„Dabar jaunimas didžiuojasi, kai 5 metus ten pat išdirba, o aš darbo vietos nekeičiu daugiau nei 30 metų“, – šypsosi medikė.
Gydytoja anesteziologė-reanimatologė, donorystės-transplantacijos proceso koordinatorė balandžio pabaigoje buvo pagerbta – Sveikatos ministerija suteikė nusipelniusios gydytojos vardą.
„Man tai buvo didžiulė staigmena. Kai gavau laišką į elektroninį paštą, net suabejojau, ar čia ne melagiena“, – pasakojo D. Čičiškinienė.
„Bet neslėpsiu – malonu ir smagu. Tai paskata tęsti darbus ir tobulėti“, – pridūrė gydytoja.
Ji džiaugiasi, kad atskiro dėmesio sulaukė organų donorystės procesas. Medikė pabrėžia, kad šis įtraukia ne tik daugialypę medikų komandą, bet ir visuomenę. Persipina gydytojų profesionalumas ir artimo žmogaus netekusių, bet kilnų sprendimą priėmusių šeimų geranoriškumas.
– Gal galite papasakoti, kas jus atvedė į mediciną?
– Buvo įdomu, kodėl mes kvėpuojame, kodėl plaka širdis, kodėl artimasis į mane panašus. Bet visada buvau nepasėda, reikėjo ekstrymo, iššūkių.
Šeimos gydytoja būti negalėčiau. Man patinka, kai problemą reikia spręsti čia ir dabar.
O su organų donoryste natūraliai gavosi. Pirmiausia esu gydytoja anesteziologė-reanimatologė ir mūsų ligoninėje kažkas turėjo būti atsakingas už organų donorystės koordinaciją.
Juk procesas sudėtingas – reikia gimines surasti, su jais pasikalbėti. Kartais jų tenka ieškoti net su policija. Taip jau yra, kad staigi mirtis dažniausiai įvyksta netikėtai.
– Kolegos sako, kad jums svarbi organų donorystės idėja, neskaičiuojate tam skirtų darbo valandų. Kas įkvepia atsiduoti šiai misijai?
– Negaliu dalykų daryti blogai, tad prisiėmiau atsakomybę ir pradėjau nuoširdžiai dirbti. Bet palengva susiformavo asmeninis santykis su organų donoryste, šitas procesas man pasidarė be galo svarbus.
Didelį poveikį turėjo sėkmės istorijos. Teko dalyvauti renginyje, kur susitiko 5 ar 6 nepažįstami žmonės, bet juos siejo tai, kad buvo išgelbėti to paties donoro. Reikėjo pamatyti, kokie laimingi buvo tie žmonės. Fantastika!
Kitas atvejis – pažįstu vyrą, kuriam širdis buvo persodinta tuoj po sūnaus gimimo. Dabar jau užaugo paauglys, kuris donorystės dėka turi tėvą.
– Ankstesniame interviu užsiminėte, kad vis dažniau nutinka, jog mirusiojo artimųjų nėra Lietuvoje. Kaip tuomet užvedamas potencialios donorystės procesas?
– Stengiamės, kad tai nesukliudytų. Įstatymiškai įtvirtinta, kad tinka ir artimųjų sutikimas, išreikštas elektroniniu būdu. Žinoma, toks procesas yra problematiškas, bet viskas įmanoma.
– Organų donorystė neatsiejama nuo skaudžių netekčių. Kokios būna artimųjų reakcijos?
– Viskas prasideda nuo to, kad turime pranešti liūdną žinią apie mirtį. Žmonės būna skirtingi: vieni nutyla, net suakmenėja, o kiti paberia šūsnį klausimų. Treti būna visiškai pasimetę, blaškosi, šaukia, gąsdina teismais už tai, kad mes, gydytojai, kažko nepadarėme. Visa tai – gedėjimo dalis.
Pirmiausia artimiesiems pranešame apie negrįžtamus pakitimus smegenyse ir bandome padėti jiems suprasti, kad tai yra tolygu žmogaus mirčiai. Kai įvyksta smegenų mirtis, gyvybės gija jau būna nutrūkusi, be smegenų žmogus negyvena.
Artimieji klausia: „O gal jis atsikels?“ Smegenų mirtis – ne koma. Tiesa, pastebime, kad vis daugiau žmonių supranta skirtumą.
Smegenų mirtis yra įstatymiškai reglamentuota būklė, jos nustatymas – kruopšti procedūra, kur nėra vietos klaidai. Kviečiamas gydytojų konsiliumas, įvardijami klinikiniai smegenų mirties požymiai. Gali būti pasirinktas ilgalaikis stebėjimas, kai konsiliumas vėl susirenka po 12 ir 24 val. Bet dar aiškiau pasidaro, kai atliekamas smegenų kraujotakos tyrimas. Jei kraujotakos nėra – vadinasi, smegenys yra mirusios.
Jeigu artimieji reikalauja, galime parodyti tyrimo vaizdus. Jiems tada būna lengviau suprasti mirties faktą.
– Žmonėms sudėtinga priimti, kad širdis dar plaka, bet artimasis jau miręs?
– Taip, jie rodo, kad paciento krūtinė kilnojasi ir širdis dirba. Bet krūtinė kilnojasi, nes aparatas įpūtinėja orą ir kai kurie organai po smegenų mirties dar funkcionuoja dėl savo automatizmo.
Bet laikas skaičiuojamas valandomis, ne paromis, ne savaitėmis. Jeigu išjungtume dirbtinę plaučių ventiliaciją, širdis kaipmat nustotų plakusi, organai negautų deguonies.
– Ar sudėtinga kalbantis su mirusiojo artimaisiais pereiti prie organų donorystės klausimo?
– Tenka pasakyti, kad pacientui tikrai nebegalėsime padėti, bet turime auksines valandas, kai jūsų artimasis dar gali padėti kažkam kitam. Jūsų skausmas nebus toks stiprus, nes sunkiai sergančiam žmogui sužibs viltis. Jis galbūt galės savo vaikus auginti, kitokį gėrį sukurti.
Man giliai įstrigo dokumentinio filmo „Prisikėlimas“ pirmojoje dalyje sūnaus netekusios mamos pasakyti žodžiai: „Aš jaučiu, sutiksiu tą žmogų ir pajausiu, kad jame plaka mano vaiko širdis“. Tai suvirpina iki sielos gelmių.
Prisimenu atvejį, kai mama jau buvo palaidojusį vieną sūnų ir sunkią traumą patyrė jo brolis dvynys. Iš pradžių ji nesutiko dovanoti organų, bet sugrįžo po kokios valandos ir pasakė: „Prisiminiau, kad kiekvieną sekmadienį bažnyčioje greta manęs moteris meldžiasi už žmogų, kuris padėjo jos vyrui. Galbūt kažkas lygiai taip pat melsis už mano sūnų?“
Asmeninė patirtis sutvirtina žmonių požiūrį į organų donorystę. Jeigu giminaitis laukia savo donoro, važinėja dializių, jo artimieji donorystę vertina palankiai. Organų donorystės stebuklas – vienas gali išgelbėti 7 kitus žmones.
– Tiesa, kad potencialaus donoro mirtis jo artimuosius visada užklumpa staiga ir netikėtai?
– Viskas nutinka žaibiškai, tai būna grubūs galvos smegenų pažeidimai. Juos sukelti gali trauma arba insultas, ilgalaikis deguonies stygius.
Klaikiausia yra, kai kalbi su žmogumi ir jauti, kad jis negalėjo įsivaizduoti tokio scenarijaus. Sakykime, vyrui 50 metų ir jį staiga ištiko insultas. Žmona stiklinėmis akimis klausia: „O kaip taip galėjo nutikti?“
Žmogus bet kada gali papulti į avariją, o jeigu jis turi aukštą kraujospūdį, serga lėtinėmis ligomis, didėja rizika, kad vieną dieną kraujas staiga išsilies į smegenis.
Bet žmonės ramiai gyvena – dirba, švenčia, atostogauja – ir tokiam įvykiui nebūna pasiruošę. Reikia namie su artimaisiais aptarti, o kas jei staigi nelaimė ištiks... Tada nebūna tokio šoko ir sprendimą priimti lengviau.
Reikia suvokti, kad ten, kur išeini, tų inkstų tau tikrai neprireiks, bet ir mirdamas gali atlikti gerą darbą – išgelbėti kitą žmogų.
Girdžiu, sako, kad kūną „išdraskys“. Nesąmonė! To tikrai nesimato, lieka paprastas operacinis pjūvis. Jeigu imamos donoro ragenos, uždedamas dirbtinis lęšis – jokio skirtumo nepastebėsi.
Eksplantuojamus organus irgi stengiamės išlaikyti, kad stebuklo laukiantis žmogus neturėtų nusivilti. Padarome viską, kas mūsų galioje, kad sergantis žmogus gautų pilnai funkcionuojantį organą.
– Galbūt galite pasidalinti atmintyje giliai įstrigusia istorija, kuri stipriau suvirpino širdį?
– Akyse man iki šiol stovi viena šeima, kurios abiem sūnums buvo konstatuota smegenų mirtis. Su tais žmonėmis bendravau, kai mirė antrasis sūnus, bet jie labai ramiai viską išklausė.
Paskui pasakė – išauginome du sūnus ir tikriausiai toks mūsų likimas... Sūnums teko tokia dalia – pagelbėti kitiems. Tie žmonės daugiau vaikų neturėjo, abu sūnūs išėjo jauni.
Prisimenu tos šeimos laikyseną: jie viską priėmė ramiai, su tokia pagarba, supratingumu ir pasiryžimu. Šitie žmonės užaugino du sūnus, kurie išėjo jauni ir išgelbėjo 12 žmonių.
Pati auginu du sūnus ir šita istorija ypatingai veria širdį.
– Ar būna, kad žmonės domisi, kam nukeliavo jo artimojo organai?
– Žinoma, jie klausia. Bet šitą procesą koordinuoja Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB), tad ir mes patys žinome nedaug. Artimieji gauna padėkos raštus, NTB pateikia informaciją apie tai, kurie organai buvo persodinti. Tačiau duomenys apie organo gavėją būna nuasmeninti. Vardo ir pavardės niekas nesužino.
Recipientas taip pat gali parašyti padėką savo donorui, kuri jo artimuosius pasiekia per NTB.
– Mirtis – neatsiejama nuo jūsų darbo. Ar įmanoma su tuo susigyventi?
– Gydytojai nėra nei mašinos, nei robotai. Mes tokie patys žmonės ir lygiai taip pat galime juoktis, verkti, džiaugtis, liūdėti. Išgyvename mirtį, prie jos priprasti neįmanoma.
Dabar išeina daug žmonių, kurie jaunesni už mane. Nuo to tik skaudžiau, jautriau reaguoji į netektis. Jeigu 20-metis mato 80-mečio mirtį, jam tas gali atrodyti natūralu.
Pirmiausia, mes stengiamės išgelbėti žmogaus gyvybę. Jei pacientas gydosi ilgiau, jis pasidaro beveik giminaitis. Į jo sveikatą būni daug pastangų įdėjęs ir labai pergyveni už tą žmogų. Bet nutinka, kad viską darai maksimaliai gerai, o pacientas vis tiek miršta. Tada savęs klausi, ar tikrai viską padarei, kad išgelbėtum žmogų?
Pagerbti 75 nusipelnę šalies medikai
Balandžio pabaigoje Valdovų rūmuose vyko tradiciniai Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuojami Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai. Už atsidavimą profesijai, sunkų ir pasiaukojantį darbą bei išskirtinius nuopelnus sveikatos sistemai, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys garbės ženklus įteikė 26 šalies gydytojams, 27 slaugytojoms ir 22 sveikatos apsaugos darbuotojams.
Šiais metais, minint jubiliejinę, 20-ąją Lietuvos medicinos darbuotojų dieną, Sveikatos apsaugos ministerijai garbingam apdovanojimui gauti buvo atsiųsta beveik trys šimtai kandidatų paraiškų iš visos Lietuvos.
Nominantai šiems aukščiausiems medikų bendruomenės apdovanojimams atrinkti vertinant jų ilgametį ir nepriekaištingą darbą, atsižvelgiant į ypatingus nuopelnus Lietuvos sveikatos sistemai, diegiant inovatyvius technologinius ir tvarius vadybos sprendimus, taip pat už Lietuvos vardo garsinimą, tarpvalstybinių santykių puoselėjimą ir plėtrą, jaunosios medicinos profesionalų kartos ugdymą, pasiaukojimą ir drąsą gelbstint žmonių gyvybę bei kitus nuopelnus.
