Projekto „Ačiū medikams“ metu naujienų portalas lrytas.lt kvietė rašyti padėkas mylimiausiems medikams. Skaitytojų balsai lėmė, kad D.Vildaitė tapo viena iš penkių projekto laureačių.
„Labai nustebau ir džiugu buvo“, – sako sveikatos apsaugos ministerijos apdovanota gydytoja.
D.Vildaitė mano, kad pagaliau įvertinta gydytojo ginekologo specialybė, nes praeityje jų darbai nebuvo tinkamai pastebėti.
„Prieš 10–20 metų moterys taip atvirai nekalbėjo apie savo ginekologines problemas, intymią sveikatą. Ir apdovanojimus gaudavo kardiologai, chirurgai, traumatologai“, – sako D.Vildaitė ir priduria, kad kartu tai įvertinimas visai gausiai medikų komandai, su kuria ji dirba kiekvieną dieną.
Interviu lrytas.lt D.Vildaitė prisiminė RVUL pradėjusi dirbti 1991 m., anuomet vyrai net nedrįsdavo užeiti į ginekologijos skyrių, likdavo laukti prie liftų.
Moteris paaiškina, kad posūkis į mediciną nebuvo savaime suprantamas, nes mokykloje ji linko prie tiksliųjų mokslų.
„Matematika padėjo gyvenime, tai loginis mąstymas, sprendimų priėmimas. Jauniems žmonėms visada patariu mokytis matematikos“, – sako gydytoja.
Tačiau pati pasirinko medicinos studijas, nors pradžia nebuvo lengva – įstoti pavyko tik iš trečio mėginimo. Pažymiai buvo idealūs, bet, pašnekovės manymu, vertinimo komisijos prieš 40 metų daug palankiau žiūrėjo į vaikinus.
Kai durys į mediciną užsitrenkė, D.Vildaitė dykai nesėdėjo, dirbo tarptautinio pašto skirstymo skyriuje. Vieneri „laisvieji metai“ (angl. „Gap year“) išėjo į naudą.
„Supratau, kad reikėjo šiek tiek subręsti. Anuomet 11 mokyklos klasių baigiau, nė 18 metų neturėjau“, – paaiškina gydytoja.
Sėkmingai studijas baigusi jauna specialistė 1988 m. buvo paskirta į chirurgės vietą Ukmergės ligoninėje. Ten dirbo trejus metus, bet patirtimi džiaugiasi, nes turėjo daug atsakomybių. Drąsu nebuvo, tad susirinko vyresnių kolegų namų telefonų numerius, kad iškilus klausimui turėtų su kuo pasitarti. Jei niekas neatsiliepdavo, reikėdavo atsakymo paskubomis ieškoti knygose.
Vilniaus Lazdynų mikrorajone naujai steigiamai ligoninei trūko ginekologų ir D.Vildaitė visai netikėtai sulaukė pasiūlymo dirbti ne tik kaip chirurgė.
„Pradžioje labai dvejojau, nes besimokydama nesiejau savęs su šita specialybe, bet pasakiau, kad pabandysiu.
1993 m. atsirado minimaliai invazyvios laporoskopinės operacijos. Aparatūrą mums dovanų iš Amerikos atvežė lietuvių kilmės ginekologas Martinas Freifeldas. Galiausiai pasidarė sunku būti ir chirurge, ir ginekologe – krūviai didžiuliai, dirbdavau ir šeštadienį, ir sekmadienį, pusantro etato“, – pasakoja D.Vildaitė.
Tuomet ji nusprendė, kad reikia susikoncentruoti į ginekologiją ir laporoskopines operacijas.
– „Puiki gydytoja! Jaunam žmogui kuomet dar yra nedrąsu lankytis pas ginekologą, siūlyčiau pas ją ir tik pas ją. Nesijauti pas ją nemaloniai ar nepatogiai“, – apie jus rašė viena pacientė. Baisu moterims pas ginekologą ateiti?, – lrytas.lt paklausė D.Vildaitės.
– Žinoma, tai priklauso nuo auklėjimo, bet, manau, kiekvienam žmogui yra šiek tiek nedrąsu apsinuoginti.
Pasitaiko, kad moteris nežino, kas yra normalu, internete pasiskaito ir galvoja, kad pas ją kažkas negerai. Yra buvę, kad pacientė klausė, ar pas ją nėra ginekologinės anomalijos, nors viskas yra normalu.
Dėl to stengiuosi neskubėti. Jeigu jaunas žmogus atėjo pirmam vizitui, nebūtinai daug padaryti, labiau paaiškinti, nuraminti. Jeigu reikia mėginį tyrimui paimti – bus kitas vizitas, tada jau bus paprasčiau.
– O kada turėtų būti pirmas vizitas pas gydytoją-ginekologą?
– Jei natūrali fiziologija nesukelia problemų, nėra būtina iki 18 metų tikrinti ginekologiškai, išskyrus atvejus, kai yra juvenyliniai kraujavimai arba priešingai – nėra mėnesinių. Kita išimtis – labai ankstyva lytinio gyvenimo pradžia.
Anksčiau būdavo, kad tėvai jaunas merginas atvesdavo, kad papasakotume apie kontracepciją. Dabar šitą klausimą sprendžia vaikų ginekologai, jau 10–15 metų nebekonsultuojame nepilnamečių.
– „Dėmesinga ir atidi“ – pacientų atsiliepimuose nuolat jums skiriami epitetai. Kaip pati paaiškintumėte tokius vertinimus?
– Populiaru sakyti, kad reikia gyventi čia ir dabar. Darbe stengiuosi, kad pacientė tą akimirką ir būtų pati svarbiausia. Niekada nekalbu telefonu, neužsiimu pašaliniais dalykais – susikoncentruoju į jos problemą. Metai bėga, o aš šito principo laikausi.
– Moterys jums dėkoja, kad pavyko pastoti. Kaip tie stebuklai nutinka?
– Su vienu kolega juokaujame, kad prieš 30 metų visi galvojo: „Kaip nepastoti?“ Dabar visuotinė problema: „Kaip pastoti?“
Vienas aspektų yra tai, kad moterys vėliau bando pastoti, atideda motinystę. Natūralu, kad su amžiumi atsiranda daugiau sveikatos problemų, o vienas kliuvinių, kurį dažnai tenka spręsti – endometriozė.
Tai yra ginekologinė liga, kuri lemia maždaug 40 proc. visų vaisingumo nesėkmių. Formuojasi endometriozinės cistos, židiniai, sąaugos, kurios kliudo pastoti ir tada reikia atlikti laporoskopines operacijas, pašalinti tuos darinius.
Bet priežastys gali būti ir psichologinės, kartais užtenka moteriai pasakyti, kad ji visiškai sveika. Juk nevaisingumo diagnozė nustatoma, kai nepavyksta pastoti per 12 mėnesių. Todėl bus normalu, jei pastojimas įvyks ne pirmą, ne antrą, bet dvyliktą mėnesį. O moteris kartais nori viską preciziškai suplanuoti ir nervinasi, jei viskas nesiklosto idealiai.
– Sakykime, per 12 mėnesių nepavyko pastoti. Kas tada?
– Pirmiausia rekomenduojame atlikti vyro spermogramą. Taip jau yra, kad blogėja vyrų spermos kokybė. Tai susiję su stresu, mityba, nutukimu, mažesniu fiziniu aktyvumu – daugybe priežasčių.
Bet vyro vaisingumą patikrinti labai paprasta, nereikia jokių invazinių tyrimų, užtenka paimti spermos mėginį. Tik po pradedame tirti moterį.
Vienas minusas – vyrai sunkiau nueina pasitikrinti, jie šitai supranta, kaip vyriškumo išbandymą, nors tie dalykai niekaip nesusiję. Net vakar buvo 34-erių metų moteris, mes jai ir operaciją jau darėme ir paklausiau, ar vyras atliko spermograma. Atsakė, kad niekaip nepavyksta prikalbinti.
Žinoma, pasitaiko, kad moteris nėštumo nori labiau nei vyras. Jei jis bijo atsakomybės, jaučiasi nepasiruošęs, nori pinigų daugiau uždirbti, namą užbaigti, natūralu, kad ir iniciatyvos mažiau rodo.
– Moteriai pavyksta pastoti – šventė šeimoje, bet ir rūpesčiai užgriūva. Sulaukiate grįžtamojo ryšio?
– Tai yra pati maloniausia profesijos dalis. Po 2–3 metų ateina moterys, atsineša vaikų nuotraukas, prisimeni kokios operacijos buvo ir tada negali atsidžiaugti.
Chirurgas viską stengiasi padaryti tobulai, bet tikrasis rezultatas pasimato vėliau. Operacijos vertė pasitvirtina, kai po 10–15 metų ta pati pacientė atveda savo mamą, dukrą. Geriausias įvertinimas – vadinasi, viskas buvo padaryta gerai.
– Jau užsiminėte, kad šiuolaikinės moterys gimdo vėliau. Ar pastebite dėl to didėjančias rizikas?
– Prieš 40 metų vidutinis pirmakartės nėščios moters amžius buvo 21-eri, o dabar faktiškai 30 ir daugiau metų.
Fiziologiškiausia būtų gimdyti tarp 25 ir 35 metų. Vėliau gali mažėti kiaušidžių funkcija, bet pagrindinė problema ta, kad atsiranda ligos, formuojasi gimdos miomos, polipai, atsiranda endometriozė ir kiekviena liga apsunkina pastojimą.
Galų gale, atsiranda ir lėtinių ligų – cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis, nutukimas. Šie veiksniai tiesiogiai neveikia pastojimo, bet gali apsunkinti nėštumą.
– O vyresnio amžiaus moterys, kurios vaikus jau pagimdė, užaugino ir į gyvenimą išleido, nepamiršta apsilankyti pas gydytoją ginekologą?
– Bet kuriame amžiuje yra naudinga ir reikalinga ginekologo konsultacija vieną kartą per metus. Dalis onkologinių ginekologinių ligų būdingos vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, kiaušidžių vėžys – pikas tarp 55 ir 65 metų, gimdos gleivinės vėžio atvejų pikas irgi būna po menopauzės.
Echoskopija leidžia anksčiau diagnozuoti ir suteikti reikalingą gydymą. „Man jau nebereikia“, – sako moterys, bet aš patariu, kad reikia bent jau tą minimumą padaryti, pasirodyti gydytojui, kas gali nuspręsti visą ligos eigą.
– Per rajonus prieš kelis metus nuvilnijo Akušerijos skyrių uždarymo banga. Vietiniai gyventojai į tolstančią medicinos pagalbą reaguoja jautriai. O kaip gydytojai iš sostinės žiūrisi?
– Pamenu, 1993 metais mėnesiui buvau išvykusi pasistažuoti į Švedijos Kristianstado ligoninę. Grįžusi visiems pasakojau, kad ten yra 20 lovų ir 20 ginekologų.
Bet jau tada Švedijoje buvo paliktos didžiausios regioninės ligoninės, kuriose koncentruotas pagalbos teikimas. Ten pacientai gaudavo geriausią įmanomą paslaugą.
Tai logiška, nes rajonuose, kur yra nedideli skyriai, būna mažai patirties. Natūralu, nes nėra daug pacientų ir sudėtingesnių atvejų. Todėl, esant komplikuotai situacijai, tokiame gimdymo skyriuje kyla didesnė grėsmė ir naujagimiui, ir gimdyvei.
Manau, šiais laikais, gerėjant kelių būklei ir transportavimui, centralizacija yra logiška ir naudinga. Juolab, kad gerėja rizikų prognozavimas, pacientę iš anksto galima nukreipti planinei cezario operacijai ar tiesiog geriau ją informuoti.
– Viename interviu skundėtės, kad viešajame sektoriuje jaučiamas neigiamas žmonių požiūris į gydytojus, jiems užkabinta kyšių ėmėjų etiketė. Yra teigiamų poslinkių?
– Visuomenė keitėsi, medikai pradėjo dirbti ir privačiose klinikose, aš pati – ne išimtis. Pajutau, kad ten į mane žiūri kaip į „gerą daktarą“, o viešoje įstaigoje žmonės galvoja, kad mes negalime gerai padaryti operacijos be finansinio suinteresuotumo. Tas įžeisdavo, bet, laimei, šitas reiškinys baigia visiškai išnykti.
