Jis aktyviai bendradarbiauja su ukrainiečių kariniais daliniais ir savivaldybėmis, o surinktą paramą kartu su bendraminčiais gabena į karščiausius taškus.
Už pagalbą Ukrainai M. Šerpytis apdovanotas specialia Sveikatos apsaugos ministro padėka už pagalbą kovojančiai Ukrainai.
Paklaustas apie įvertinimą, medikas išlieka kuklus. „Esu dėkingas už tokį svarbų įvertinimą, bet šalia manęs stovi daugybė draugų. Tai medikai ir kitų sričių specialistai. Be jų noro, iniciatyvos ir minčių, paramos rinkimas nebūtų įvykęs.
Kiekvieną kartą nuvažiavęs į Ukrainą suprantu, kad jų kariai, savanoriai, medikai dėkingumo labiausiai verti. Jie, gindami savo šalį, saugo ir mus“, – sako M. Šerpytis.
Gydytojas teigia, kad kalbant apie šią iniciatyvą, neapleidžia dvejopi jausmai. Džiugina, kad Ukraina nepamiršta ir remiama. Liūdina, kad proga rinkti paramą apskritai yra.
– Kaip kilo mintis organizuoti pagalbą Ukrainai?
– Prasidėjus Rusijos invazijai, natūraliai kilo poreikis padėti užpultai šaliai. Pagalbos organizavimas nėra mano vieno nuopelnas, o patriotiškų, atsidavusių žmonių iniciatyva.
Tai kolegos ir bičiuliai gyd. Rokas Tamošauskas, gyd. Skirmantas Krunkaitis ir kiti bendraminčiai.
R. Tamošauskas pirmaisiais karo mėnesiais išvyko į pafrontės ligonines. Gydė pacientus, apmokė ukrainiečių medikus. Jo patirtis padėjo išsigryninti, kokios pagalbos labiausiai reikia.
– Kaip vyko paramos rinkimas?
– Pradėjome rinkti neginkluotą paramą sužeistų karių evakuacijai. Pradėjome ieškoti nurašytų automobilių. Atsiliepė įvairios Lietuvos ligoninės, esame joms be galo dėkingi.
Pirmąjį nurašytą greitosios pagalbos automobilį perėmėme 2023 m. sausį. Visas apsamanojęs, nuleistomis padangomis, bet veikiantis.
Sutvarkėme jį, atlikome remontą, parengėme dokumentus ir trise išvykome jo pristatyti ukrainiečiams. Kartu vežėme ir VšĮ VUL Santaros klinikų darbuotojų paaukotą paramą.
Susitikome su kariais, kurie ką tik grįžo iš fronto. Mus sutiko drąsūs, tėvynę mylintys žmonės be jokio formalumo, pompastikos.
Namo keliavome liepsnojančiomis širdimis ir degančiomis akimis (šypsosi). Grįžinėjant susisiekėme su draugais ir pradėjome organizuoti dar vieną automobilį.
Per dieną – dvi su bičiuliais surinkome reikalingą sumą, apie 10 tūkst. eurų. Radome dar vieną automobilį ir važiavome vėl. Taip ir sukosi paramos ratas.
– Ar į pagalbos prašymus greitai atsiliepė gydymo įstaigos?
– Taip. Automobilius, autobusiukus perdavė ligoninės, mokyklos. Palaikymo sulaukėme labai plačiai.
Iš pradžių pagalbą pirkome už draugų bendrai suaukotas lėšas. Vis dėlto, gana greitai supratome, kad paramos poreikis yra didelis ir būtina ją rinkti dar efektyviau.
Juk reikia ne tik mašinų, bet ir medicininės paramos, įrangos, šiltų drabužių.
– Kaip bendraminčių iniciatyva peraugo į paramos fondą?
– Aš ir R. Tamošauskas esame Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos (LARD) nariai.
Gimė mintis kreiptis į draugiją, pasiūlyti įkurti paramos fondą. LARD šią mintį labai palaikė. Pernai įkurtas fondas atvėrė dar daugiau pagalbos galimybių.
Prie iniciatyvos prisijungė net degalinių tinklas „Circle K“. Tinklo generalinis direktorius Baltijos šalyse, Skirmantas Mačiukas turėjo paramos idėją: nuo kiekvieno įsigyto karšto gėrimo 10 centų skirti paramai Ukrainai.
Jis kreipėsi į atstovybę Kanadoje – prašymas buvo išgirstas. Per pora mėnesių „Circle K“ surinkta šimtatūkstantinė parama. Šiemet akcija vyko jau antrą kartą.
Pavyko nupirkti daugiau automobilių, monitorių, kraujo perpylimo maišelių, tvarsliavos, neštuvų ir kitokių medicininių priemonių.
Ypač svarbūs buvo šildantys apklotai sužeistiems kariams, nes hipotermija fronte yra dažna mirties priežastis.
Šiuo metu LARD paramos fondas nupirko paramos už maždaug 230 tūkst. eurų. Ją iki pat pafrontės miestų vežame patys. Nuo Chersono iki Charkivo.
– Keliaujate arti pavojingiausių karo zonų. Ar nejaučiate baimės?
– Kariams labai sunku ištrūkti iš apkasų, todėl paramą vežame kuo arčiau fronto. Pamenu, lankėmės punkte netoli Bachmuto. Tai miestas, kurį okupantai sugebėjo paimti tik po ypač įnirtingų ir kruvinų mūšių.
Atvykome apie 10 kilometrų nuo apkasų. Fronto linija buvo visai arti. Girdėjosi sprogimai.
Nebijai, nes važiuoji ir darai tai, ką privalai. Per daug negalvoji, bus, kaip bus.
Tačiau labiausiai užburia karių ramybė. Jie bendrauja, šypsosi, nori kartu fotografuotis, dėkoja už palaikymą. Netoliese kažkas sprogsta, o jie nė nekrūpteli.
Kartais kirtus Ukrainos sieną atrodo, kad esi namuose. Apima toks šiltas, geras jausmas, kurį sunku nupasakoti. Dėl to turbūt ir baimės nėra.
– Kaip į paramos gabenimą pafrontės teritorijose reaguoja šeimos nariai?
– Džiaugiuosi, kad artimieji mus supranta ir išleidžia. Jie mąsto taip pat, kaip ir mes (šypsosi).
– Kokią patirtį paliko bendravimas su Ukrainos kariais ir medikais?
– Bendravimas be galo nuoširdus. Gera su jais pabendrauti, apsikabinti. Pakalbi valandą ar dvi, o atrodo, kad išsiskiri su seniai pažįstamais draugais.
Susigraudini, ašara nubyra. Užsimezga bendrystė, bet nežinai, ar tuos žmones dar sutiksi.
Kariams mūsų atvykimas yra ženklas, kad juos palaiko ne tik skirtingų šalių vyriausybės, bet ir eiliniai piliečiai.
Tai emociškai svarbu ir mums patiems. Tiesiogiai perduodant paramą, gauname naują jėgų užtaisą.
Būnant netoli fronto, kur aidi sprogimai, žūsta žmonės, kaip niekad gerai supranti, kokį svorį turi tavo pagalba.
Šūkis „Slava Ukraini!“ ir atsakymas „Gerojam slava!“ čia skamba visai kitaip.
– Girdime, kad situacija fronte labai įtempta. Kaip ukrainiečiai jaučiasi šiandien?
– Kai susitinki su kariais, niekada neklausi, kaip jiems sekasi fronte. Žinai, kad situacija be galo sunki.
Kariai šypsosi, yra užgrūdinti, tvirti, tačiau patiria sunkius išgyvenimus. Žūsta jų draugai, artimieji. Prie to nepriprantama.
Mano bičiulis R. Tamošauskas yra skausmo gydymo specialistas. Jis papildomai vyksta į Ukrainą gydyti skausmo, kurį jaučia kariai, patyrę sunkius sužalojimus, galūnių amputacijas.
Šie žmonės sunkiai išgyvena, kad nebegali grįžti kovoti su okupantais. Taigi, jų trauma yra ir psichologinė, ir fizinė.
Žinoma, būna visaip. Sulaukiame ir džiugių žinučių iš anksčiau sužeistų karių, kad jie pasveiko ir vėl grįžta į frontą.
– Ko palinkėtumėte Ukrainoje esantiems savo bičiuliams?
– Kad nežūtų ir laimėtų karą. Turime daryti viską, kad Ukrainos pergalė ateitų greičiau.
Pagerbti 75 nusipelnę medikai
Balandžio 30 d., Vilniuje, Valdovų rūmuose vyko tradiciniai Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuojami Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai. Už atsidavimą profesijai, sunkų ir pasiaukojantį darbą bei išskirtinius nuopelnus sveikatos sistemai, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys garbės ženklus įteikė 26 šalies gydytojams, 27 slaugytojoms ir 22 sveikatos apsaugos darbuotojams.
Nominantai šiems aukščiausiems medikų bendruomenės apdovanojimams atrinkti vertinant jų ilgametį ir nepriekaištingą darbą, atsižvelgiant į ypatingus nuopelnus Lietuvos sveikatos sistemai, diegiant inovatyvius technologinius ir tvarius vadybos sprendimus, taip pat už Lietuvos vardo garsinimą, tarpvalstybinių santykių puoselėjimą ir plėtrą, jaunosios medicinos profesionalų kartos ugdymą, pasiaukojimą ir drąsą gelbstint žmonių gyvybę bei kitus nuopelnus.
