Slaugytojų kelią pasirinkusios mama ir dukra – ne tik draugės, bet ir kolegės

Apie darbą ligoninėje Vitalija Daujotienė sužinojo iš močiutės. Tėčio mama Marija Monkina dirbo Senuosiuose gimdymo namuose. Vitalija pamena, kad drauge su tėveliais, gyvenusiais Žemaitės gatvėje, eidavo pasitikti močiutės, grįžtančios iš darbo ligoninėje.

To paties ligoninės pastato, kuriame buvo Senieji gimdymo namai, trečiame aukšte yra įsikūręs ir Nefrologijos-toksikologijos skyrius, tad Vitalija neabejoja, kad ir močiutė kažkada vaikščiojo tais pačiais koridoriaus ir rūpinosi gimdyvėmis tose pačiose palatose, kur dirba ir ji. Močiutė dažnai pasakodavo apie darbą ligoninėje, namie visada būdavo švirkštų ir kitokių medicininių priemonių, kuriomis su draugėmis Vitalija gydydavo lėles.

„Man labai patikdavo močiutės apranga – aukšta kepurė su raudonu kryželiu ir baltas per juosmenį surištas chalatas. Dabar tokių nebėra, rengiamės įvairiaspalvėmis pižamomis“, – sako Vitalija.

Dar mokydamasi mokykloje Vitalija nusprendė būti bendrosios praktikos slaugytoja. Tačiau anuomet į medicinos mokyklą stodavo po aštuntos klasės. Jos tėvai norėjo, kad dukra baigtų 12 klasių ir tada siektų aukštojo mokslo. Vitalija įstojo į anuometinio Šiaulių pedagoginio instituto pradinių klasių mokytojos specialybę.

Kai gavo mokytojos diplomą, buvo 1993-ieji metai, mokykloje darbo nebuvo ir ji nusprendė įsidarbinti ligoninėje. Vitalija, turėdama pradinių klasių mokytojos diplomą, dirbo slaugytojos padėjėja. Neurologijos skyriuje pradėjo dirbti dienine slaugytojos padėjėja, vėliau įstojo į Šiaulių kolegijos Sveikatos mokslų fakultetą ir ligoninėje dirbdavo naktį.

Ketverius metus, mokantis kolegijoje, Vitalijai teko dirbti slaugytojos padėjėja Neurologijos skyriuje. Būsimajai slaugytojai skyriaus gydytojai leisdavo dirbti ir medikei priklausančius darbus. Iš pradžių kraujospūdį pacientams matuodavo, vėliau ir vaistus sušvirkšdavo. Gavusi diplomą šiame skyriuje neliko, nes nebuvo laisvo slaugytojos etato. Buvo priimta į Nefrologijos-toksikologijos skyrių, kur dirba iki šiol.

Jaunai slaugytoja iš karto teko didelis krūvis, nes viena slaugytoja buvo susilaužiusi ranką. „Man skyrė keturias palatas ir priėmė kaip patyrusią medikę“, – Vitalija prisimena, kad ir pati jautėsi šiame darbe drąsiai, žinojo ligoninės ritmą, suprato darbą.

„Labai džiaugiuosi, pasirinkusi šį kelią, nes ši profesija – kaip tik man“, – šypsosi medikė, kasdien patirianti pacientų dėkingumą ir supratimą, kad dirba širdžiai mielą darbą. Nors kasdienybėje būna visokių situacijų: kartais tenka dirbti ne tik slaugytojos, bet ir slaugytojos padėjėjos, ir valytojos darbą, nes darbuotoja susirgo ar kokią kitą užduotį vykdo. Būna, slaugytoja ir sauskelnes pacientams keičia, ir basonus neša, ir pragulas, odos nušutimus gydo.

Tenka dirbti ir Dializės poskyryje, kur darbas visai kitoks, nei palatoje. Tenka ir elektroferezės – kraujo valymo procedūrą atlikti, kai nėra čia dirbančios slaugytojos. Šis darbas ypač specifinis ir reikia specialių žinių ir įgūdžių. Čia ir lašinės sistemos jungiamos kitaip, nei įprasta, ir procedūros kitokios.

Slaugytojos darbe, kaip ir bet kuriame kitame, yra paslapčių, kurios įminamos per darbo patirtį. Vitalija džiaugiasi, kad šias patirtis gali perduoti savo dukrai Violetai Daujotaitei, prieš ketverius metus atėjusiai dirbti į Nefrologijos-toksikologijos skyrių.

„Daug žinių tau perdaviau“, – sako Vitalija dukrai Violetai, kuri neabejodama pritaria, sakydama: „Mama – mano mokytoja“.

Slaugytojos praktikoje yra tam tikrų niuansų, pavyzdžiui kaip pajungti lašinę sistemą, kad būtų lengviau, kaip darbą suorganizuoti, kad būtų greičiau. Visa tai, pasak V. Daujotienės, turi pats praeiti, patirti ir mokytis iš savo patirties, iš klaidų. Todėl labai gerai, kai yra kas pataria, pamoko, pasidalina patirtimi ir dirbti jaunam žmogui būna lengviau.

Violeta vaikystėje galvojo apie policininkės arba slaugytojos profesiją. „Nusprendžiau žengti tomis pačiomis pėdomis kaip mama, nes aš jau žinojau, kur aš einu: kad yra ir naktinis, ir dieninis darbas, yra budėjimai paromis, žinojau, kad bus sunkumų“, – prisimindama draugių patirtis pasakoja Violeta. Mat buvo tokių, kurios tik praktikų metu sužinodavo apie slaugytojos darbo kasdienybę ir, supratusios kad tai – ne joms, mesdavo studijas.

„Aš dukrai leidau mokytis medicinos ir tuo džiaugiuosi“, – sako Vitalija, prisimindamas savo tėvų sprendimą. Bet dabar ir jie laimingi, kad duktė ir anūkė rado savo kelią.

Violetai Daujotaitei, dar mokantis Šiaulių kolegijos Sveikatos mokslų fakultete, praktikos metu teko padirbėti ir kituose ligoninės skyriuose, Moters ir vaiko klinikoje. Paskutinę praktiką teko atlikti Nefrologijos–toksikologijos skyriuje. Tuomet prasidėjo Covid-19 pandemija. Skyriuje yra atskiras Hemodializės poskyris, kuriame ir pasiūlė dirbti Violetai.

„Mane sudomino dializės procedūra, kuriai atlikti turi mokytis papildomų dalykų: ir adatos šiame skyriuje kitokios, centrinės venos kateteriai specialūs, skysčių balansas labai svarbu – ko kitur nėra“, – su dideliu susidomėjimu anuomet V. Daujotaitė ėmėsi darbo Dializės poskyryje, nes čia darbas kitoks, nei įprastose ligoninės palatose, kur leidžiami vaistai, dalinamos tabletės.

Į Dializės poskyrį, pasak Violetos, neateisi paprastai, bes specialių žinių ir pasirengimo. Turi žinoti, kaip kateterį sutvarkyti, kaip į fistulę adatą įdurti, kaip aparatą paleisti ir kaip jį suprogramuoti. Nors gydytojas ir pasako daug ir prižiūri, bet reikia ir pačiam daug ką žinoti ir suprasti. Likimas lėmė, kad tuo metu Dializės poskyryje kaip tik trūko žmonių, tad, baigusi praktiką, Violeta čia ir pasiliko.

Studijuojant Sveikatos mokslų fakultete suteikiamos bendros slaugos profesijos žinios. „Kai mokėsi mama, buvo galima pasirinkti kai kurias specializacijas, mes turime papildomai mokytis specialiuose kursuose“, – apie nuolatinę būtinybę ir poreikį tobulėti pasakoja jauna slaugytoja.

Dirbant dializėje visoms slaugytojoms yra siūlomi kvalifikacijos kursai. Darbas yra specifinis, tad, norint dirbti šį darbą, reikėjo baigti kursus.

Pirmuose mokymuose teko dalyvauti drauge su mama. Tuo metu buvo pandemija ir kursai vyko nuotoliu. Buvo teorinės paskaitos, sprendžiami testai. Vitalijai Daujotienei darbas Dializių poskyryje buvo žinomas, nes ir anksčiau teko čia dirbti. Tačiau atnaujinti žinias, pasidomėti naujovėmis visada reikia.

Dirbant medicinoje kiekvieną dieną reikia mokytis naujų dalykų. Abi medikės baigė ne tik šiuos covido pandemijos metais surengtus nuotolinius mokymus. Tenka konferencijose dalyvauti ne tik Šiauliuose. Pasak Violetos, skyrius yra labai draugiškas, o slaugos administratorė Asta Sabaliauskienė – labai entuziastinga. Pasaulinės inkstų dienos proga ji buvo surengusi kelionę į konferenciją Vilniuje. Važiavo ir gydytojai, ir slaugytojos.

Tam, kad kas penkerius metus galėtų pasitvirtinti bendrosios praktikos slaugytojos licenciją, būtina išklausyti 60 val. mokymų. „Surenkame tų valandų ir daugiau – dabar jau turime po 200 valandų, nes medicinos srityje naujovių daug ir dėl savęs įdomu mokytis, tobulėti, įgyti naujų žinių“, – pasakoja Violeta apie kursus ir apie naujoves skyriuje, dėl kurių ir būtina atnaujinti žinias. Nuolat įsigyjama nauja įranga, gaunami nauji vaistai, apie kuriuos turi žinoti ir mokėti taikyti praktikoje. Tobulėja net ir įprasta lašinė sistema. Anksčiau pacientai bijodavo, kad vaistai išlašės ir į veną pateks oro, dabar tokios baimės nebėra, nes naudojamos kitokios lašinės sistemos.

Praleisdamos daug laiko drauge darbe ir mokymuose mama ir dukra išties yra labai artimos. Nors Violeta su draugu gyvena jau atskirai, bet laisvalaikį dažnai praleidžia su tėvais. Tad pokalbių apie darbą nestinga: aptaria kasdienius įvykius, pasitaria, mokosi viena iš kitos, o jaunai dirbti daug lengviau, kai yra kas pataria, pamoko, pasidalina patirtimi ir žiniomis, įgytomis ne tik iš vadovėlių, bet ir iš kasdienio darbo.