Solidžią patirtį turintis medikas pasakoja apie labiausiai įsiminusią tarptautinę misiją, karo medicinos iššūkius ir kokie įgūdžiai svarbūs civilinėje medicinoje.
Chirurgijos žavesys
Paklaustas, kuo jį labiausiai patraukė chirurgija, I.Grubinskas išskiria gydymo greitį. „Studijuojant susipažinome su daugeliu medicinos specialybių. Jau netrukus supratau, kad terapinis gydymas man nelimpa. Iš pradžių svarsčiau apie traumatologiją, tačiau paskutiniais studijų metais nutariau rinktis chirurgiją.
Chirurgija mane žavi, nes tai konkreti sritis. Lyginant su kitomis specialybėmis, per labai trumpą laiką pavyksta suteikti pagalbą. Randi bėdą ir darai viską, kad ją išspręstum, sugrąžintum žmogui gyvenimo kokybę.
Tai ypač ryšku atliekant skubias chirurgines operacijas. Pasitaiko, kad į ligoninę atveža pacientą, kurį kamuoja baisūs skausmai. Atlieki operaciją ir žmogus pilnai pasveiksta, po kelių dienų iškeliauja namo“, – teigia I.Grubinskas.
Gydytojas akcentuoja, kad sėkmingoms operacijoms būtinas visos komandos įdirbis. „Chirurgija – ne individualus, o komandinis sportas. Šis principas svarbu ir civilinėje, ir karinėje medicinoje. Pagalba pacientui suteikiama sklandžiai, kai visi gydyme dalyvaujantys specialistai yra stiprūs, geba veikti išvien. RPL komanda – būtent tokia, todėl pavyksta susidoroti su rimtais išbandymais“.
Pagundų likti Kaune nebuvo
Panevėžyje augęs medikas visada žinojo, kad dirbti nori gimtajame mieste. „Studijavau Kaune, tačiau visada turėjau viziją, kad sugrįšiu.
Respublikinė Panevėžio ligoninė yra ideali vieta darbui – tai viena iš didžiųjų Lietuvos ligoninių. Aptarnaujame visą Panevėžio apskritį, matome daug įvairių klinikinių atvejų, patologijų, todėl turime geras sąlygas tobulėti“.
Gydytojas pastebi, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė, eismo sąlygos, kriminalinė situacija gerėja. Dėl šios priežasties sunkių traumų darbe mato mažiau.
„Daugiausiai žmonės patiria bukus sužalojimus, nukenčia avarijose ar nukritę iš didesnio aukščio, pasitaiko pacientų su durtinėmis žaizdomis. Šautinių ar sprogimo sukeltų žaizdų matome gerokai mažiau.
Tiesa, nors gydymas sparčiai tobulėja, Lietuvos populiacija sensta, ligų daugėja, todėl chirurginių operacijų skaičius proporcingai auga ir iššūkių netrūksta“, – sako medikas.
Karyba ir medicina žengia koja kojon
I.Grubinsko gyvenime išskirtinę vietą užima kariuomenė. „Esu Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys chirurgas kapitonas. Mano santykis su kariuomene tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius, nors to visai neplanavau. Būdamas dvyliktokas, kartu su bendraklasiu įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP). Anuomet norėjau save išbandyti, tačiau negalvojau susieti gyvenimo ir karybos. Labiau rūpėjo medicinos studijos“.
Jau studijuojant atsirado galimybė mokytis jaunesniųjų karininkų vadų kursuose ir gauti karininko laipsnį.
„Tai 3 metų trukmės mokymai, kurie vyko savaitgaliais, per mokslo metus. Jaunesniųjų vadų kursus baigę medicinos studentai gavo karininko laipsnį ir tapo karo rezervo medicinos gydytojais“, – pasakoja medikas.
Šiandien I.Grubinskas ir toliau reguliariai dalyvauja mokymuose, kartais važiuoja į misijas. Jis teigia, kad suderinti skirtingas veiklas sunku, bet įmanoma.
„Auksinė taisyklė: kuo daugiau dirbi, tuo daugiau pavyksta nuveikti. Deja, para turi ribotą valandų skaičių, todėl gyvenime kažkas nukenčia. Dažniausiai tai laikas su šeima. Esu dėkingas artimiesiems, kurie supranta mano kelią ir palaiko“.
Karo medicinos ypatybės
Pašnekovas pasakoja, kad karo zonoje įkurti vieną didelę ligoninę nesaugu, todėl karinė medicinos sistema paremta lygiais. Tai skirtingi medicininės paramos vienetai, kurie NATO terminologijoje vadinami Rolėmis:
· Rolė 1 – arčiausiai mūšio lauko esančiose pozicijose įsteigti maži vienetai. Tai pirminis medicinos taškas, kuris suteikia pagalbą, kad sužeistojo būklę pavyktų stabilizuoti ir būtų galima ligonį gabenti toliau.
· Rolė 2 – medicininės paramos lygmuo, kuriam priklauso I.Grubinskas. „Šiame vienete suteikiama pirminė chirurgija. Tai kritinis gydymo etapas: stabdomas vidinis kraujavimas, siekiama išsaugoti kraujotaką galūnėse ir kitas procedūras, kurios būtinos dar labiau stabilizuojant paciento būklę. Remiantis NATO principu, sužeistieji šį vienetą turi pasiekti per vadinamą auksinę valandą. Tai suteikia didžiausią tikimybę efektyviai suteikti pagalbą ir išgelbėti paciento gyvybę.“.
· Rolė 3 – toliau nuo fronto linijos esanti ligoninė, kurioje teikiamos specializuotos medicinos paslaugos. Dirba neurochirurgai, kardiochirurgai, atliekamos sudėtingos operacijos ir kitos procedūros.
· Rolė 4 – gydymo įstaiga, įsikūrusi už konflikto teritorijos. Čia teikiamas ilgalaikis gydymas, reabilitacijos paslaugos.
Gydytojas pabrėžia, kad dirbant karo zonai reikalingas ypatingas psichologinis pasiruošimas. „Užnugaryje dirbantys medikai gauna neperstojamą srautą sunkiai sužeistų žmonių. Būtina skubiai priimti sprendimus, gelbėti gyvybes.
Tuo pačiu gydytojų neapleidžia mintys ir apie savo saugumą. Taigi, vykstant į karo zoną labai svarbu iš anksto nusiteikti, žinoti kur keliauji ir ko tikėtis“, – teigia pašnekovas.
Prie fronto dirbančių medikų iššūkiai
Pirma I.Grubinsko karo medicinos patirtis susijusi su civiline praktika. „2019 m. vyko stažuotė Dnipro ligoninėje Ukrainoje. Iki karo ji veikė kaip apskrities ligoninė, su plačiais gydymo pajėgumais ir chirurginėmis lovomis, kažkuo panaši į Respublikinę Panevėžio ligoninę.
2014 m. prasidėjus Rusijos karui, tapo atramine karo ligonine. Čia patekdavo dauguma sužeistųjų iš rytų fronto. Visą laiką civilius gydę chirurgai staiga turėjo greitai keisti darbo specifiką. Ukrainiečiai greitai mokosi, tačiau be specialaus pasiruošimo sėkmingai gydyti kare patirtas traumas be galo sunku“.
Anot gydytojo, kartais manoma, kad visos karinės patirtys, sąlygos, rizikos yra panašios. Iš tiesų, daug kas priklauso nuo konflikto ir misijos specifikos.
„Pirmoji mano tarptautinė operacija vyko Afganistane. Du mėnesius praleidau vokiečių karinėje bazėje prie Mazari Šarifo (Mazar-e-Sharif) miesto. Dalyvavau ne kovinėje, o patariamojoje – mokomojoje NATO misijoje.
Turėjome didelę ligoninę su modernia įranga, plačiomis diagnostikos galimybėmis ir gydymo pajėgumais. Todėl karo ligoninė buvo panaši į civilinę. Nepaisant to, ruošiantis misijai praėjome 4 savaičių mokymų kursą, turėjome nešiotis ginklus, nevykome iš bazės teritorijos.
Lyginant su tuo, kokiomis sąlygomis dirbome Afganistane, ukrainiečių patirtis visai kitokia. Nuolat apšaudomos net gydymo įstaigos, gydytojams tenka gerokai didesnis krūvis ir rizikos. Sužeistų pacientų srautas yra milžiniškas“, – teigia I.Grubinskas.
Karo zonoje įgytos patirtys svarbios ir Lietuvoje
Karo medicina suteikia įgūdžių, kuriuos gauti Lietuvoje sudėtinga. Chirurgas, lygindamas traumų, sužeidimų pobūdį pastebi, kad skirtumas tarp karo ir civilinės medicinos – kaip diena ir naktis.
„Kaip minėjau, kriminalinė situacija šiandien geresnė, didesnis eismo saugumas. Tai reiškia, kad traumų, kurios būdingos karo zonoms, beveik neturime. Visuomenei tai gera žinia, tačiau medikams tokia patirtis labai reikalinga“, – įsitikinęs chirurgas.
Anot I.Grubinsko, dabartinė Ukrainos patirtis rodo, kad didžiausias iššūkis karo zonose yra sprogimų sukelti sužalojimai. Masiškai naudojama artilerija, dronai, sprogmenys. „Sprogimas pakenkia visam kūnui, todėl chirurgams sunku nustatyti, kur didžiausia problema. Dažnai prireikia skubiai amputuoti galūnes, stabdyti vidinį ir išorinį kraujavimą.
Gyvename saugioje šalyje, tačiau viskam reikia ruoštis iš anksto. Tam tikrus karo medicinos įgūdžius medikams įgyti būtina – vien teorinių žinių tam neužtenka. Tuomet nelaimės atveju nereikėtų mokytis iš naujo ir pacientų gydymas vyktų sklandžiai „, – sako I.Grubinskas.
