„Mes rinkomės mediciną ir sakėme „noriu padėti žmonėms“. Dabar mažesnių miestų gyventojams pagalbos nereikia?“, – jaunosios kartos gydytojų, kurie iš paskutiniųjų kabinasi į darbus Vilniuje ir Kaune, klausia R.Stasevičienė.
Pašnekovė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir pati buvo pasirinkimo kryžkelėje. Po medicinos studijų Kaune, nors dar galiojo paskyrimų sistema, galėjo užimti neurologo vietą Vilniuje. Bet moteris nusprendė grįžti į gimtąją Uteną. Vienturtė dukra panoro likti arčiau tėvų.
Utenos ligoninės pacientai įvertina gydytojos atsidavimą, bet neskelbia visam pasauliui, kokią gerą medikę turi.
„Kitų specialybių gydytojai viešų padėkų sulaukia dažniau. Mes, neurologai, rečiau, nes mūsų pacientai dažniausiai yra senukai. Atsisveikindami jie labai daug gražių žodžių pasako, bet technologijomis nesinaudoja, tos padėkos į viešumą neišeina“, – pastebėjo R.Stasevičienė.
Tačiau lrytas.lt projekte „Ačiū medikams“ šūsnies padėkų sulaukusi gydytoja yra viena balsavimo lyderių.
„Malonu, kad gydytojas neurologas gali būti pastebėtas ir įvertintas“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Kaip užgimė sprendimas savo gyvenimą susieti su medicina?
– Gydytoja norėjau būti nuo vaikystės. Kodėl? Nežinau. Gimiau silpna ir galbūt daug galvojau apie medikus, kurie mane lydėjo pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikystėje turėjau pediatrę, žydų tautybės daktarę, kuri vėliau emigravo į Izraelį. Ji manimi labai rūpinosi ir kai būdama mažutė labai sirgau, mamai pasakė: „Tu nepergyvenk, ji užaugs ir pati taps gydytoja.“ Tie žodžiai mane lydėjo.
Mokykloje gerai mokiausi ir manęs vis klausinėjo, ar būsiu daktare. Todėl pradėjau maištauti, prisigalvojau kitų specialybių.
Suvokimas, ko noriu gyvenime, atėjo 9 klasėje. Sėdėjau poliklinikoje, stebėjau pro šalį zujančius gydytojus ir savęs paklausiau: „Negi, tikrai nenori užsivilkti balto chalato?“ Nusprendžiau, kad turiu tapti gydytoja ir pradėjau kryptingai ruoštis medicinai.
Laikiau egzaminus ir man visi sakė, kad į mediciną be mašinos, kyšio neįstosi ir ko tu ten iš viso lendi. Neįstojau, pritrūko pusės balo. Tiesa, tada dar buvo teismo byla dėl papirktų dėstytojų, į Kauno prokuratūra buvau kviesta kaip liudininkė. Galbūt mano rezultatai buvo nuvertinti.
Metus padirbėjau kolūkyje, buvo sunku, reikėjo vaikščioti už miesto. Tada sau nebeleidau minties, kad galiu neįstoti į mediciną. Ir pavyko! Surinkau 3 balus viršaus.
– Padėkose pacientai giria jus už šiltą bendravimą, dėmesį, rūpestį ir šypseną. Taip natūraliai gaunasi, ar gydytojos chalatas įpareigoja?
– Manau, čia yra mano būdo savybės. Žinoma, tai yra išsiugdoma. Laikausi tokio principo: bendrauk su pacientu taip lyg prieš tave sėdėtų artimasis – tėtis ar mama.
Ne visada pavyksta būti gerai, šiltai ir maloniai. Visi esame žmonės. Asmeniškai, pusę laiko dirbu stacionare, o nuo 11 val. einu į polikliniką. Kartais stacionare būna taip sunku, kad ateini pilnas streso, būna sunku nurimti.
Aišku, priklauso ir nuo paciento lūkesčių. Dauguma kreipiasi į gydytoją pagalbos, bet dalis ateina pas paslaugos teikėją, tik tam, kad išrašytum jiems magnetinio rezonanso tyrimą, nesvarbu jam to iš tikrųjų reikia, ar ne.
– O tokių „visažinių“ pacientų daugėja?
– Taip, yra tendencija. Viena iš gydytojų neurologų pacientų grupių – „stuburiniai“. Neretai jiems labai „reikia“ magnetinio rezonanso tyrimo. Iš profesinės pusės mes žinome, kad 50 proc. prašytojų jo nereikia. Gydytojas ir be jo moka diagnozuoti, suprasti ką ir kodėl skauda.
Bet pacientas tavimi netiki, ką jam besakytum, kol nepadarai vaizdinio tyrimo. O net ir po jo ne visi tavęs klausosi.
Dabar nesiginčiju su pacientais, nors anksčiau priimdavau kaip asmeninį įžeidimą, nes toje situacijoje manimi nepasitiki kaip gydytoja, mano žinios nieko vertos. Aparatas viską parodys ir išmes stebuklingą tabletę, kaip gydyti skausmą.
– Gydytoja dirbate daugiau nei 30 metų. Kas jūsų darbe pasikeitė per tą laiką?
– Kai kurie pacientai dejuoja, kokia gera buvo sovietinė sistema. Gydytojas diagnozuoti ligą mokėjo, bet kaip padėti pacientui, nebuvo. Reikia gydyti, o vaistų nėra.
Anuomet viena gydytoja pasiguodė, kad eidama budėti pas pažįstama vaistininkę nusiperka kelias vaistų ampules, nes nuėjusi į priėmimą bijo likti tuščiomis rankomis. Tokia buvo išgirtoji sovietinė medicina, kai žmonės ligoninėje po mėnesį gulėjo ir nežinia kaip buvo gydomi.
Pamenu, kažkada žinias iš užsienio skaitėme kaip fantastines knygas. Pavyzdžiui, apie tai, kad kiekviename miestelyje yra kompiuterinės tomografijos aparatas. Dabar turime viską! Utenoje – du „magnetus“. Turime kraujagyslių tyrimus, echoskopijas, elektroencefalografiją, visos technologijos – mūsų miestelyje.
O anksčiau angliškas knygas skaitydavau tik iki diagnostikos, nes toliau mums buvo neaktualu. O dabar visos metodikos pas mus tos pačios, viską turime vietoje, išskyrus, tretinio lygio diagnostiką, kuria Lietuvoje užsiima didieji medicinos centrai.
– Šių dienų problema – gydytojai susispaudę didmiesčiuose. Ką pasakytumėte jauniems medikams, kurie po studijų nenori palikti Vilniaus arba Kauno?
– Tai labai skaudi problema visuose Lietuvos regionuose. Prieš savaitę Trakuose vyko kasmetinė konferencija apie insultą. Viena sesija skirta gydytojų neurologų trūkumui. Sakė, Šiauliai neturi neurologų ir jiems sunku užtikrinti budėjimus.
Utenoje irgi sunku. Mūsų daktarai praktiškai išmirė arba išėjo į pensiją. Su kolege dirbame kaip vergės, nes nebėra laiko kūrybiškumui, įsijautimui. Nebent pacientų srautas sumažėja.
Konferencijoje dalyvavusi profesorė Daiva Rastenytė iš Kauno stebėjosi. Juk Šiauliuose mokyklų ir darželių netrūksta, o Utena lengvai pasiekiama iš Vilniaus. Dabar kelią suremontuos, tai į Uteną atlėkti bus tas pats, kas Vilnių pervažiuoti.
Jaunų gydytojų šeimų įsikūrimui regionuose skiriamos didelės dotacijos, bet nevilioja ir pinigai. Atvažiuoja pas mus į budėjimus jauni gydytojai, bet jei randa šiltą vietelę Vilniuje ar Kaune, įsikuria ten ir į Uteną nebegrįžta.
Bet jaunam gydytojui dirbti Utenoje yra fantastika, čia turi visus diagnostikos metodus. Gal jie bijo, kad už nugaros nėra krūvos profesorių ir konsiliumo? Taip, čia esi įmestas į katilą ir turi pasikliauti savo žiniomis, bet šalia yra kolegos, gali pasiklausti.
Galbūt jaunosios kartos požiūris kitoks. Mes rinkomės mediciną ir sakėme „noriu padėti žmonėms“. Dabar mažesnių miestų gyventojams pagalbos nereikia?
Pati, kai dar nežinojau, kad gausiu neurologijos vietą Utenoje, buvau išsirinkusi mažo miestelio ambulatoriją Anykčių rajone. Galvojau, važiuosiu kaimo daktare būti (juokiasi).
Tačiau paskutiniais metais būna sunkių momentų, kai pagalvoju, kad greičiau mesiu šitą laivą, išeisiu į pensiją. Bet aš to nepadarysiu.
Kodėl tokios mintys aplanko? Nes žmonės yra labai pikti, negerbia gydytojų. Dėl nedėkingų pacientų, kurie sako įžeidžius žodžius, kartais gailiesi, kad esi medicinoje.
Ir jauni gydytojai tą mato, todėl renkasi važiuoti į valstybes, kur medikas yra gerbiamas ir gauna padorų atlyginimą.
– Ar nepagarbūs asmenys sudaro didelį procentą pacientų?
– Pas mane nėra daug, stengiuosi visus nugesinti, išvengti konfliktų. Bet yra aštrių situacijų – jau minėtas reikalavimas bet kokia kaina gauti tyrimą.
Kitas dalykas, kompiuteris šiais laikais – neatsiejama gydytojo darbo dalis. Bet aš stengiuosi žmogaus nekviesti į kabinetą, kol nesupildau visų duomenų, kad pacientui nereikėtų sėdėti ir matyti daktarą „bendraujantį“ su ekranu, o ne juo.
Sutvarkau duomenis ir tada pasikviečiu, nes reikia atsisukti į pacientą, kalbėtis su žmogumi, juk sulindęs į ekraną gali jo ir visai nepamatyti.
Bet neseniai turėjau nemalonią situaciją. Ko gero, žmogui atrodė, kad mes ilgai nekviečiame kito paciento, todėl jis įėjo pats. Pasiūliau jam prisėsti, sakau, pamatysite, kaip mes dirbame. Bet dėmesio negavęs žmogus išsitraukė telefoną ir pradėjo skambintėti savais reikalais.
Tai buvo virš visko! Patylėjome, bet galiausiai jis pats susiprato. Tai yra tokia nepagarba. Jei reikia, išeik į koridorių ir pasiskambink.
Ateina nešvarūs žmonės, nesusitvarkę, smirdintys. Bet aš pacientų neauklėju, jie yra tokie, kokie yra. Mano viena kolegė bando juos mokyti ir sulaukia labai negražių epitetų, nors yra 100 proc. teisi.
Išeina, mes negalime pacientui pasakyti jokios pastabos, nei dėl jo gyvenimo būdo, nei dėl to, kad jis atėjo nenusiprausęs. Pacientas vartoja kažką ne to, kas sukėlė jo ligą, bet sprendimą, ką daryti, priima jis pats. Aš žmogaus nepakeisiu.
– Sakoma, kad mažesniuose miestuose ryšys tarp gydytojų ir pacientų būna glaudesnis. Manote, yra tiesos?
– Didesnėse klinikose atvažiuoja pacientas pasikonsultuoti, gydytoja jį mato pirmą ir paskutinį kartą. O Utenoje pacientai grįžta, juos atpažįsti gatvėje. Galiu palyginti kaip Parkinsono liga sergantis pacientas vaikšto mano kabinete ir kaip parduotuvėje.
Čia paciento nenustumsi, nepaliksi kažkam kitam, savo darbą turi padaryti iki galo.
– Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose dalinotės Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano Daliaus Jatužio įžvalgomis, kaip išvengti insulto. Gydytoja, dažnai tenka pačiai diagnozuoti šią sunkią būklę?
– Su insultais Utenos regione yra ypatingai skaudu. Turime galimybę taikyti specifinį trombolizės gydymą, bet esmė – pacientas turi atvykti laiku.
O pas mus atvažiuoja po terapinio lango, kai nieko nebegali daryti. Frazė „laukiau, kol praeis“ – mūsų keiksmažodis. Žmonės insulto neatpažįsta. Perkreiptas veidas, sutrikusi kalba, nusilpusi ranka – insulto požymiai. Per 10 minučių jie išnyksta ir žmogus pagalvoja, kad nebereikia kviesti greitosios. Skubiai važiuokite pas medikus!
Pastebiu, kad yra labai daug pacientų su užleista somatine patologija. Insultas jiems būna paskutinis taškas.
Atvažiuoja be galo sunkūs ligoniai su diabetu, inkstų funkcijos nepakankamumu, širdies nepakankamumu. Tą konferencijoje pastebėjo ir kiti gydytojai neurologai, kurie gydo insultu sergančius ligonius.
Žmonės neseka savo kraujospūdžio ir cholesterolio, nevykdo gydytojo nurodymų, o gal ir nepasiekia medikų. Priėmimo gydytojai skundžiasi, kad pas juos skyriai pilni. Todėl, kad nepateko pas šeimos gydytoją.
