Ir tai tik viena monetos pusė. Biobankuose taip pat kaupiama informacija apie asmens sveikatą ir su ja susijusius rizikos, aplinkos veiksnius, galinčius turėti poveikį žmogaus sveikatai ir ligų vystymuisi.
„Svarbu akcentuoti, kad visi duomenys yra anonimizuoti, jie turi atitikti griežtus asmens duomenų saugojimo, tvarkymo ir naudojimo moksliniams tyrimams, reikalavimus“, – pabrėžia dr. Giedrė Kvedaravičienė, Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko, kuris įsikūrė praėjusią savaitę atidarytame Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Medicinos mokslo centre, direktorė.
Ji pastebi, kad žmonės pirmiausia įsivaizduoja naujų vaistų kūrimą, bet biobankų moksliniai tikslai gali būti patys įvairiausi – diagnostika, prevencija, visuomenės sveikatos stebėsena ar patikros programų kūrimas.
„Dėl to ir kyla iniciatyvos kaupti tokią sveikatos informaciją, kuri būtų pakankamai gili, išsami, atspindinti konkrečioje šalyje gyvenančių žmonių ypatumus ir sveikatos poreikius. Biobankai padeda spartinti individualizuotos medicinos vystymą, suteikia informacijos, kuri pritaikoma konkretaus paciento gydymui. Tuo pačiu biobankuose sukaupti duomenys yra naudingi ir visai sveikatos priežiūros sistemai, nes gali pateikti apibendrintų išvadų“, – paaiškina G.Kvedaravičienė.
Interviu portalui Lrytas ji papasakojo kuo naujojo biobanko veiklai bus svarbus visuomenės įsitraukimas ir kokius vaisius ateityje gali nuraškyti gyventojai, sutikę, kad jų mėginiai ir duomenys atsidurtų biobanko kolekcijoje.
– Prieš 6 metus Lietuvoje nebuvo jokio biobanko, mūsų valstybė šiuo požiūriu net vadinta balta dėme Europoje. Galime sakyti, kad situacija iš esmės pasikeitė, vejamės užsienio partnerius?
– Tiesa, 2018 m. padėtis buvo daug blogesnė nei yra šiandien. Lietuva jau yra tarptautinio BBMRI-ERIC tinklo dalis. Ir Santaros klinikų, ir Nacionalinio vėžio instituto, ir Kauno klinikųi, ir Inovatyvios Medicinos Centro biobankai orientuojasi su ligų diagnostika ir gydymu susijusias kolekcijas t.y. renkami sergančių pacientų mėginiai.
Tuo metu VU MF biobanko tikslas yra surinkti populiacinę kolekciją, užpildyti trūkstamą nišą, kad atsirastų išsamūs duomenys apie visą Lietuvos visuomenę ir jos sveikatos problemas.
Idėja yra ateityje tuos duomenis esant poreikiui galėti apjungti tiek dalyvaujant tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose, tiek vystant medicinos technologijas Lietuvoje.
– Kaip minėjote, ketinama rinkti ir sveikų žmonių mėginius. Tikslas – visi nepilni 3 milijonai Lietuvos gyventojų?
– Kiekvieno populiacinio biobanko idealistinis tikslas yra turėti visos populiacijos rinkinius, bet realybė ta, kad turime reprezentatyvias imtis. Į tai orientuojasi ir prestižinės užsienio programos.
Bet tam svarbu įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį, vykdyti švietėjišką veiklą, kad žmonės suprastų, kokia nauda dalyvauti biobanko veikloje ne tik tuomet, kai sergi, bet ir esi sveikas. Tai naudinga ne tik tau asmeniškai, bet ir ateinančioms kartoms, tavo vaikams, anūkams.
Biobankų sėkmė apibrėžiama ne tik surinktų duomenų kiekiu, bet ir tuo, kokį laiko periodą jie yra kaupiami. Sporto terminais, tai yra ilgas maratonas, o ne sprinto bėgimas.
Džiaugiuosi, kad šią iniciatyvą palaiko ne tik mokslininkai ir medikai, bet ir viešojo sektoriaus bei privačios gydymo įstaigos. Jei norime surinkti biobankui reikalingus duomenis, būtinas platus bendradarbiavimas su centrais, turinčiais gyvą kontaktą su mūsų sveikąja visuomenės dalimi.
– Teisingai suprantu, kad mėginio patekimui į biobanką yra reikalingas paties paciento sutikimas?
– Taip, kad mėginys taptų biobanko kolekcijos dalimi yra būtinas informuotas dalyvio sutikimas. Vadinasi, kaupiamas galės būti indėlis tik tų žmonių, kurie duos rašytinį patvirtinimą.
Tokiu atveju tie mėginiai galės būti saugomi labai ilgą periodą ir galės būti panaudoti moksliniams tyrimams atlikti.
– Vis garsiau ir dažniau kalbama apie personalizuotą mediciną. Kaip biobankų veikla susijusi su jos vystymu?
– Standartiniai gydymo protokolai remiasi klinikinių tyrimų rezultatais. Kaip taisyklė, juose dalyvauja tam tikras kiekis konkrečius kriterijus atitinkančių pacientų, stebint vaistų poveikį bei šalutines reakcijas. Įrodžius vaisto veiksmingumą daugumai tyrime dalyvavusių pacientų, tyrimo rezultatų apibendrintu vertinimu patvirtinamas standartizuotas gydymo protokolas. Tai leidžia užtikrinti vaistų saugumą (vertinant nepageidaujamo šalutinio poveikio aspektu), gydymo eigos ir jo rezultatų palyginamumą skirtingiems pacientams, tačiau nebūtinai duoda geriausia efektą vertinant konkrečių pacientų sveikatos ypatumus ir jų atsaką į skiriamą gydymą.
Individualizuotos medicinos skirtumas nuo tradicinio požiūrio yra tas, kad centriniu atskaitos tašku tampa pacientas, bandoma suprasti individualius jo organizmo veikimo mechanizmus – tiek ląstelės lygmenyje, tiek medžiagų apykaitos/metabolizmo procesuose, lemiančiuose organizmo gebėjimą tinkamai įsisavinti vaistus.
Žmogaus organizmas, jo veikimo mechanizmų kompleksiškumas yra ypač sudėtingi, dažnai lemiantys tai, kad ligų vystymosi periodai būna labai ilgi ir nepastebimi tradicinėmis profilaktinėmis diagnostikos priemonėmis. Tad svarbu turėti ne tik momentinius duomenis apie individualius biologinius mechanizmus, kai žmogus jau serga, bet galėti kaupti žinias ir informaciją visuomenės lygmeniu, idant galėtume numatyti pokyčius ir užtikrinti ankstyvosios diagnostikos efektyvumą bei personalizuotos medicinos principų taikymą klinikinėje praktikoje.
– Norite pasakyti, kad mėginiai, surinkti, kol žmogus dar buvo sveikas, vėliau gali praversti parenkant jam patį veiksmingiausią gydymą?
– Taip, tie duomenys galėtų pagrįsti tikėtiną ligos vystymosi mechanizmą ir padėtų suprasti, kas vyko iki jos diagnozės. Tokia informacija padėtų geriau prognozuoti galimą vienokios ar kitokios – vaistų ar chirurginės – intervencijos efektą.
Kaip taisyklė, ligos praeina ilgą kelią, kol mes ją pamatome, nustatome, kad žmogus, pavyzdžiui, serga diabetu. Iki to laiko, yra daugybė su prevencija susijusių veiksnių – mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas – kuriais vieni rūpinasi, o kitiems jie atrodo mažiau svarbūs.
Galų gale, mes gūžčiojame pečiais, kai labai aktyviai sportavę ir savimi besirūpinę žmonės vis tiek suserga, nepaisant savo pavyzdinės gyvensenos. Biobankai užpildo tą nišą, kaupia duomenis su tikslu suprasti ir ligų vystymosi mechanizmus, ir skirtingą to paties gydymo poveikį pacientams.
Personalizuota medicina orientuota į tai, kad visos pažangiausios medicinos žinios ir priemonės būtų pritaikytos konkretaus asmens poreikiams. Šiandien mes to neturime, tad dažnai matome, kad dėl savo sveikatos besijaudinantys žmonės neretai vartoja galbūt perteklinius maisto papildų ar kitų preparatų kiekius su viltimi, kad tai padės jiems ilgiau išlikti sveikiems.
Bet galbūt šiems žmonėms pro akis praslysta kiti veiksniai, kurie yra ne mažiau svarbūs.
Neturint šitų duomenų visi dalinamės požiūriais ir nuomonėmis ir geriausiu atveju remiamės apibendrintais pasauliniais duomenimis, kurie atspindi ne tik mūsų regiono specifikas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Taigi, nepakankamai suprantame Lietuvos visuomenės sveikatos ypatumus.
– Realistiniu požiūriu, kokios Lietuvos populiacijos dalies mėginiai galėtų atsidurti Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanke?
– Tikslus geriausia užsibrėžti vadovaujantis kitų šalių praktika. Minimali riba – 10 proc. populiacijos, bet turime lūkestį pasiekti ir 20– 30 proc.
Sėkmė remsis į kelis pagrindinius veiksnius, kurių vienas – biobanko veiklos finansavimas, nes reikia pasakyti, kad tai yra pakankamai brangus įrankis, kaip ir visa personalizuota medicina.
Svarbu bus ir spręsti visuomenei kilsiančius neaiškumus, paaiškinti galimas baimes dėl duomenų naudojimo.
Tiesa, vien kiekybė nėra tikslas. Svarbu, kad savo duomenų bazėse atspindėtume visas populiacijos grupes, įskaitant labiausiai socialiai pažeidžiamas, kurios dažnai būna nepakankamai reprezentuojamos bendruose tyrimuose.
Taip pat svarbi visuomenės narių reprezentacija pagal amžiaus grupes, lytį ir panašius kriterijus.
Kita dalis susijusi su kokybišku mėginių surinkimu, jų apdorojimu ir saugojimu, kas yra būtina mokslinės veiklos kokybei.
– O kaip atrodo fizinis biobanko pavidalas?
– Tai nėra vien šaldytuvai prikrauti barkoduotais žmogaus mėginiais ir barkoduota bendrąja mėginio ir paciento informacija. Žinoma, saugyklos, kurios užima 153 kv.m. plotą – ypač svarbios ilgalaikiam biologinių medžiagų saugojimui, jose sukurtos sąlygos mėginius laikyti ypač žemoje -196 C° temperatūroje, tačiau naudojami ir -80 C°, -20 C°, +4 C° režimai ir reguliuojamos drėgmės (sausomis) sąlygomis.
Kiekvienoms saugojimo sąlygoms užtikrinti naudojamos ir papildomos nepriklausomos stebėjimo ir apsaugos sistemos įskaitant patalpų gesinimą dujinėmis, o ne vandens purškimo priemonėmis, kad gaisro atveju nebūtų sugadinti mėginiai.
Tačiau svarbiausia biobanko veiklai yra užtikrinti, kad kiekvienas mėginys būtų tinkamai aprašytas ir kad prieš saugant mėginį ar jį naudojant moksliniams tyrimams būtų atlikta precizinė kokybės kontrolė. Tam biobankas turi tiek dedikuotą nuo išorinių poveikių apsaugotą paciento duomenų serverį ir duomenų saugyklą.
Ne mažiau svarbi ir kokybės kontrolės laboratorija, užimanti 119 kv.m. plotą, kur atliekama ne tik genetinė ir biocheminė kokybės kontrolė, tačiau yra galimybė iš mėginių išskirti jų komponentus ir saugoti bei analizuoti juos atskirai ląstelių kultūrų laboratorijoje, auginant konkretaus tiriamojo ląsteles taip dar labiau priartinant personalizuotą mediciną prie kasdienybės.
