„Darbas sunkus, bet iš dalies ir dėkingas. Gydome žmones, kurie serga mirtinomis ligomis. Tačiau yra atvejų, kai galime išgelbėti pacientą.
Būna ypatingai smagu pamatyti žmogų praėjus 3–4 metų po operacijos. O pati geriausia akimirka nutinka, kai sueina 5 metai. Tada pacientui galime pasakyti, kad čia buvo mūsų paskutinis pasimatymas – esate sveikas“, – pasakoja A.Baušys.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– „Profesionalumas, atsakomybė, empatija, atjauta žmogui: ir jaunam, ir senam... – šioje asmenybėje telpa viskas, nes gydytojo profesija šiam jaunam žmogui yra gyvenimo būdas“, – ištrauka iš pernai jums padėkos. Ar pats savo profesiją vertinate kaip gyvenimo būdą?
– Taip jau yra priimta. Chirurgo profesija iš tikrųjų tampa gyvenimo būdu. Esi susisaistęs su darbu, neretai apie jį galvoti tenka ir laisvalaikiu. Juk yra žmonės, kurie sveiksta po atliktų medicininių intervencijų.
Todėl šitą profesiją geriau rinktis tik tuo atveju, jei ji be galo miela širdžiai.
– Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) bendradarbiaudama su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) jau kuris laikas vykdo socialinę kampaniją „Duoti ar neduoti?“. Žmonės galvoja, kad be kyšio gydytojas neoperuos gerai...
– Taip tikrai nėra. Norime gero rezultato ir pacientą visada gydome maksimaliai gerai. Be abejo, chirurginė onkologija yra sudėtinga sritis ir sėkmė nėra įmanoma 100 proc. atvejų.
Manau, minėtas mitas anksčiau gal buvo gajus, bet dabar tiek gydytojai, tiek pacientai supranta, kad papildomų padėkų nereikia. Gyventojai žino, kad jei jie nori gauti paslaugą be eilės ar jiems reikalingas ypatingas komfortas, yra platus privačios medicinos pasirinkimas. Todėl nėra jokio reikalo užsiimti nelegalia veikla.
Gydytojai ima kyšius, o pacientai juos duoda – tai yra liaudies kalbos reliktas iš senų laikų.
– Gal pasidalintumėte maloniai įsiminusios padėkos pavyzdžiu?
– Buvo pas mus gydytas pacientas, o po kurio laiko jo darbdavio valdomas labdaros ir paramos fondas mūsų įstaigai skyrė lėšų su konkrečiu tikslu: atlikti mokslinius tyrimus ligos, kuria sirgo tas pacientas, srityje.
Ši mecenatystės išraiška leido mūsų grupei atlikti ženkliai daugiau eksperimentų ir pasistūmėti į priekį gydymo srityje. Žinau, kad lyderiaujančiuose Vakarų universitetuose mecenatystė moksliniams tyrimams yra labai paplitusi praktika.
– Jūsų tėvas Rimantas – taip pat pilvo chirurgas. Kaip nutiko, kad pasekėte jo pavyzdžiu?
– Daugelyje profesijų dinastijos nėra retas reiškinys. Manau, tai yra natūralu. Namie nuo mažens girdi, apie ką tėvai kalba. Tos temos žadina smalsumą. Augant medikų šeimoje net gali būti sunku įsivaizduoti, kad yra kitų darbų (juokiasi).
Bet tėvai niekada nei skatino, nei draudė rinktis mediciną. Man buvo palikta laisvė.
– Muzikantai ir aktoriai sako, kad prieš pasirodymą patiria jaudulį. O kaip chirurgas jaučiasi prieš operaciją?
– Abejoju, ar yra chirurgų, kurie visai nepatiria jaudulio. Visada mąstai, kokią situaciją rasi operacijos metu, kaip galėsi maksimaliai padėti pacientui, prisidėsi prie jo sveikimo ar palengvinsi simptomus.
Prieš operaciją niekada nesi 100 proc. tikras, kokia yra situacija paciento pilve. Jaudulio būna ir po operacijos, nes ir tada rūpinamės, kad pacientas pasveiktų. Mano srityje – onkologinėje chirurgijoje – operacijos dažnai yra didelės apimtys, jas lydi komplikacijos. Jas valdyti – chirurgo uždavinys. Ramiau pasidaro tik tada, kai pacientas išvažiuoja namo.
– Kaip apibūdintumėte pilvo chirurgo kasdienybę? Operacijos tampa rutina, ar išlieka kupinos iššūkių?
– Ir privalumas, ir trūkumas, bet rutinos mano darbe yra labai mažai. Įprasta diena prasideda labai anksti, gerokai prieš 7 val. Prižiūrime ir vizituojame ligonius, rengiame bendrus pasitarimus, turime darbą operacinėje. Ruošiame ligonius intervencijai ir rūpinamės tais, kuriems jau atlikta operacija.
Turime modernių radiologinių metodų, tačiau net ir moderniausi tyrimai neatsako, ką rasime operacijos metu. Situacijos būna labai individualios, tad ir rutinos nėra.
Be to, onkologinės ligos būdingos vyresnio amžiaus gyventojams. Todėl turime kompleksines situacijas, kai pacientas ne tik serga vėžiu, bet ir visa puokšte gretutinių ligų.
– Vadinasi, pacientą matote ne tik ant chirurginio stalo?
– Taip, chirurgas yra pirmasis žmogus, kuris pasitinka pacientą jam atvykus į įstaigą, jį ištiria, nustato ligos diagnozę. Tada kartu su kolegomis parenka optimalią gydymo taktiką, o kai reikalinga chirurginė operacija, jis ją ir atlieka.
Chirurgas taip pat užsiima pacientų priežiūra po intervencijos, vykdo ilgalaikę stebėseną. Operacija sudaro tik nedidelę dalį chirurgo darbe.
– Skrandžio vėžys – jūsų specializacijos sritis. Ar lietuvių mitybos įpročiai palankūs, norint išvengti šios ligos?
– Sergamumas skrandžio vėžiu Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje. Kodėl? Neturime aiškaus atsakymo, bet galime numanyti, kad mūsų mitybos įpročiai prie to prisideda.
Žinoma, kad skrandžio vėžio riziką didina įvairūs fermentuoti, rūkyti ir konservuoti produktai, kurie dažnai sutinkami mūsų virtuvėje. Negalėčiau sakyti, kad lietuviški mitybos įpročiai yra palankūs, siekiant išvengti skrandžio vėžį.
Be to, rūkymas ir gausus alkoholio vartojimas – žalingi įpročiai, kurie reikšmingai didina riziką susirgti skrandžio ir stemplės vėžiu.
– Sausį apsigynėte disertaciją medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Gal trumpai paaiškintumėte jos esmę?
– Atlikome keletą tyrimų, kuriais patikrinome, ar mūsų sukurta strategija, kaip paruošti pacientą didelės apimties operacijai, yra efektyvi. Taip vadinama priešoperacinės reabilitacijos strategija – didelės komandos nuopelnas. Dirbau ir su NVI kolegomis, ir su Vilniaus universiteto bei Santaros klinikų mokslininkais.
Mūsų strategija skirta pacientams sergantiems skrandžio vėžiu. Ji apima veiksmus, kurie skirti pacientą paruošti operacijai ir fiziškai, ir mitybiškai, ir psichologiškai.
Didžiosios pilvo organų operacijos yra kaip maratono bėgimas. Tai – fizinis iššūkis. Tam reikia tinkamai pasiruošti: sustiprinti organizmą, pagerinti fizinę būklę ir psichologiškai pasirengti. Tada sėkmės tikimybė yra ženkliai didesnė.
Įrodėme, kad taikydami tokią medicininę intervenciją galime sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį, pagreitinti paciento atsigavimą. Įvertinę, kad tai veikia, NVI įdiegėme tokią programą į klinikinę praktiką. Jei matome poreikį, šią procedūrą standartiškai siūlome visiems pacientams.
– Tapus medicinos mokslo daktaru, galbūt atsirado daugiau laiko kitoms veikloms?
– Nelabai. Aktyviai užsiimu akademine medicina, t.y. moksliniais tyrimais. Tai – įdomi ir prasminga veikla. Tik akademinė medicina gali atnešti inovacijas ir geresnes pacientų išeitis. Inicijuojame vis daugiau klinikinių tyrimų, tad darbų grafikas netuštėja.
Be abejo, stengiuosi turėti kokybiško laisvalaikio, pailsėti ir atgauti jėgas, skirti laiko šeimai.
