Per medikės rankas perėjo kelios Kazlų Rūdos gyventojų kartos. Jos pacientai čia gimė, užaugo, jau turi savo vaikus, kai kurie – ir anūkus.
Projekto „Ačiū medikams“ metu naujienų portalas lrytas.lt kvietė skaitytojus rašyti padėkas mylimiausiems medikams. Gausybės gražių žodžių ir šimtų balsų sulaukusi V.M.Klimienė tapo viena iš penkių projekto laureačių.
„Mane labai nustebino, – lrytas.lt sakė gydytoja – Turiu daug pacientų, kurie pasitiki manimi, manau, jie ir balsavo. Padėką parašė vaikinukas, kurį nuo pat gimimo auginau. Iš mažo kūdikėlio išaugo į didelį vyrą ir man padėkojo pats pirmas.“
V.M.Klimienė augo Merkinėje, bet gražiausi paauglystės metai prabėgo Druskininkuose. Ten pabaigė vidurinę mokyklą, sutiko būsimą vyrą. Inžinierius gavo paskyrimą į Kazlų Rūdą, paskui jį nutekėjo ir medicinos mokslus Kaune baigusi V.M. Klimienė.
„Turėjo būti laikinai, o gavosi visas gyvenimas“, – apie persikėlimą sako gydytoja.
– Užsiminėte, kad atvykusi į Kazlų Rūdą patyrėte adaptacinius sunkumus. Kokie buvo iššūkiai?
– Druskininkuose liko abiejų tėvai ir vaikystės draugai. Kiekvienas regionas turi savų ypatumų ir priprasti nebuvo lengva.
Iš pradžių buvau jauniausia, pradėjau dirbti kaip mokyklos gydytoja. Tokia buvo vaikystės svajonė – tapti vaikų gydytoja. Ir dabar turiu dvi licencijas – pediatro ir šeimos gydytojo. Mano mama buvo medicinos sesuo Druskininkuose, aš pati gydymo įstaigose išaugau.
– Mamos pavyzdys ir įkvėpė pasirinkti mediciną?
– Taip, ėjau mamos pėdomis, o mano dukra lygiai taip pat pasekė manosiomis. Ji dirba klinikose vaikų onkohematologe. Tai – sudėtinga specialybė.
– Kaip prisimenate savo pirmuosius žingsnius su gydytojos chalatu?
– Žinote, kai atvažiavau į Kazlų Rūdą, buvo didžiulė ligoninė su 40 lovų: vaikų, terapinis, traumatologinis skyriai. Anuomet reikėdavo budėti už visą ligoninę.
Esi pediatras, bet budi ir kaip terapeutas, ir kaip chirurgas, atlikdavai visas funkcijas. Per pirmą budėjimą man atvežė gimdyvę ir turėjau priimti gimdymą. Tą stresą prisimenu visą gyvenimą, bet šitas atvejis baigėsi laimingai, gimė berniukas.
Sovietmečiu būdavo įvairių kuriozų – naktimis ir savaitgaliais tekdavo ir girtumą nustatyti.
– Gydytoja dirbate kone pusę amžiaus. Kaip per tą laiką pasikeitė pacientai?
– Myliu savo žmones, randu bendrą kalbą ir negaliu pasakyti, kad bendravimas kažkaip pakito. Galbūt, žmonės tapo uždaresni, daugiau bendrauja socialiniuose tinkluose. Nepaisant to, atgalinį ryšį visada jaučiu.
– O kokie atvejai per gydytojos karjerą jums įsiminė labiausiai?
– Su kolege turėjome staigios kūdikio mirties sindromo atvejį. Reanimavome kūdikį, bet jo išgelbėti nepavyko. Tokių atvejų pasitaiko anuomet, būna ir dabar. Tai buvo skausmingas nutikimas, kuris įsiminė visam gyvenimui.
Bet stengiuosi neigiamas emocijas ištrinti iš atminties. Noriu prisiminti tuos atvejus, kurie baigėsi labai sėkmingai, kai ūmi būklė buvo laiku diagnozuota, pacientas nukreiptas, jis išliko gyvas ir darbingas.
– Tenka girdėti diskusijas apie tai, kad žmonės labiau pasitiki antrinės grandies specialistais. Ar pacientai dar klauso šeimos gydytojo?
– Deja, tampame siuntimų rašytojais. Kartais ateina žmogus ir išvardija, pas kuriuos gydytojus specialistus jam reikia siuntimų.
Pacientai nori konsultuotis, laukia eilėse. Šiais laikais gal žmonės yra reiklesni gydytojui nei buvo anksčiau ir jaunimas labiau rūpinasi savo sveikata, grožiu.
– Tikriausiai sutiksite, kad šeimos gydytojo darbas ramus, palyginti su skubios medicinos ar reanimacijos skyrių kasdienybe. Jūsų rutina neerzina?
– Tikrai nenuobodžiaujame. Pasitaiko labai sudėtingų atvejų – į priėmimą ateina žmonės su infarktu, su insultu. Tai žmonės, kuriems būtinai reikalinga skubi pagalba, tad streso netrūksta.
Bet kai tas pacientas grįžta po stacionarinio gydymo, pamatai, kad jis gyvas ir sveikas – būna labai smagu.
– „Mūsų gydytoja vertina savo darbą, niekad neima kyšių“ – tokį tiesmuką atsiliepimą radau apie jus...
– Dirbu savo darbą. Gal jis nėra apmokamas pakankamai, bet aš gaunu darbo užmokestį, nesuprantu, kodėl kažkas turėtų duoti papildomai.
Man nereikia, savo darbą atlieku sąžiningai ir kitaip padaryti nemokėsiu.
Malonu, kai ateina vaikas, nuskynęs pienę ar dobilo žiedą – čia dovana iš širdies. Kabinete pilna vaikų piešinių, ir dabar žiūriu į zuikį, labai seniai mergaitės nupieštą fėjos paveikslą. Ji dabar jau pabaigusi meno akademiją, yra skulptorė.
Į Angliją išvažiavę vaikai padovanojo laivą, kad aš pas juos atplaukčiau. Tokios dovanos yra iš širdies, jų vertė nepamatuojama.
– Neretai reiškiamas susirūpinimas, kad medicina mažesniuose miestuose laikosi ant senosios kartos medikų pečių – pritariate?
– Taip, tiesa, dauguma gydytojų yra vyresni. Bet neseniai pas mus į polikliniką atėjo du puikūs jauni gydytojai. Jie mokosi iš mūsų, mes – iš jų.
Kartu su jais važinėjame į įvairias konferencijas, semiamės naujų žinių. Esu įtikinusi, kad gydytojo darbe turi nuolat mokytis, nes medicina nestovi vietoje. Galiu pasidžiaugti, kad jauni gydytojai į kolektyvą atneša naujų vėjų.
– O gydytojo darbas per tiek metų nenusibodo?
– Seniai galėjau išeiti į pensiją ir vaikai ne kartą ragino atostogauti. Bet aš labai myliu savo darbą, jaučiu didžiulį malonumą.
Žinoma, popierių kalnai man nepatinka, bet aš juos sutvarkau, nes žinau, kad jie kažkam reikalingi. Jeigu nebūtų ligos istorijų, mes neturėtume apie žmogų informacijos, kuri reikalinga ligų diagnostikai.
– Sakykite, gydytoja, kaip pailsite nuo kasdienių rūpesčių?
– Mėgstu skaityti knygas. Kiekvieną savaitgalį su vyru važiuojame į Druskininkus arba į Merkinę. Nuo vaikystės labai mėgstu gamtą ir buvimas joje man teikia didžiulį malonumą.
