„Mirties advokate“ save vadinanti slaugytoja: verčiau išmokite pasidžiaugti kančios pabaiga (1)

Jautrios, graudžios ir skaudžios istorijos iš paliatyviosios pagalbos specialistės kasdienybės – dabar ir ką tik pasirodžiusioje debiutinėje Laimos Baršauskienės knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ (išleido BALTO leidybos namai). Joje – atviras pasakojimas apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

– Idėja kilo ne vienam ir ne dviem mano postų skaitytojų. Kartkartėmis net asmeniškai, mesendžeriškai, man parašydavo visiškai nepažįstami žmonės. Paprastai atsakydavau, kad parašyti knygą, – vadinasi, imtis didelės atsakomybės. Pradėjai – baik. O su tuo man visą amželį ne kažką, užtat su atsakomybės jausmu – net labai kažką. Rašyt kiek noriu, kada noriu ir apie ką noriu, net „noriu rašau, nenoriu nerašau“ – man pats tas. O save įsprausti į laiko, temos, pavidalo ar dar kažkokio man kol kas nežinomo pobūdžio rėmus – jau sunkumas, nepatogumas, vargas. O aš mėgstu laisvę ir tinginystę.

Po vieno kito jautriau grybštelnančio teksto šmoto į permanentinius draugų, bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų pabaksnojimus „nu, tai kada knyga bus?“ irgi panašiai atsišaudydavau, nes gatavą cielą knygą iki galo išgimdyt man visada atrodė pernelyg rimta. „Gal kada nors“, – atsakydavau.

Bet vieną gražią dieną gražios ponios (mano bičiulės) patarta (man nė neįtariant) BALTO leidybos namų redaktorė pasidairė mano FB sienoj ir... pasiūlė išleisti knygą. Man tereikėsią atsiųsti visus tekstus ir gal dar vieną, kitą... dešimtą parašyti. Visa kita – leidyklos rūpestis. Taip ir pradėjom. Buvo neramu, nedrąsu ir baugu, ar pavyks. Bet, kaip matot, pavyko.

– Man svarbu nunešti žinutę, kurią, matyt, daugelis knygą perskaitysiančių pastebės, ras, deja, labai greitai pamirš ir gyvens toliau. Taip pat. Net jeigu ji, žinutė svarbuolė, kažkam pasirodys verta solidaus dėmesio. Nes daugelis mūsų esam asiliukai karuselėje, išmokę eiti (tiksliau, būti sukami) tik vis tuo pačiu ratu.

Žinutė paprasta – nustokime gyventi automatu, mokykimės gyventi mąstydami. Tik taip gulint mirties patale širdį skaudės gerokai mažiau (o skaudės vis tiek) dėl vėjais iššvaistyto gyvenimo. O tai, žiūrėk, dar ir dėl jo susitrumpinimo savo pačių rankomis prisišaukiant ligas ar negalias.

Ne tik šiaip probėgšmais pagalvokime, o rimtai, atsakingai, susimąstykime, kaip gyvename. Ir kažkaip įsisąmoninkim – vien tik žinojimas, jog gyvenimas baigtinis, daugelio mūsų neapsaugo nuo utopinės iliuzijos, kad laiko liko dar labai daug, kad viską, ką uoliai atidėliojam, suspėsim. Net kai tau jau penkiasdešimt, šešiasdešimt... aštuoniasdešimt. Net kai esi sirgęs onkologine liga, turi rimtų bėdų dėl priklausomybių, ėste ėdi sveikatą toksiškuose santykiuose, nekenčiamame darbe ar kitame alinančiame, visus įmanomus imunitetus trypiančiame būvyje, nekalbant jau apie avarijas, stichijas ir kitus forsmažorus.

Koks nors ateivis iš tolimos planetos šitoj vietoj mūsų tikrai nesuprastų, nes skamba išties labai kvailai. Bet toks jau tas paradoksas, kad teoriškai žinoti ir realiai suvokti yra du skirtingi dalykai.

Šis postas gimė iš didelio pykčio, neteisybės ir bejėgystės jausmo. Iš eilinio atvejo, kai slaugantieji iš žmogaus atima patį žmogų ir visiškai viską imasi spręsti patys, lyg slaugomasis būtų naujagimis. O šis mano aprašytas įvykis neeilinis tuo, kad ne tik labai sunkiai kentė du žmonės – vienas jų neišgyveno. Ir mirtį jam „padovanojo“ podukra.

Tiesa, tas postas visuomenėje sukėlė tikrai nemenką šurmulį. O man, ramiai sau iki tol gyvenusiai, atnešė nemenkų neramumų. Įtemptas laikotarpis, įsitempę žmonės, daug baimės dėl nežinomybės, kuo visa tai baigsis, saugumo jausmo pasišalinimas. O įelektrintoje aplinkoje ir rezultatas gaunasi stiprus ir greitas plisti. Tiesiog pataikiau reikiamoje vietoje tinkamu laiku žybtelti žodžio degtuką.

Prisipažinsiu, šiandien man tas pavadinimas jau neatrodo per aštrus, o visai į patį sykį. Yra toks reiškinys kaip „nužudymas per neatsargumą“. Ir visgi tai nužudymas, o ne sava mirtis. Gal dar kokių kitokių teisinių traktuočių panašiems aktams yra, bet esmės tai nekeičia. Žmogaus nebėra. Kaip ir tada, kai kažkas tapo „nužudymo per kvailumą“ (su sunkios, ilgos kančios elementais!) auka. O žudikas – vienas tau artimiausių, gal net mylimiausias žmogus.

Kreipiuosi į teigiančius, kad per stipru. Skiepytis uždraudė, mirtį atnešusiu virusu užkrėtė. Po to užkrėstasis mirė. Būtina pastebėti ir tai, kad mirė be savo artimųjų, baimėje, vienas, po ilgos ir baisios kančios, kurios galėjo nebūti. Tai kaip man lieptumėte tokį įvykį ir šimtu procentų jį nulėmusį žmogų vadinti?

– Retai prisimindavau savo trumpai ar ilgai, lengviau ar labai sunkiai lydėtus ir jau mirusius pacientus. Tiesiog žinojau, kad jie mano atminties spintoje turi savo pagarbų stalčiuką. Jis žemai – pats apatinis. Norėdamas žvilgtelti, kas ten sudėta, privalėtum pagarbiai priklaupt. Gal todėl ir atsisakė mano kelio sąnarys, kad rašant, redaguojant, koreguojant tekstus tą stalčiuką teko varstyti išvien ir be atvangos.

Knyga mane privertė nuolat su jais visais, kurių daugumos jau nėra tarp mūsų, būti. Prisiminti, savotiškai bendrauti, padėkoti už vienokią ar kitokią galimybę, naudą, pamoką. O labiausiai, žinoma, už pačią istoriją, kurią, tikiuosi, perskaitys tie, kam jos šiandien labiausiai reikia.

Jeigu knyga taps populiari, jai gimimo procesą užbaigus, matyt, būsiu priversta ir toliau su išlydėtaisiais būt. Kitu atveju istorijų stalčiuką, ko gero, palikčiau ramybėj. Tiesa, yra keletas išlydėtųjų (moterų), kurias prisimenu dažniau nei visus kitus. Visos jos buvo per jaunos mirti. Ir jeigu tik šį tą būtų dariusios kitaip, gal šiandien tebebūtų gyvos. Matyt, tas „gal“ ir verčia prisiminti. Juk daug kam tik 1 procento galimybė lygi 100 procentų vilties.

Laidotuvėse buvau, berods, tik du kartus. Kodėl? Tiesiog norėjau ir kažkaip jaučiau, kad reikia. Net nežinau, kam labiau. Gulinčiai urnoj, jos artimiesiems, man pačiai, o gal mums visiems. Vienu atveju buvo nuojauta, kad kažkokiu pavidalu (sapnų, minčių, dažnų prisiminimų) mirusioji gali likti su manim. O po atsisveikinimo su jos pelenais viskas ir išsisklaidys kaip pelenai, vėjuotą dieną paleisti nuo aukštos kalvos. Abi jos buvo nuostabios moterys. Santykinai jaunos. Spėjusios užaugint vaikus, bet nesulaukusios anūkų ir nepalaidojusios tuo metu dar nesenų savo tėvų.

– Nežinau, nuo kur velkasi ta slaugytojų nuvertinimo, negerbimo, menkinimo uodega. Ar dar nuo tada, kai tai darė gailestingosios seserys vienuolės, kurioms už jų triūsą po mirties turėjo atseikėti visų jų bendras ir vienintelis sužadėtinis Jėzus Kristus. Ar nuo sovietmečio, kai sestrička, sesutė, seselė tebuvo kukli didžiai gerbiamo daktaro pomočnykė, rankos prailginimas (sėkmės atveju) arba išnaudojimo, pasinaudojimo, truktelėjimo per dantį (ir ne tik) objektas (mažiau sėkmingu atveju).

Nuo tų laikų padėtis kažkiek pasikeitė, pamažu keičiasi ir toliau, bet žodžių „greit“ ir „ženkliai“ tikrai nevartočiau. Piktžolėm laukas apeina labai spėriai, negailestingai nualindamas dirvą, o atkurt pirmykštį derlumą ir trukdyt piktžolėms atželt bei galutinai jas išnaikint – darbų darbas.

Kaip tai pakeisti? Tai va, mėginu kaip tik išgaliu. Neieškau keitėjų, stengiuosi pati net ir dabar, tai rašydama. Tikiuosi, kad mano knyga atliks bent jau šiokį tokį šviečiamąjį, paakinantį darbą, o save į visišką kampą bebaigianti įsivaryti sistema pagaliau turės imtis rimtų permainų. Ne vograuti įvairiausius niekus kaip iki šiol, o pirmiausia tiesiog žmoniškai (ne vergiškai) pakelti algas žmonėms, kurie savanoriškai lipa į ligonių skęstančias valtis.

Ir nustokime mykti apie kažkokius kvailus pašaukimus, verčiau už kiekvieną tinkamai atliktą darbą tinkamai ir atlyginkime. Kai slaugytojui dėl elementaraus išgyvenimo nereikės lakstyt per tris darbus, dirbti paromis, nuolat stokoti poilsio, taip rizikuojant savo sveikata ir artimųjų gerove, kai pagaliau iš savo darbo galės oriai gyventi, sumažės nekokybiškai dirbančių ir padaugės norinčių užsivilkti slaugytojo chalatą. Nes tai tiesiog apsimokės. Jei nesuvokiate slaugytojo darbo svarbos, tai arba esat durnas, arba dar nesusidūrėt su ligomis ir mirtimis.

– Taip, žinant, kokį darbą dirbu, tūlam pragmatikui realistui atrodytų visai logiška, kad mirtis mane veikia raminančiai. Ir tikrai dažnai. Negana to, savotiškai džiaugsmingai, sykiais net euforiškai. Ir man nesvarbu, kad kokia nors pikta davatkėlė tokius pareiškimus perskaitys kaip asmeninį įžeidimą ar net baisią šventvagystę.

Kodėl aš taip keistai, iš pažiūros netradiciškai, pasijuntu? Ogi todėl, kad pirmiausia galvoju apie nesibaigiančios agonijos iškankintą žmogų ir tame baisiame jo egzistavime (jau nebe gyvenime) nematau nieko daugiau, vien beviltišką, beprasmę, negailestingai ilgai užsitęsusią kančią. Daugeliu atvejų nė žodeliu neišsitardami (būta ir tylių prisipažinimų) to paties laukia išsekę artimieji.

Slaugos darbuotojai to laukia taip pat. Nes kažkam tai vis dėlto tik vieno (tegu ir labai artimo) žmogaus kančia, o paliatyviųjų pacientų slaugytojai jis – tik vienas iš daugelio. Ir taip – metų metais. Todėl kaip koks maratono bėgikas, pagaliau kirtęs taip lėtai artėjusią finišo juostą, džiūgauju tyliai sau, garsiai pasakydama: „Duok, Dieve, jam dangaus karalystę.“

Ką galėčiau patarti žmonėms, norintiems maksimaliai lengvai ir sveikai filosofiškai išlydėti artimąjį? Nustoti egoistiškai galvoti vien apie save. Mesti savigailą, baimes likti be maitintojo, mylimojo, gimdytojo ar mūsų pačių pagimdyto ir visą save sutelkti į kenčiančiojo būtį. Geisti, melsti to, kas būtų geriausia vien jam ir gal niekam kitam. Pagaliau išmokti pasidžiaugti jo kančios pasibaigimu, nebūtinai kam nors apie tai pranešus, bet ir nepajutus kaltės.

O kol visi gyvi sveiki, turime laiko praktikuotis. Kasdien prisiminti, tiesiog įsisąmoninti, kad mes vienas kitam laikini. Kad bet kuris išsiskyrimas gali būti paskutinis, kad ir kaip neįtikinamai mums tai beatrodytų. Stipraus prisirišimo kaina = nepakeliama kančia netekus. Išsiugdytas gebėjimas rištis tik prie savęs, o visus kitus mylėti nesisavinant = lengvas ir trumpas gedėjimas bei greitas grįžimas iš kančios į gyvenimą.

– Jeigu daug nesiplėtojant ir gebant įsisavint išminčiaus Aloyzo (kažin ar jis dar gyvas?) žodžius, tai nelabai ką ir bepridursi.

Jeigu plačiau – kiekvienam iš mūsų reikia skirtingų dalykų. O jeigu visą teisybę pasakius, tai, ko gero, daug visko reikia ne mums, o mūsų priešams – baimėms, kaltėms, kompleksams, patologijoms, priklausomybėms, išsipūtusiam ego, susitraukusiai savivertei, puikybei, tuštybei ir kitiems gobšams. Nes jeigu taip vieną dieną visi imtų ir susitvarkytų smegenų betvarkę, tai per pasaulį nuvilnytų bankrotų banga, gal net cunamis.

Nes daugeliui pakaktų juodos duonos su sviestu (na, gerai, ir su dešra), saldaus miego, nuostabios gamtos, šiek tiek miesto šurmulio, prasmingo darbo, „beprasmio“ meno ir vieno kito žmogaus, kurį galėtum besąlygiškai mylėti šalia visų kitų, svarbių tiek, kad su jais dalijiesi vienu Žemės rutuliu, kuriuo kiekvienas privalom rūpintis lyg mažu vaiku ar sena motina.

Čia būtų galima idealiai gražiai užbaigti… bet, prisiminus itin drąsų menininkės Marinos Abramovič eksperimentą, kai praeiviams buvo leista su jos kūnu daryti ką tik jie įsigeis (šalia ant stalo buvo sudėti daiktai nuo paukščio plunksnos iki peilio ir revolverio), mane ima šiurpas. Ar visiškai viską žmogus monstras išmoksta, įgyja netinkamai auklėjamas, žeminamas, skriaudžiamas, stebėdamas, dalyvaudamas, nestabdomas, ar jis jau tiesiog iš prigimties yra baisus padaras? Kerštingai pavydus, nesuvokiamai žiaurus, nepasotinamai godus garbėtroška, baisiausias iš visų Žemėje gyvenančių gyvių? Juk kasdien jau ne šimtmečiai, tūkstantmečiai – nuolat kažkur vyksta karas. Be jokio reikalo ar būtinybės. Vien dėl žemų kėslų, sukeliamas vienintelio mąstyti gebančio (!) gyvūno – žmogaus.

Sutinku, bloga, nekorektiška pabaiga. Ji, kaip ir mano knyga, labiau revolveris nei plunksna. „Tėvų žudikai“ (ir tie, ir kiti) atliko savo darbą, o pirmai savo knygai linkiu atlikti savo.