Gydytojas N.E.Samalavičius priklauso legendinei medikų kartai, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė medicina Lietuvoje. Dar būdamas moksleivis susižavėjęs medicina šis gydytojas jau yra paskelbęs daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių.
Nors saksofonu grojantį paauglį vienu metu traukė studijos Konservatorijoje, taip pat noras tapti lotynų kalbos ir klasikinės filologijos specialistu, apsisprendęs būti chirurgu jis niekada nesigailėjo.
Išmokęs planuoti savo dienotvarkę N.E.Samalavičius anksti keliasi ir prieš darbo pradžią skiria rytines valandas bėgiojimui, įveikdamas 4–5 kilometrus Palangoje, sveikatingumo take, nes tai geriausias būdas sukaupti jėgas. Jis puikiai žino, kad operuojant pacientus kartais neįmanoma apskaičiuoti, kada baigsis darbo diena. Jei reikia iš pamario grįžti į Vilnių, kelionė jam neprailgsta. Mėgstantis vairuoti medikas stengiasi ir šį laiką praleisti naudingai. Tiesa, jei kartais drebia šlapdriba, smarkiai lyja, vairavimas neteikia didelio džiaugsmo.
„Stengiuosi vairuoti neviršydamas greičio, nenoriu sukelti kitiems eismo dalyviams rūpesčių. Nesu azartiškos prigimties, todėl ir chirurgiją vadinu pamatuota rizika, kuri turi remtis mokslo įrodytais faktais“, – pasakojo pilvo chirurgas.
– Esate robotinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje. Kaip atsitiko, kad šis pastaruoju metu pasaulyje populiarėjantis metodas pirmiausia buvo įdiegtas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, o ne, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose?
– Klaipėdos universitetinė ligoninė (šiuo metu Klaipėdos universiteto ligoninės filialas Klaipėdos ligoninė) yra žengusi ne vieną novatorišką žingsnį Lietuvoje ir praeityje – čia buvo pirmą kartą Lietuvoje įdiegtas magnetinis branduolinis rezonansas, pradėtos sąnarių implantacijos.
2017 metų rudenį netikėtai susiklosčius aplinkybėms iš Vilniaus persikėliau dirbti į Klaipėdą, nes buvau pakviestas tapti Chirurgijos departamento vadovu. Sužinojau, kad čia planuojamas robotinės chirurgijos įdiegimas, jau net buvo paruošta operacinė.
Šis projektas buvo įgyvendintas tik drąsios ir ryžtingos tuometės ligoninės vadovybės dėka. Tačiau robotinei programai reikėjo vadovo, kuris ją plėtotų ir akademine kryptimi, tad šis vaidmuo teko man. 2018 metų lapkritį Klaipėdos ligoninėje sėkmingai atlikome pirmąsias robotinės chirurgijos operacijas šalyje.
Buvo svarbu ne tik techniškai jas atlikti, bet ir toliau plėtoti šią Lietuvoje naują chirurgijos rūšį, dalintis patirtimi ir analizuoti darbo rezultatus.
Dabar mūsų įstaigą garsina ne tik daugiau nei 20 straipsnių robotinės chirurgijos klausimais, paskelbtų pripažintuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose. Pernai tapome ir pirmieji Europoje, kurie šias operacijas atliko pasitelkę dirbtinį intelektą.
Vėliau, jau po penkerių metų, ši chirurgija pradėta naudoti ir Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, taip pat Nacionaliniame vėžio institute, planuojama ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Tai rodo, kad mūsų žingsnis buvo ir reikalingas, ir reikšmingas. Galiausiai kažkam juk teko imtis iniciatyvos ir rodyti pavyzdį.
– Pernai savaitraštyje „Newsweek“ paskelbtame globaliame gydymo įstaigų reitinge „Mayo“ klinika, esanti Ročesteryje, Minesotos valstijoje, buvo pripažinta geriausia pasaulyje. Jūs su ja bendradarbiaujate jau seniai. Kaip užsimezgė pažintis su jos medikais?
– „Mayo“ klinika man buvo pavyzdys nuo pat pirmųjų profesinių žingsnių: joje atlikti darbai, įdiegtos naujos metodikos, nauji chirurginio ir kombinuoto gydymo būdai darė įspūdį.
2006 metais laimėjau Amerikos kolorektalinių chirurgų draugijos stipendiją. Šį prestižinį apdovanojimą gavęs chirurgas turi teisę atvykti į kasmetinį šios draugijos tarptautinį renginį, gali rinktis stažuotę geriausiose Jungtinių Amerikos Valstijų ligoninėse.
Kandidatai atrenkami kruopščiai. Ši stipendija kasmet tenka tik dviem asmenims, atrinktiems iš viso pasaulio gydymo įstaigų įvertinus jų profesinius ir akademinius pasiekimus.
2006 metais kartu su manimi ją gavo ir profesorius Eloy Espinas Basany iš Ispanijos.
Praėjusiais metais jis vadovavo Europos kolorektalinių chirurgų draugijai, o ši draugija savo metiniam suvažiavimui neatsitiktinai pasirinko Vilnių.
Tais pačiais 2006 metais pasirinkau stažuotę JAV „Mayo“ ir Klivlando klinikose. Kasdienis darbas operacinėje leido susipažinti su naujausiomis technikomis ir metodikomis.
Popietinėmis valandomis dalyvaudavau diskusijose su kolegomis įvairiomis temomis ir gaudavau atsakymus į rūpimus klausimus, tokie pokalbiai neretai užsitęsdavo iki vėlaus vakaro.
Baigiantis stažuotei visi Kolorektalinės chirurgijos skyriaus konsultantai pakvietė mane vakarienės, per kurią dalykiškai aptarėme galimą bendradarbiavimą ateityje.
Tuomet man su šios chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Bruce’u Wolffu ir kilo mintis rengti tarptautinius renginius Lietuvoje, kuriuos pavadinome „Mayo klinikos dienos“.
Pirmasis toks renginys vyko Vilniuje 2007 metais, o šiemet gegužę Klaipėdoje vyks jau aštuntas. Nors klinikos vadovą B.Wolffą pakeitė profesorius Dave’as Larsonas, o jį – profesorius Ericas Dozois, iniciatyva tęsiasi, jau galvojame apie būsimą renginį 2026 metais, tokiu būdu paminėdami bendradarbiavimo dvidešimtmetį.
– Vien Klaipėdoje atlikta daugiau nei tūkstantis robotinių operacijų, nors netrūko skeptikų, kad dėl jų gali bankrutuoti ligoninė. Kas lėmė pasipriešinimą naujo metodo, kurį jau kelis dešimtmečius taiko visas pasaulis, įdiegimui?
– Reikėtų akcentuoti tai, kad nors robotinė chirurgija nėra pigi, jos sąnaudos yra pamatuojamos.
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pasirinkta „Senhance“ robotinė sistema turi išskirtinę savybę naudoti daugkartinius robotinius instrumentus, o tai leidžia operacijas atlikti neišlaidaujant.
Išlaidų racionalumas ir robotinės chirurgijos daugiadiscipliniškumas buvo du svarbiausi veiksniai, nulėmę tai, kad per vos daugiau nei 5 metus sėkmingai atlikome 1 tūkstantį operacijų.
Robotinė chirurgija pasaulyje atsirado 2001 metais, nors iš pradžių buvo rimtų diskusijų apie jos ateitį. Dabar tai neatsiejama šiandienos ir ateities medicinos dalis.
2017 metais įdiegus tokią chirurgiją Klaipėdos ligoninėje nebuvo priežasčių abejoti dėl jos naudos. Atvirkščiai, tai buvo didžiulis ir svarbus žingsnis – pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse.
Kita vertus, jokia paslaptis, kad kai kurios reikšmingos naujovės neretai sutinkamos su dideliu nepasitikėjimu.
Nors dabar dėl robotinės chirurgijos vietos abejonių nėra, į mediciną skverbiasi dirbtinis intelektas, o tai kelia daug klausimų, kuriuos svarsto įvairių sričių specialistai.
– Kodėl apskritai pasirinkote mediciną? Kaip susiklostė jūsų profesinė karjera?
– Profesijos pasirinkimas nebuvo savaime suprantamas, nes mokykloje man visos disciplinos sekėsi puikiai. Nuo ketvirtos klasės ėmiau lankyti ir po 5 metų baigiau klarneto klasę muzikos mokykloje, vėliau įstojau į Balio Dvariono muzikos mokyklos lengvosios muzikos klasę ir toliau grojau saksofonu.
Čia mano mokytojai buvo Petras Vyšniauskas, Viačeslavas Ganelinas. Vienu metu rimtai mąsčiau apie Konservatoriją. Be to, patiko kalbos, tad buvo kilusi mintis Vilniaus universitete studijuoti klasikines kalbas – graikų ir lotynų.
Apsisprendimą lėmė tai, kad mano brolis Robertas jau studijavo mediciną. Mačiau, kad studijos nelengvos, bet jos man pasirodė įdomios. Tad baigdamas mokyklą pasirinkau gydytojo profesiją.
Studijuodamas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete trečiame kurse pradėjau lankyti studentų kardiochirurgijos būrelį, nuo tada negalėjau atsispirti chirurgijai.
Mano, kaip chirurgo, karjerai, gal geriau pasakyti – profesiniam tobulėjimui, daug įtakos turėjo nemažai Lietuvos ir užsienio chirurgų. Didžiausią vaidmenį suvaidino dvi iškilios asmenybės.
Tai – mano pirmasis mokytojas Romanas Kęstutis Drąsutis, vadovavęs Vilniaus Raudonojo Kryžiaus universitetinės ligoninės Chirurgijos skyriui, su kuriuo man likimas lėmė dirbti 15 metų – nuo 1990 iki 2005 m. Ypatingą chirurginį talentą, klinikinę nuojautą turėjęs ir meilę pacientui jautęs gydytojas buvo reiklus ir kartu pakantus.
Su kitu mokytoju – profesoriumi Steffenu Bulowu iš Kopenhagos (Danija) Vidourės universitetinės ligoninės pažintis prasidėjo 1992 metų rudenį, kai atvykau į 5 mėnesių stažuotę dar rezidentūros metu.
Jis išmokė mane kolorektinės chirurgijos pagrindų, įtraukė į domėjimąsi paveldimu storosios žarnos vėžiu (vėliau tai tapo mano disertacijos tema), skatino gilintis į storosios žarnos chirurgiją.
Profesorius S.Bulowas ne kartą lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas mūsų tarptautinėse konferencijoje ir atliko naujas sudėtingiausias operacijas, taip pat mokė mūsų šalies chirurgus. Jo dėka daugiau nei 40 Lietuvos gydytojų stažavosi Danijoje.
Kalbant apie įsimintiniausius žingsnius chirurgijoje norisi grįžti į 1995–1996 metus ir paveldimo storosios žarnos vėžio – šeiminės polipozės – chirurgiją.
Tuo metu dirbau Vilniaus Raudonojo Kryžiaus universitetinėje ligoninėje. Profilaktiškai tiriant šeimas dėl paveldimo storosios žarnos vėžio man reikėjo įvaldyti rekonstrukcinės proktokolektomijos metodiką, kai pašalinamas visas storasis žarnynas, o virškinamojo trakto vientisumas atkuriamas panaudojus plonąją žarną.
Tuo metu pirmąsias tris tokias operacijas Lietuvoje, Kauno II klinikinėje ligoninėje, buvo atlikęs tik profesorius Vytautas Zykas.
Operacijos trukdavo ilgai – iki 6 valandų ir ilgiau. Buvo operuojami jauni žmonės, jų gyvenimo kokybė tiesiogine to žodžio prasme priklausė nuo chirurgo rankų.
Kiekviena tokia operacija buvo kaip priemonė užkirsti kelią storosios žarnos vėžio atsiradimui. Vėliau operacijos tapo mažiau invazinės, atliekamos be pjūvio.
Mano patirtis pravertė ir Nacionaliniam vėžio institutui, kuriame 12 metų dirbau ir vadovavau Onkochirurgijos centrui, o vėliau – Klaipėdos universiteto ligoninei.
Bendraudamas su daugeliu ligonių, kuriems per pastaruosius tris dešimtmečius buvo atliktos tokios operacijos, galiu džiaugtis, kad jie yra gyvi.
– Medicinos pažangai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas. Esate įvairių tarptautinių organizacijų narys. Ką jums duoda toks bendradarbiavimas?
– Pirmoji tarptautinė organizacija, į kurią mane pakvietė dar 1993 metais, buvo „Leeds Castle Polyposis Group“, kuri vienijo įvairių specialybių gydytojus – chirurgus, gastroenterologus, genetikus.
Vėliau įsitraukiau į ne vienos tarptautinės draugijos veiklą, pavyzdžiui, 2004 metais įstojau į Tarptautinę universitetų kolorektalinių chirurgų draugiją, vienijančią pasaulio chirurgus, netrukus tapau jos valdybos nariu, o 2016–2018 metais generaliniu direktoriumi, 2020–2022 metais – jos prezidentu.
Apie pripažinimą šioje draugijoje galiu pasakyti tik tiek – nebuvo ir negalėjo būti jokių giminystės, svainystės ar kitų ryšių, padėjusių man kokiu nors būdu, tuo metu buvau vienintelis lietuvis šioje draugijoje, vėliau – ir jos valdyboje.
Ne mažiau svarbūs kontaktai ir iniciatyvos su kai kurių šalių nacionalinėmis chirurgų draugijomis – per ilgus metus man teko atlikti demonstracines operacijas, vesti praktinio mokymo kursus Irane, Egipte, Bangladeše, Šri Lankoje.
– Kasmet organizuojate ir tarptautinius renginius Londone. Kaip Lietuvoje dirbančiam gydytojui ir mokslininkui pavyko imtis tokių įspūdingų projektų?
– Daugiau nei prieš 10 metų pasidalinti patirtimi vienoje tarptautinių konferencijų Vilniuje pakviečiau Karališkojo Londono koledžo chirurgą Josephą Nunoo-Mensahą, su kuriuo užsimezgė profesiniai ir asmeniniai ryšiai.
Svarstėme, kad, nepaisant Londone vykstančios konkurencijos, galėtume organizuoti chirurgijos mokymo kursus, kurių ypatybė būtų lektorių tarptautiškumas ir galimybė per kelias dienas pasisemti patirties. Reikėjo sugalvoti įdomesnę mokymo formą, dėl šios priežasties renginio pavadinime atsirado žodžiai „debatai ir dilemos“. Šiemetis renginys bus jau vienuoliktas.
– Jūsų šeima gyvena Vilniuje, o jūs dirbate Klaipėdoje. Ar artimieji nepriekaištauja, kad pernelyg retai jus mato?
– Taip jau atsitiko, kad dirbu Klaipėdoje, darbo savaitės metu gyvenu Palangoje, o šeima būna Vilniuje, bet savaitgalius visi kartu leidžiame sodyboje netoli Dubingių.
Kartais paklaustas, ar esu vilnietis, ar klaipėdietis, neskubu atsakyti. Mano automobilio kilometražas sukasi greitai, o kiekvienas kilometro stulpelis tarp Vilniaus ir Klaipėdos primena man artimą pažįstamą. Negalėčiau sakyti, kad esu vienintelis, gyvenantis tokiu ritmu.
Žinoma, didžiausias atskirties krūvis tenka šeimai – mano žmona Gintautė stengiasi su tuo susitaikyti, bet du mažieji stebuklai, vadinantys save „seven eleven“ (liet. „septyni vienuolika“, nes dukrai Teodorai yra septyneri, o Barborai – vienuolika metų) kiekvieną išsiskyrimą ištveria vis sunkiau.
– Esate išvertęs iš anglų kalbos Oscaro Wilde’o pjesę „Ledi Vindermir vėduoklė“, kuri tapo bibliografine retenybe, nes buvo išleista vos 300 egzempliorių. Ar dar turite laiko jaunystės pomėgiui – literatūrai? Ar atsidavimas medicinai ir literatūrai gali būti suderinami?
– Kelias į literatūrą prasidėjo dar mokykloje: rašiau eilėraščius, juos sėkmingai spausdinau žurnale „Moksleivis“, kurio redaktorė Onė Baliukonytė skatino mane ir toliau rašyti, kurti.
Mokykloje ir prisėdau prie šio vertimo, kurį baigiau po ilgesnio laiko – jau studijuodamas mediciną universitete ir skirdamas taip trūkstamą laiką literatūrai. Kai buvau pasiruošęs atiduoti vertimą spaudai, kilo mintis parašyti ir esė apie O.Wilde’o gyvenimą ir kūrybą.
Man lankantis Paryžiuje imtis tokio sumanymo paskatino vienas bičiulis. Užuot prašęs literatūrologų pagalbos, nutariau pats parašyti trumpą O.Wilde’o gyvenimo ir kūrybos apžvalgą.
Kai mano verstą pjesę išleido „Edukologijos“ leidykla, tais metais ji buvo minima tarp penkių geriausių metų verstinių knygų. Man ši žinia buvo labai smagi.
Pastaruoju metu literatūrai turiu mažiau laiko nei norėčiau: didėjanti darbo apimtis ir intensyvumas, informacijos srautai, kuriuos tenka apdoroti, chirurginė ir mokslinė veikla, dalyvavimas įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose suvalgo menkus laisvo laiko likučius.
Bet kiekvieną kartą, kai planuoju ilgesnę kelionę ar atostogas, pasirūpinu nauja grožinės literatūros knyga.
– Kas dar padeda atsipalaiduoti po darbo operacinėje?
– Po darbo operacinėje nemažai laiko praleidžiu virtualiuose susitikimuose su užsienio kolegomis – aptariame ir vykdome mokslinius, pedagoginius ar organizacinius projektus.
Nors, atrodytų, tai taip pat darbas, bet jis turi daug kūrybiškumo elementų, tad padeda atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių.
Mano tikrasis laisvalaikis dažniausiai būna tik savaitgalį – ilgi pasivaikščiojimai su šeima Dubingių apylinkėse, neretai vakarienės su artimais draugais ar giminaičiais.
Per savaitę nemažai sportuoju, tiktai stengiuosi tai daryti anksti rytą, nes chirurgo darbo pabaiga ne visada prognozuojama.
Nors mano atostogos nėra ilgos, kasmet su šeima stengiuosi aplankyti kokią nors Azijos šalį, šis pomėgis atsiradęs jau senokai. Tokią atostogų kryptį lėmė ir nemažas būrys Azijoje gyvenančių draugų bei užsimezgę ilgamečiai ryšiai.
Kur keliausime, ką pamatysime ir ką patirsime, visada stengiuosi detaliai suplanuoti.
Manau, kiekviena kelionė turi būti ne tik poilsinė, bet ir atverti naują pažinimo puslapį.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“. Padėką savo mylimiausiam medikui galite parašyti paspaudę čia.
