Kiek kepenų transplantacijų atlikta per tuos 24 metus? „Atsimenu praktiškai visų pacientų pavardes“, – sako V.Sokolovas. Ir po chirurgo skalpelio atgulę žmonės lieka dėkingi medikui už išgelbėtą gyvybę, chirurgo veido nepamiršta net praėjus 15 metų po operacijos.
„Vakar ligoninės koridoriuje mane užkalbino moteriškė. Pasirodo, transplantaciją jai atlikome 2009 m., o ji mane dar atpažįsta“, – pasakojo V.Sokolovas.
Jis pridūrė, kad pooperacine pacientų priežiūra užsiima ne tik chirurgai, bet ir gydytojai gastroenterologai bei hematologai.
„Ligoniai jiems yra kaip vaikai. Pacientai savo nuotraukas iš namų siunčia, nori parodyti, kaip jie atrodo. Grįžtamasis ryšys yra labai stiprus“, – patikino V.Sokolovas.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Esate Santaros klinikų vyriausias specialistas transplantacijai. Kaip atėjote į šią sritį?
– Buvo 1999 metai, jau dirbau pilvo chirurgijoje. Pamačiau, kad kepenų transplantacijų Lietuvoje nėra, vyko tik inkstų persodinimo operacijos.
Pradėjome praktiškai nuo nulio, bet palengva pradėjome vystyti kepenų transplantacijos idėją. Dalyvavau pirmoje tokioje operacijoje, kurią atliko profesorius Balys Dainys.
– Kodėl kepenų transplantacija atėjo vėliau? Jas persodinti sudėtingiau nei, pavyzdžiui, inkstus?
– Nėra taip, kad gali „prisiūti“ organą ir jis veikia. Tai specifinė medicinos sritis, kuriai neužtenka chirurgų. Reikia ir terapinio profilio gydytojų, taip pat anesteziologų, radiologų, imunologų... Galima ilgai vardinti.
Lietuva yra maža šalis, tad ir transplantacijų daug neatliksi. Pavyzdžiui, Rygoje buvo sukurtas inkstų transplantacijų centras visai Latvijai. Nėra tiek daug operacijų, jie turėjo mažai darbo.
Atsižvelgiant į gyventojų skaičių, Lietuvoje logiška tikėtis 20 kepenų transplantacijų per metus. Gaunasi vos ne viena operacija per mėnesį. Todėl tie specialistai, kurie daro transplantacijas, užsiima ir kitų ligonių gydymu.
Bendrauju su kolegomis Latvijoje. Žinau, kad ten kepenų transplantacija einasi sunkiai, nes nėra kepenų chirurgų.
Kepenų chirurgija yra sudėtinga sritis. Yra daug struktūrų, kurias reikia susiūti. Inkstų transplantacija yra daug paprastesnė, nes donorinis organas siuvamas kitur, į klubinę sritį, virš kirkšnies.
O kepenų transplantacijos atveju pirma reikia išimti senas, pažeistas kepenis. Šitoje operacijos fazėje gali būti daug problemų. Juolab, kad esant kepenų cirozei dažnai būna blogas kraujo krešėjimas.
Be kepenų žmogus ilgai negyvens – daugiausiai 3 paros. Padarai operaciją, bet kažkas įvyksta negerai, tada nėra kuo pakeisti nefunkcionuojantį organą.
– Esate minėjęs, kad pirmosios kepenų transplantacijos Lietuvoje nebuvo labai sėkmingos. O kokie rodikliai dabar?
– Pernai Santaros klinikose atlikome 16 transplantacijų – visi pacientai namie. Bent dvejus metus išgyvena 100 proc. kepenų recipientų.
– 2022 m. pavasarį pradėjote naudoti donorinių organų perfuzijos mašiną. Ką pakeitė ši naujovė?
– Kepenys – vienintelis organas, kurio persodinimui neegzistuoja amžiaus cenzas. Svarbu tik, kad jų funkcija būtų gera.
Tačiau būna „ribiniai“ organai, kai nežinome, ar persodinti jie veiks gerai. Tokias kepenis galime „pakabinti“ prie minėtos mašinos, keletą valandų pasižiūrėti ar eksplantuotų kepenų funkcija atsigauna. Jei pamatome, kad organas gerai veikia, galime jį drąsiai persodinti.
Kai kepenis iš donoro ir sustabdai kraujotaką, įsijungia skaitliukas. Per 8 valandas reikia tas kepenis prijungti prie recipiento ir paleisti kraujotaką. Į šitą laiką įsiskaičiuoja ir organo pergabenimas. Pavyzdžiui, iš Rygos parvežtas kepenis mes galime prijungti prie to aparato ir skaitliukas įsijungia iš naujo, vėl turime 8 valandas.
– Įsiminęs reginys – nuotrauka, kurioje jūs pats dėžę su donoriniu organu iš orlaivio nešate. Kodėl jo atsiimti keliauja gydytojai?
– Žmogaus dovanotas organas yra neįkainuojamas. Neturime teisės jo atsisakyti. Jei šalyje nėra tinkamo recipiento, organą galima pasiūlyti kaimyninės valstybės pacientui. Jeigu Rygoje yra kepenys, bet nėra paciento, kuriam jos tiktų, latviai tą organą pasiūlo Lietuvai.
Tokiais atvejais laikas yra labai svarbus. Labai operatyviai padeda Lietuvos kariuomenė – pakelia sraigtasparnį, nuskraidina medikus pirmyn ir atgal.
– Bet visą darbą atlieka organą priimančios šalies medikai?
– Taip, patys nukeliaujame, išimame organą, praplauname specialiais skiediniais, atsivežame ir jį persodiname.
Transplantacijos sėkmė ženklia dalimi priklauso ir nuo to, ar donorinis organas bus tinkamai paruoštas. Kepenų atveju, reikia sužiūrėti kraujagysles, įvairius latakus. Tam reikia patirties.
Dirba kelios medikų komandos. Galiu pasidžiaugti, kad turime 5–6 patyrusius chirurgus, kurie gali dalyvauti bet kurioje iš transplantacijos grandžių. Todėl jei trūksta vieno žmogaus, organų persodinimą vis tiek galime atlikti.
Važinėjant po Lietuvą labai pagelbsti policija. Pareigūnai profesionaliai palydi mūsų automobilį – įspūdinga.
– Skuba būna didelė. Kokiu greičiu važiuojate?
– Kiek automobilis traukia (nusijuokia). Yra buvę, kad mūsų transportas važiavo greičiau nei policija. Tada turėjome palaukti, kad jie su švyturėliais mus pasivytų. Būna ir taip.
– Organų transplantacijos nėra planinės – jos vyksta ir vėlai naktį ir anksti rytais. Jūsų telefonas gali bet kada suskambėti?
– Transplantacijos procesas sustyguotas iki menkiausių smulkmenų. Tačiau jis prasidėti gali bet kuriuo paros metu.
Tada suskamba ne tik mano telefonas, įsitraukia didžiulė komanda: keli chirurgai, operacinės slaugytojos, nepamirškime, kad vieni gydytojai prižiūri donorą, o kiti – recipientą.
Vieni vidury nakties keliasi iš lovos, o kiti kyla nuo gimtadienio stalo. Yra buvę, kad iškviečia ir per Velykas, ir per Kalėdas. Telefonas yra suskambėjęs ant medžiotojo bokštelio – turėjau važiuoti tiesiai į ligoninę. Telefonas niekada negali būti išjungtas.
– O kaip šeima žiūri į tuos skambučius?
– Žinoma, nepatogumas – didžiulis. Bet tokia darbo specifika – kitaip šitų dalykų nepadarysi. Kai pradėjome kepenų transplantacijas, tebuvo profesorius Balys Dainys ir a.a. profesorius Algimantas Bubnys. Tada mes patys turėjome važiuoti išimti donoro organų, grįždavome ir patys operuodavome.
Dabar gelbsti, kad galime tuos darbus pasiskirstyti. Esame paruošę gerų chirurgų komandą.
– Per pandemiją, kai skambėjo raginimai skiepytis, buvo galima prisiklausyti įvairių sąmokslo teorijų. Organų donorystės temą taip pat supa mitai, tiesa?
– Žinote, sakoma, kad Lietuvoje yra 3 milijonai krepšinio ekspertų. Visi turi patarimų, žino, kaip žaisti būtų geriau. Tas pats galioja ir skiepams, ir organų donorystei – kiekvienas turi nuomonę, o kuo ji pagrįsta? Dažnai – neaiškiais „faktais“.
Laimė, Nacionalinis transplantacijos biuras komunikacijos srityje padarė didžiulį proveržį ir parodė visuomenei, kas yra transplantacija.
Organizuotos akcijos pasirašyti sutikimą tapti organų donoru. Jose būtinai turėjo dalyvauti gydytojas, tad važiuodavau ir aš pats. Sėdi prekybos centre, kalbiesi su žmonėmis, būna klausi: „O kodėl jūs nepasirašėte?“ „Man niekas nedavė“, – atsako jis.
Žmonės ieško priežasčių atsisakyti, bet patys negali paaiškinti, ko jie bijo. Džiaugiuosi, kad šiandien tokių žmonių yra mažiau.
Praeityje tik mažiau nei pusė potencialių organų donorų tapdavo aktyviais.
– Mirusiojo nepaklausi. Organų donorystė visada būna giminaičių sprendimas...
– Taip, bet pastebime, kad sutikimų daugėja, žmonės ima geriau suprasti šito proceso prasmę.
Mano patarimas – nuimkite atsakomybę nuo savo giminaičių, pasikalbėkite su jais apie organų donorystę. Neatidėliokite to pokalbio. Nutinka, kad ryte žmogus išeina į darbą, o vakare jis jau potencialus organų donoras.
Giminėms būna šokas, sunku staiga priimti žinią, kad tavo artimasis mirė. Tada jie prisipažįsta: „Mes nežinome, ką jis galvojo apie organų donorystę.“ Ramus pokalbis būtų viską išsprendęs.
Bet baisiausias dalykas būna, kai žmogus pasirašo sutikimą po mirties tapti organų donoru, o giminės tam paprieštarauja. Asmuo yra išreiškęs savo valią, o artimiausi žmonės jos nesilaiko. Vadinasi, negerbiame to giminaičio apsisprendimo.
Visuomenę reikia šviesti, kalbėtis apie organų donorystę. Neseniai pasirodė dokumentinis filmas apie transplantacijas. Reikia daugiau filmų. Ant kiekvienos autobusų stotelės, ant kiekvieno namo turi būti po plakatą apie organų donorystę. Tada galbūt keisis ir žmonių mąstymas.
– Prieš kurį laiką JAV pirmą kartą gyvam žmogui persodinta genetiškai modifikuotos kiaulės širdis. Prieš kelias savaites analogiškas pasiekimas pakartotas ir su inkstu. Donorai greitai bus nebereikalingi?
– Medicina eina į priekį. Jau ir dabar daug naujovių pritaikyta kepenų transplantacijoje.
Paimkime, kaip kito telefonai. Pamenu, mano vaikystėje dar buvo laidinis telefonas su diskiniu numerio rinkikliu. Matome, kad naujovės įdiegiamos vis sparčiau.
Grįžtant prie medicinos, mes ir patys atliekame įvairius eksperimentus, dirbame su kepenų organoidais. Esmė, kad gali paimti bet kokią žmogaus ląstelę – nors ir odos – kurią gali perprogramuoti į kepenų ląstelę ir ją padauginti. Tą padaryti nesunku, bet kas toliau? Tas ląsteles reikia sujungti, iš kraujagyslių ir latakų padaryti karkasą. Dar tos ląstelės turi pradėti funkcionuoti. Juk kepenys – žmogaus organizmo laboratorija.
– Esate minėjęs, kad tuomet, kai po ilgų valandų operacinėje užklumpa nuovargis, visada skubate į gamtą. Ką ten veikiate?
– Kiekvienais metais kelioms savaitėms išvažiuoju atostogų į Norvegijos šiaurę – pažvejoti. Ten gali atsijungti nuo visų rūpesčių.
Kaip bebūtų, stresas darbe yra didžiulis. Nėra taip, kad užsiuvi ligonio pilvą ir ramus vaikštai. Pacientą, kol jis neišvažiuoja iš ligoninės, reikia ir toliau prižiūrėti.
Nekalbu apie tuos atvejus, kai būna komplikacijų... Galų gale, mirtys – neišvengiama medicinos dalis. Nėra taip, kad gydytojas numoja ranka ir pasako, jog bus kitas pacientas. Pergyveni, suki galvoje juostą atgal, analizuoji, ar galėjai kažką kitaip padaryti.
Tai nuo tos nervinės įtampos ir bėgu į mišką. Ten atsisėdi į bokštelį, klausaisi gamtos garsų ir persijungi. Bent valandą pakvėpuoji grynu oru, į žvėrelius pasižiūri.
Daug žmonių dabar į medžiotojus žiūri neigiamai, galvoja, kad jie bet ką šaudo. Nėra taip. Aš iš bokštelio daug žvėrių mačiau, bet jei negalima, to gyvūno ir nemedžioji.
