Ji priduria, kad gydytojo kelias nėra rožėmis klotas. Geram specialistui būtina disciplina, kantrybė ir pasiryžimas nuolat tobulėti, neatsilikti nuo medicinos naujovių.
„Nėra paprasta, tačiau grąža didžiulė: pasveikę pacientai ir supratimas, kad galėjai kažkam padėti – tikroji medicinos valiuta“, – įsitikinusi E.Trapenskė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Apklausos ir tyrimai medicinos sektorių sieja su korupcija. Jūsų praktikoje yra pasitaikę nemalonių situacijų, kai pacientas bandė nederamai atsidėkoti?
– Manau, santykyje su pacientu, svarbus profesionalumas ir ribos – kad pacientas suprastų, kad visa, kas daroma dėl jo sveikatos, daroma su atida ir empatija; ir kad tai gydytojo profesijos dalis – už tai „atsidėkoti“ nereikia.
Vienintelis lūkestis iš paciento – tai bendradarbiavimas, įsiklausymas ir rekomendacijų vykdymas tam, kad bendromis pastangomis turėtume optimalų gydymo rezultatą. Gydytojui nėra didesnės dovanos nei pasveikęs pacientas, o už jo darbą atlyginama ta pačia tvarka kaip ir už visus kitus darbus.
– Skaičiau atsiliepimą: pacientė džiaugėsi, kad švelniai atlikote endoskopinį tyrimą. O ar gydytojas gali būti grubus?
– Pastebiu, kad pacientai, atvykę šiam tyrimui, tikisi rūpestingumo, aiškumo ir kantrybės – kartais užtrunka laiko kol su pacientais „susitariame“, aptariame visus tyrimo niuansus, pasiekiame vidinį nusiraminimą. Visuomet stengiuosi visa tai išpildyti, džiaugiuosi, kai pavyksta.
– Pavyzdžiui, skrandžio endoskopija apipinta įvairiais mitais. Dažnai įžvelgiate baimę pacientų akyse?
– Daugelis situacijų medicinoje yra jautrios pacientui: jis atvyksta pas gydytoją blogos savijautos, sunerimęs dėl savo sveikatos, ateities, procedūrų, kurios jo laukia. Kirba klausimas: ar skaudės, ar bus nemalonu?
Savo praktikoje pastebėjau, kad pacientui tomis akimirkomis svarbi kiekviena detalė: mediko balso tonas, kaip paraminama, ar suprantamai paaiškinama, ko tikėtis procedūros metu, kas bus daroma, kokie bus pojūčiai. Svarbu ir tai, koks kontaktas palaikomas pačios procedūros metu – kaip pacientas drąsinamas, aiškinama procedūros eiga. Mano pačios patirtis – daugelis pacientų po tyrimo džiaugiasi, kad procedūra praėjo daug lengviau nei jie tikėjosi ar skaitė internete.
Kita vertus, esama pacientų, kurie dėl tam tikrų anatominių ar psichologinių savybių blogai toleruoja šį tyrimą. Dažniausiai jie jau yra susidūrę su gastroskopija ir nerimauja, kai tenka jį kartoti – tokiu atveju turime tyrimo su nejautra alternatyvą.
– Medikų darbas garsiai komentuojamas, žmonės nevengia paburbėti ir pasiskųsti. Ar gydytojas gali būti geras visiems?
– Mano nuomone, kad siekis būti geram yra ydingas pats savaime, jame tyko daug pavojų: juk kiekviename darbe svarbiausia – profesionaliai ir su maksimaliu atsidavimu atlikti savo darbą, o ne įtikti kitiems. Gydytojo pareiga yra atstovauti paciento sveikatos interesą – tam gydytojas mokosi 10 ir daugiau metų, kasmet tobulinasi konferencijose, kursuose, mokymuose, kad išmanytų savo profesijos subtilumus, gebėtų padėti pacientui, būti jo sveikatos advokatu.
Tenka pripažinti, kad pacientai ne visada žino, kas jų sveikatai geriausia – tam ir esame mes, gydytojai: patarti, padėti sveikti, o ne išrašyti vaistą, kuris „labai padėjo kaimynei“, bet galbūt visai netiks Jums ar net bus žalingas Jūsų sveikatai.
Todėl ypatingai svarbu rasti savo gydytoją, kuriuo, susirgus lėtine liga, galima būtų pasitikėti ir kliautis jo sprendimais. Labai svarbus pasitikėjimu ir rūpesčiu grįstas ryšys tarp gydytojo paciento, kuris visuomet sukuria puikų sveikimo rezultatą.
Asmeniškai man niekada ne gėda pasakyti pacientui, kad esant sudėtingai jo sveikatos situacijai, ketinu pasitarti su savo kolegomis kitų sričių specialistais ar nukreipti pacientą kolegos konsultacijai, kad galėtume jam pritaikyti optimalų gydymą – toks holistinis požiūris į paciento sveikatą sukuria daugiau vertės.
– Pacientai pastebi, esą medikai ilgainiui pavargsta nuo rutinos. Jūsų entuziazmas dar nepriblėso?
– Atvirkščiai! Gal tai susiję ir su darbo specifika: dirbu stacionare, poliklinikoje, tai pat endoskopuoju bei dirbu administracinį darbą – rutina čia net nekvepia, tai puiku.
Apskritai, medicina yra sritis, kuri nuolat tobulėja ir keičiasi, atsiranda nauji gydymo, diagnostikos metodai, tad labai svarbu jausti šių pokyčių pulsą, nuolatos mokytis, tobulinti žinias bei įgūdžius. Be abejo, darbas su žmonėmis bet kurioje srityje gali išvarginti, todėl svarbu turėti asmeninį gyvenimą, sau artimus žmones, veiklas, kuriose pailsi.
– Dažnai lankotės medicinos konferencijose užsienyje. Gal pastebėjote, kad Lietuvos pacientų žarnyno problemos skiriasi nuo kitų kraštų gyventojų, tam tikros ligos ir sutrikimai mūsų šalyje dažnesni?
– Reikia pastebėti, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje auga lėtinių uždegiminių žarnyno ligų dažnis. Pavyzdžiui, opinio kolito ir Krono ligos atvejų Lietuvoje per paskutinius 10 metų padaugėjo daugiau nei tris kartus. Tačiau kita gera žinutė ta, kad ženkliai padidėjo šių ligų žinomumas, todėl pacientai dažniau nukreipiami gastroenterologo konsultacijai pačioje ligos pradžioje – tuomet turime geresnius gydymo rezultatus, šios ligos lengviau valdomos, retesni paūmėjimai bei mažesnis komplikacijų dažnis.
Taip pat turima vis daugiau žinių apie žarnyno mikrobiotos ryšį su tam tikrų ligų išsivystymu. Žarnyno mikrofloros įvairovė itin svarbi, tad tenka pacientams priminti, kad perteklinis, neracionalus antibiotikų vartojimas turi įtakos žarnyno mikrofloros įvairovei, bakterijų atsparumo antibiotikams augimui, tad labai svarbu pasvertas ir pagal indikacijas paskirtas antibiotikų vartojimas.
– Į Lietuvą atklydusi pavasariška šiluma jau davė startą grilio sezonui. Pasitaiko, žmonės į lėkštę deda net apdegusios mėsos kąsnį. Kuo tai žalinga virškinimo sistemai?
– Tikrai taip, vasaros metu gydytojai gastroenterologai stacionare ženkliai dažniau gydo kasos uždegimu susirgusius pacientus, kurie sunegaluoja gausiai pasivaišinę apdegusiais grilio patiekalais, o dažnai ir derinyje su alkoholiu – tai kartais tampa nepakeliamu krūviu kasai, susergama kasos uždegimu – pankreatitu.
Čia reikėtų priminti ir apie rūkytus gaminius, kuriais piktnaudžiauti nederėtų, nes jie didina riziką susirgti tokiomis ūmiomis ligomis kaip pankreatitas, gastritas, o ilgalaikėje perspektyvoje nesaikingas šių produktų vartojimas didina riziką susirgti žarnyno vėžiu.
– Nuo lengvo apsinuodijimo maistu iki vėžio diagnostikos – gydytojo gastroenterologo kompetencijų diapazonas atrodo platus. Kaip pavyksta nepasiklysti?
– Tikra tiesa, dažnai vien pokalbio su pacientu neužtenka tam, kad galėtume tiksliai nustatyti susirgimą. Kodėl? Nes rizikuojame, pasikliaudami staigia simptomų pradžia, ligą nurašyti laikinam ūmiam sveikatos sutrikimui, nors tai gali būti sudėtingos ligos pradžia.
Tam reikalingi detalesni tyrimai, kurie dažniausiai būna neinvaziniai, atvedantys mus į tolimesnius sprendimus: ar reikalingi kiti sudėtingi ar intervenciniai tyrimai (tokie kaip kolonoskopija, gastroskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas ir t.t.), ar užteks simptominio gydymo, ir po savaitės paskyrus pakartotiną vizitą, pacientas atvyks besijausdamas visiškai pasveikęs.
Be abejo, esama tam tikrų „aliarmo“ simptomų, kurie leidžia įtarti sudėtingus susirgimus ir įpareigoja iškart imtis intervencinių tyrimų. Turiu pastebėti, su metais ir patirtimi, ateina greitesnė ir tikslesnė diagnostika: protas – nuolankus intuicijos tarnas. Tikiu, prisideda ir tai, kad turiu galimybę dirbti su pacientais ir stacionare, ir ambulatorinėje grandyje – tai plečia akiratį.
– Kam skiriate savo laiką, kai užveriate darbo kabineto duris?
– Esu aistringa architektūros, teatro ir kelionių po pasaulį gerbėja, tad mano mintys po darbo dažniausiai sukasi „kur toliau?“ (šypsosi).
