„Pandemija labai paveikė šalies gyventojų fizinę ir psichinę sveikatą, tačiau šiuo metu grįžtama prie senų iššūkių, kaip didelė širdies ir kraujagyslių sistemos ligų našta, aukštas savižudybių lygis. 2022 m. apklausų duomenimis, mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų nurodė, kad jų sveikata yra gera – tai žemiausias rodiklis Europos Sąjungoje“, – pažymėjo Europos sveikatos sistemų ir politikos observatorijos (ESSPO) ekspertė Marina Karanikolos.
Įžvalgomis, kaip atrodo duomenys apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, M. Karanikolos pasidalijo Lietuvos sveikatos forumo „Universitetai, medicina ir sveikatos apsaugos sistema: dabartis ir ateitis“ metu. Forumą organizavo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas (VU MF).
Europos sveikatos sistemų observatorija drauge su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) periodiškai rengia Europos Komisijai skirtas apžvalgas apie pagrindines sveikatos sistemų vystymosi kryptis Europoje. Apžvalgos grindžiamos Eurostato ir EBPO duomenimis, moksliniais tyrimais, ESSPO stebėsenos tyrimo duomenimis.
Kaip šioje ataskaitoje atrodo Lietuvos sveikatos apsaugos sistema?
„Sveikatos apsaugos finansavimo mechanizmas Lietuvoje yra gana atsparus ir sunkiais laikais padėjo bent iš dalies apsaugoti sveikatos paslaugų teikimą. Viešojo finansavimo didinimas rodo, kad sveikata buvo ir išlieka prioritetinė valstybės kryptis. Tai akivaizdžiausiai rodė kovai su pandemija skiriamos lėšos – bet ir prieš pandemiją, 2017 – 2019 m., viešasis sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje augo sparčiau, nei bendrasis vidaus produktas (BVP). Tačiau sveikatos apsaugos sistemoms labai svarbu mokytis iš krizių patirties. Reikia geresnio pasirengimo ekstremalioms situacijoms ir ateities krizėms“, – pastebi M. Karanikolos.
Pasak ekspertės, vienas svarbiausių ilgalaikio sveikatos apsaugos sistemos atsparumo elementų yra žmogiškieji ištekliai, kurių trūkumas ir netolygus pasiskirstymas gali tapti rimta kliūtimi vykdomoms reformoms ir pastangoms stiprinti sistemą. Pagrindinis iššūkis šioje srityje yra specialistų stygius ir netolygus pasiskirstymas tiek geografiniu, tiek turimų įgūdžių atžvilgiu.
„Be adekvačių, atsparių ir kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių labai sunku vykdyti esmines reformas. Ypač juntamas slaugytojų trūkumas – jų Lietuvoje turime beveik dvigubai mažiau nei kitose Europos šalyse. Reikėtų susirūpinti, stengtis užtikrinti sveikatos priežiūros specialistų rengimą, pasiskirstymą, spręsti iššūkius dėl darbuotojų išsaugojimo ir motyvacijos likti dirbti sveikatos sistemoje“, – kalbėjo M. Karanikolos.
Tarp kitų susirūpinimą keliančių rodiklių – mažesnis nei kitose Europos šalyse Lietuvos gyventojų sveiko gyvenimo metų skaičius, vienas silpniausių Europos Sąjungoje sveikatos priežiūros paslaugų veiksmingumo lygis, didelės namų ūkių išlaidos sveikatai, kurias daugiausiai lemia išlaidos vaistams ir dantų priežiūrai.
M. Karanikolos pastebi, kad sveikatos finansavimas iš valstybės biudžeto auga, bet palyginus su ES, finansavimo Lietuvoje dar trūksta. Tačiau finansavimo pasiskirstymo pokyčiai nuo stacionaro dominavimo prie ambulatorinių paslaugų leidžia tikėtis, kad padidės ir sistemos efektyvumas.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas taip pat yra įsijungę į Europos sveikatos sistemų ir politikos stebėsenos tinklą. Šis tinklas sveikatos politikos formuotojams padeda pamatyti savo sveikatos apsaugos sistemą palyginamajame kontekste, nešališkai pažvelgti į vykstančius pokyčius, reformas, atskleidžia vertingas kitų šalių praktikas.
