Pasirinkti medikės kelią ją paskatino asmeninė patirtis. Lūžiu tapo 16-metės paauglės apsilankymas ligoninėje ir staigi gydytojų žinia – mirė močiutė.
„Man sukilo pyktis, kaltinau medikus, kad taip atsitiko. Užsispyriau – pati tapsiu gydytoja ir išgelbėsiu visus“, – naivų ryžtą prisimena L.Žvirgždė.
Žinoma, vėliau iš Alytaus kilusi moteris suprato močiutės ligą ir priėmė faktą, kad medikai negalėjo išsaugoti jos gyvybės.
Pasak pašnekovės, medicinos studijų pradžia – teorija ir knygos. Rožiniai akiniai nukrenta, kai tenka akis į akį susidurti su tikrais pacientais.
„Kai pradėjau dirbti reanimacijoje, pamačiau, koks bejėgis kartais gali būti gydytojas. Tu nesi Dievas ir ne visada gali pakeisti žmogaus gyvenimą“, – sako L.Žvirgždė.
Tačiau paciento mirtimi gydytojui tenkantis emocinis išbandymas nesibaigia. Iš paskos seka artimųjų emocijų pliūpsnis.
„Pyktis – viena iš gedėjimo stadijų. Reikia ant kažko išsilieti. Naujienų portaluose matau straipsnius, kai mirusiojo giminės kaltina medikus. Bet skaitau, kokia buvo paciento patologija ir suprantu, kad labai menki buvo šansai tą žmogų išgelbėti. „Ant viršaus“ – medikai apdrabstomi purvais, neva jie kalti. Labai liūdna dėl tokių situacijų“, – pasakoja L.Žvirgždė.
– Esate gydytoja anesteziologė-reanimatologė. Kokios jūsų atsakomybės operacijos metu?, – lrytas.lt paklausė L.Žvirgždės.
– Žmonės dažnai galvoja, kad anesteziologas suleidžia vaistus ir išeina iš operacinės. Iš tikrųjų, nieko panašaus – mūsų darbas yra užtikrinti, kad pacientas išliktų gyvas operacijos metu. Po šituo skėčiu palenda labai daug niuansų, operacijos metu gali įvykti įvairių komplikacijų.
Anesteziją galima palyginti su lėktuvo skrydžiu. Aviacijoje esminiai momentai yra pakilimas ir nusileidimas. Su anestezija panašiai – pradžia ir pabaiga yra kertiniai elementai. Turi būti pasiruošęs blogiausioms komplikacijoms. Gali įvykti nukraujavimas, atsirasti širdies ritmo sutrikimai ir mes – anesteziologai-reanimatologai – privalome reaguoti į tai.
Jei kalbame apie bendrąją nejautrą, pacientas yra ne tik užmigdomas, bet ir atpalaiduojamas, iš esmės paralyžiuojamas. Tuo metu į kvėpavimo takus jam yra įvedamas specialus vamzdelis, atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija ir pacientas negali net įkvėpti. Operacijos metu palaikomos stabilios gyvybinės funkcijos, koreguojama hemodinamika, labai svarbu užtikrinti tinkamą oksigenaciją, kraujotaką tokiems jautriems organams kaip smegenys ir inkstai.
– Fantazija ar tiesa, kad žmogus gali prabusti vidury operacijos?
– Taip neįvyksta, nebūna, kad pacientas pabustų operacijos metu, šita baimė yra labai nepagrįsta.
Turime nemažai saugiklių. Visų pirma, anesteziologas visada būna šalia paciento, yra ne tik monitoringas, bet ir klinikiniai požymiai. Tu matai, kada pacientas yra įmigęs pakankamai, kada jis gali pabusti, taip pat žinai, kaip veikia vaistai.
Tų istorijų gali atsirasti dėl nežinojimo. Galbūt pacientas nesupranta, kokio tipo narkozė jam buvo daroma.
– Kokių dar mitų yra tekę girdėti apie anesteziologus bei narkozę?
– Sako žmonės, kad jiems nesuveiks vaistai, nepavyks užmigdyti, bet taip nebūna. Ir tvirtą vyrą užmigdysime, tik jam reikės didesnės dozės.
Yra mitas, kad pacientui skauda nugarą po spinalinės nejautros. Tačiau dažniausios skausmo priežastys būna išvaržos, deformacijos, gretutinės stuburo patologijos, o ne suleistas anestetikas.
Neseniai stažavausi JAV. Ten teko susidurti, kad į operacinę atvežami pacientai bijo, jog taps narkomanais, nes bus suleisti opioidai, kurie naudojami bendrajai nejautrai. Man tai buvo nauja, Lietuvoje nieko panašaus nebuvau girdėjusi.
– Jūsų operacijos būna tik iš anksto suplanuotos?
– Dirbu ir planinėje pagalboje, ir skubioje. Pavyzdžiui, vakar buvau operacinėje iki 3 valandos nakties.
– Bet darbas naktį tikriausiai nėra didžiausias iššūkis?
– Žinoma, tai yra trikdis, bet man asmeniškai sunkiausia būna emocinė našta. Sutinku jaunus pozityvius žmones, kurie nori gyventi, tiki, kad pasveiks.
Pavyzdžiui, turėjome jauną pacientą, kuriam dėl sarkomos buvo amputuojama koja. Jis nedarė tragedijos, džiaugėsi, kad turės protezą, žadėjo pats tapti gydytoju.
Dėl tokių pacientų pergyveni kaip dėl savo šeimos narių, svarstai, kaip jiems klostysis toliau, seki jų istorijas.
Turime pacientų su labai retomis genetinėmis patologijomis. Pavyzdžiui, atvažiuoja jaunos merginos, kurioms lūžta kaulai dėl menkiausio neatsargaus judesio.
Iš atminties niekaip negaliu išmesti tokio vaizdinio: užgesusios jaunos merginos akys tuo metu, kai jos organai imami donorystei. Be proto gaila žmonių, kuriems visas gyvenimas buvo prieš akis.
– O medicinos studijos tokioms akimirkoms paruošia? Ar esi įmetamas į verdantį vandenį ir bandai išsikapstyti?
– Turėjome gerus dėstytojus, buvo paskaitos apie bendravimą su pacientais. Bet viena yra teorija ir visai kas kita su tuo susidurti realybėje.
Norisi paguosti pacientus, juos nuraminti, bet viduje žinai, kad nieko gero nebus. Susitvarkyti su tuo neišmoksi, turi natūraliai ateiti.
– Taigi, gydytojo kasdienybė alina ir fiziškai, ir emociškai. Meilė savo darbui dar neišgaravo?
– Sunku apsakyti kaip dievinu darbą, į jį visada važiuoju su šypsena. Paskutinę parą turėjau budėjimą, esu pavargusi, bet viduje taip faina. Džiaugiuosi, kad mano darbas turi prasmę.
Jaučiuosi gerai, nes pacientams neskauda operacijos metu ir po jos. Žmonėms suteikiame medicinos pagalbą, nuo kurios priklauso jų gyvenimai.
Būna, kad operacija klostėsi sunkiai, labai pergyvenai, o vėliau žmogų sutinki ligoninės koridoriuje – nuostabus jausmas.
Šitame darbe supranti, kad nesi Dievas. Nutinka, kad visi paciento tyrimai blogi, bet jis ima ir stebuklingai nusikrato ligos. Tikiu, kad yra likimas, kuris stipresnis nei gydytojų prognozės. Žmogui lemta gyventi arba mirti.
– Pasidalinkite, kaip atrodo darbas operacinėje – ar kas nors prasklaido nuolatinę rimtį?
– Mano kolegos – nuostabūs žmonės, kurie myli savo darbą ir stengiasi dėl paciento. Todėl ir atmosfera visada būna gera. Nepamirštame pakalbinti paciento, pajuokauti, papasakoti linksmesnę istoriją.
Operacinėje dirba ne tik chirurgas ir anesteziologas. Čia iš viso pluša 6 žmonės.
Vienas kaip pirštas operacinėje būtumei bejėgis. Vakar turėjau 260 kg svorio pacientę. Niekaip nebūčiau susitvarkiusi, jei aplink nebūtų žmonių, kurie man padėjo.
– Baigiasi budėjimas, nusivelkate gydytojos chalatą ir keliaujate namo. Kas tada?
– Laisvalaikio – ne marios. Stengiuosi nuolat tobulinti specialybines žinias, skaitau medicininius straipsnius, ieškau, ką galėčiau pritaikyti savo praktikoje. Be to, su vyru auginu du mažus vaikus.
Bet nuo medicinos atitrūkstu gėlių lysvėje. Dievinu buvimą gryname ore, domiuosi įvairiomis augalų rūšimis, vartau katalogus, renkuosi, ką pasisodinsiu. Taip paprastai ir pailsiu.
