų artimieji mirė, kiti liko su traumomis, viena moteris rašė, kad dėl medikų aplaidumo neteko savo 2 savaičių amžiaus kūdikio. Atvejų labai daug, dar nespėjau visko perskaityti“, – Lrytas pasakojo A.Bukauskas.

„Jei atvirai, nemanau, kad ten kažkas pasikeitė. MRT aparatas dabar galbūt yra, bet ligoninė ir anksčiau buvo nusistačiusi gydymo tvarką, kurią pati pažeidinėjo. Manau, ten yra mentaliteto problemos“, – teigė vyras.

Jis pabrėžė, kad stengiasi gyventi normalų, pilnavertį gyvenimą. „Keliauju, rūpinuosi likusiu savo kūnu ir tiesiog toliau stengiuosi eiti (ironiška) pirmyn“, – rašė vilnietis.

A.Bukauskas taip pat pažymėjo, kad norėtusi keisti mūsų visuomenėje paplitusį nebylų požiūrį į žmones su negalia, kaip tuos, kuriems neva „ir taip nepasisekė, sunku, negali ir neuždirba“.

RVUL administracija Lrytas raštu pateiktame komentare pripažino, kad buvo padaryta klaidų gydant šį pacientą, dėl jų apgailestaujama.

„Tai išties skaudi istorija, kurią mūsų ligoninės personalas pamena iki šiol. Tikrai pripažįstame, kad šioje situacijoje buvo padaryta klaidų ir, žiūrint į praeitį, labai norėtume būti viską padarę nepriekaištingai. Apgailestaujame, kad niekaip negalime pakeisti to, kas jau įvyko, ir lieka tik nuoširdžiai atsiprašyti.

Šiam pacientui labai nepalankiai susiklostė visa virtinė aplinkybių – sunki ir labai reta liga, pasireiškusi nespecifiniais simptomais, ūmi ir nenuspėjama jos dinamika, komplikuota pooperacinė būklė, išsivysčiusi kitos – sunkios autoimuninės ligos fone ir privertusi atidėti reabilitacijos procedūras, situaciją apsunkino ir pats susirgimo laikotarpis, kuomet COVID-19 pandemijos įkarštis buvo sukaustęs visą sveikatos apsaugos sistemą“, – rašoma RVUL komentare.

Pasak ligoninės atstovų, visada bus sudėtingų ligų ar būklių, kurių negalima išgydyti; retas, gydytojų praktikoje beveik nesutinkamas ligas sunku diagnozuoti, juolab numatyti jų eigą ir išvengti ligos neigiamų pasekmių.

„Pacientui diagnozuotos ūminės spontaninės (netrauminės) spinalinės subdurinės hematomos, esant arterioveninei malformacijai, tikimybė mokslinėje literatūroje nurodoma vos 0,00000003 proc., o šios būklės derinys su sisteminiu vaskulitu medicininėje literatūroje apskritai nėra aprašytas“, – rašoma gydymo įstaigos komentare.

Ligoninės atstovai akcentavo, kad pavyksta sukurti daugybę sėkmingo gydymo istorijų, o įstaigą papildė naujesnė medicinos įranga.

„Skaudžiai išgyvename kiekvieną nesėkmę, tačiau nepalyginamai daugiau yra sėkmingų atvejų, kuomet mūsų medikai įveikia ligą ir grąžina pacientams sveikatą, o neretai – net ir gyvybę.

Per metus Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės stacionare gydoma daugiau nei 30 tūkst. pacientų, atliekama beveik 25 tūkst. operacijų, o Skubios pagalbos skyriuje apsilanko beveik 100 tūkst. pacientų.

Pastaraisiais metais ligoninėje įvyko didelių pokyčių – įsigytas MRT aparatas ir daug naujos diagnostinės įrangos, pilnai renovuotas vienas iš stacionaro korpusų, atnaujintas pacientų lovų ir slaugos priemonių arsenalas, taip pat nuolat tobuliname gydymo ir slaugos procesus, išskirtinius klinikinius atvejus aptariame klinikinėse konferencijose, didelis dėmesys skiriamas personalo profesinės kvalifikacijos kėlimui. Tikimės, kad tai užtikrins tikslesnę diagnostiką ir kokybišką pacientų priežiūrą bei neleis pasikartoti tokiems atvejams“, – teigiama RVUL komentare.