Daug metų klinikinei imunologijai atidavusi medicinos mokslų daktarė Tatjana Rainienė šiltai prisimena šio unikalaus darbo pradininkus Lietuvoje: nors trūko ir įrangos, ir žinių, viską kompensavo nei laiko, nei jėgų, nei savo pačių sveikatos netausojusių medikų entuziazmas.
Šį procesą Lietuvoje daugiau kaip pusę amžiaus užtikrina gydytojai alergologai-klinikiniai imunologai, laboratorinės medicinos gydytojai ir medicinos biologai, besispecializuojantys imunologinės laboratorinės diagnostikos srityje, dirbantys Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose.
Šių specialistų darbas yra atsakingas, labai svarbus ir būtinas transplantacijos procese, bet apie jų egzistavimą – atliekamus darbus žino retas. Šie specialistai yra nematomi, nes dirba laboratorijose, už uždarų durų, bet be atliktų tyrimų atsakymų neprasideda gyvybes gelbstinčios transplantacijos.
– Sakoma, kad nėra imunologijos – nėra transplantacijos?
– Tobula žmogaus organizmo imuninė sistema – tai biologinės individualybės sargas, skiriantis „savą“ nuo „svetimo“. Persodintas donorinis organas recipiento organizme atpažįstamas kaip „svetimas“ ir gauna imuninį atkirtį – gali būti atmestas.
Pasaulyje buvo atlikta daug mokslinių tyrimų ir įrodyta, kad transplantuoto organo atmetimas – tai atsakas į genetiškai svetimą organą ar audinį. Seniai žinoma, koks svarbus yra kraujo grupių suderinamumas, tačiau yra ir kitų antigenų, nuo kurių suderinamumo priklauso persodinto organo likimas.
Organų transplantacijai (inkstų, kasos, kepenų, širdies) tiriami recipientų ir gyvų arba mirusių donorų žmogaus leukocitų antigenai (ŽLA), o recipientų serume nustatomi antikūnai prieš žmogaus leukocitų antigenus (sensitizacija), kitaip sakant – įjautrinimas.
Duomenys kaupiami inkstų laukiančiųjų kraujo serumo mėginių ir duomenų banke. Esant konkrečiam donorui, atliekamas recipiento ir donoro kryžminės dermės mėginys, o vėliau yra stebima recipientų potransplantacinė imuninė būklė. Kryžminė dermė arba kryžminė reakcija turi būti neigiama. Jei ji yra teigiama, transplantacija negalima, nes įvyks donorinio organo atmetimo reakcija.
Suprantama, kad rasti idealiai tinkantį donorą recipientui praktiškai neįmanoma. Pagal audinių suderinamumą inkstas persodinamas tam ligoniui (recipientui), kuris turi daugiau bendrų antigenų su donoru, kitaip sakant, kuris mažiau skiriasi nuo donoro savo antigenine struktūra.
Vien per praėjusius metus dviejuose Lietuvos transplantacijos centruose – Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo persodinta 100 inkstų. Tobulėjantys tyrimo ir gydymo metodai unikalų transplantacijos procesą gerokai palengvino, tačiau pradžioje viso to nebuvo...
Kai dabar sakome, kad tas blogai veikia, to trūksta, pagalvoju, kad prieš daugiau nei pusę amžiaus nebuvo ne tik tokių galimybių dirbti, bet ir reikėjo suktis net ieškant informacijos – gal koks giminė gyvena Amerikoj, gal iš jo galima slapta gauti kokios medicininės literatūros ar spaudos.
Pinigų irgi trūko – viskas buvo grįsta darbu ir žmonių entuziazmu. Maskva kontroliavo kiekvieną žingsnį – be jų leidimo nieko negalėjai daryti. Nebuvo reagentų, todėl tam, kad vyktų imunologinė reakcija, reikėjo patiems pasigaminti tarpinę medžiagą – serumą, kuris padėjo kraujyje jungtis limfocitams su antikūniais.
Į imunologiją mane įtraukė viena iš šio mokslo pradininkių Lietuvoje – docentė Nijolė Šekštelienė. Kai ji pradėjo dirbti, 1969-ųjų sausį įkurtam naujam imunologijos sektoriui vadovavo jaunas veterinarijos gydytojas Kęstutis Žemaitis, o ilgainiui susibūrė visa mokslo darbuotojų ir medikų komanda.
Kol rado tinkamą darbui vietą, vienu metu su transplantacija dirbantys imunologai net glaudėsi buvusiame akademiko Algimanto Marcinkevičiaus tualete. Pati to nežinojau, bet gydytoja Šekštelienė tą jų darbo etapą ir nelengvą klinikinės imunologijos Lietuvoje pradžią labai gražiai aprašė knygoje „Širdis yra graži“ – pati paskaičiusi supratau, kiek visko jie išgyveno dar prieš man ateinant į darbą. Aš pradėjau dirbti Antakalnio klinikose, po laiptais ten buvo tokia mums skirta patalpa.
Studijų metais mes transplantacinės imunologijos nesimokėme – tie dalykai buvo tarsi iš fantastikos pasaulio. Pradėjome domėtis, rinktis po kruopelę informaciją. Pradžioje nebuvo lengva – nuo žmonių, nuo gydytojos darbo pereiti prie mėgintuvėlių, ištisas dienas sėdėti laboratorijoje – juk su mėgintuvėliu nepašnekėsi. Nors vėliau ligoniai sakydavo, kad „jūs ne tik mus, bet ir mūsų ląsteles atsimenate ir su jomis pasikalbate“.
Pasijusti naujame darbe sava labai padėjo ir mane supę žmonės – ypač, labai nuoširdi ir kvalifikuota gydytoja Vida Lapšytė, laborantės Zita Mykolaitytė ir Marytė Stanevičienė. Imunologija labai domėjosi ir tuometinis sveikatos ministras gydytojas Vytautas Kleiza.
Buvo aukštos erudicijos žmogus ir puikiai derino galimybes padėti transplantacijai Lietuvoje. Daug su juo važinėjau – po konferencijas ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse. Mes aktyviai dalyvavome steigiant trijų Baltijos šalių draugiją BaltTransplant. Kiekvienais metais susitikdavome, dalinomės patirtimi. Estai pirmieji pradėjo transplantacijas, tada mes, galiausiai latviai. Vytautas Kleiza net į pacientų vizitacijas visas eidavo su imunologais, kad šie referuotų, kokia situacija. Būtent tada ir pasijutau labai reikalinga, o kartu prasidėjo mano abipusė meilė ligoniams.
– Prieš tapdama imunologe, dirbote vaikų gydytoja – pediatre ir otolaringologe...
– Labai gerai prisimenu, kad, kai reikėjo pasirinkti, ar likti su vaikais, ar išeiti iš poliklinikos ir tapti imunologe – net verkiau. Vyras Gediminas šaipėsi – snargliukų vaikiškų jau pasiilgai? Juk pas mažuosius pacientus bet kada grįši! Priklausiau tokiai Geležinkelininkų poliklinikai, mūsų centras buvo Rygoje. Charakteris toks – niekada negalėjau pasakyti ne – kiek ligonių eina, tiek jų priimi. Sėdi iki aštuonių, nors priėmimas iki penkių, o namie laukia vyras ir vaikai.
Net namo parėjusi sulauki skambučio, kad kažkam kažkas atsitiko ir vėl eini. Iš poliklinikos manęs nenorėjo paleisti. Ir ne tik. Vieną kartą prie namų įsėdau į pustuštį autobusą – Naujininkuose tada gyvenome – ir staiga girdžiu, moteris garsiai šaukia: „Jūs – išdavikė! Kodėl išėjote, palikote mus?“ Atsisuko visi žmonės, bet paskui jau ji ir pati juoktis pradėjo, sakė kad mano grafikas poliklinikoje dar kabo, tai visos mamos tikisi, kad grįšiu gydyti jų vaikų.
– Dirbote tiek, kad net vyras kartais Jūsų nerasdavo...
– Būdavo, kad namo iki trijų parų negrįždavau... Dar vakar su vyru Gediminu prisiminėme vieną istoriją. Kai atsirasdavo donoras, mums paskambindavo ir atsiųsdavo mašiną. Tą naktį gal chirurgų pamaina keitėsi – vieni išsiuntė automobilį manęs paimti, kiti po kurio laiko paskambino vyrui, kad reikia Rainienės. Gal pasakyti kažką norėjo – visada prašydavau, kad praneštų, kokia situacija. Jie gi turėdavo mūsų laukti – šešias valandas, kol vykdavo visi tyrimai, kurių niekaip negali paskubinti.
Prikeltas iš miegų trečią valandą nakties vyras nuėjo manęs ieškoti ir tik paskui prisiminė, kad aš jau išvažiavusi. Vėliau chirurgai juokais sakydavo: „Kad mes nežinom, kur tu nakvoji, tai nieko keisto, bet kad vyras nežino ir eina naktį ieškoti!?“
Ko tik nebūdavo – ir iš miegų prikeldavo, ir iš vonios visą šlapią ištraukdavo. Ne tik mane. Buvo tokia istorija, kai dabar mamologas, profesorius, o tada dar jaunas gydytojas Valerijus Ostapenko važiavo pasiimti profesoriaus Balio Dainio iš Operos ir baleto teatro, kur šis su žmona Nijole klausėsi operos.
Profesorius buvo donorystės proceso ašis – atsirasdavo donoras, pats važiuodavo kalbėtis su jo artimaisiais. Mobiliųjų telefonų neturėjome, tačiau jo kolegos visada žinodavo, kur jis būna. Tą vakarą Valerijus atvažiavo vilkėdamas baltu chalatu į teatrą ir, kadangi žinojo, kurioje eilėje ir vietoje sėdi profesorius, prišliaužė ir šnibžda: „Profesoriau, donoras yra“. B. Dainiui antrą kartą sakyti nereikėjo – tą pačią minutę išlėkė...
Darbas buvo labai atsakingas ir įtemptas – buvo ir tokių laboratorijos darbuotojų, kurie su ta įtampa nesusitvarkė ir išėjo.
Skaičiuodavome ir labai bijodavome, kad nieko nepraleistumėm, kad niekur nesuklystumėm. Ir už techniką juk negali atsakyti, ir laborantas dirba, turi juo pasitikėti. Vyksta operacija, o tu skaičiuoji laiką ir galvoji, kad tik neatmestų inksto ant operacinio stalo. Būdavo, kai ir naktį nemiegodavai, kol nesužinodavai, kad tas persodintas inkstas „užsivedė“.
Tos pirmos transplantacijos buvo išgyventos ir širdim, ir galva.
Paskui įsitraukiau į donorystę, agitavome, kad žmonės pritartų jai. Rašydavau straipsnius žurnalui Prošvaistė, skaitydavau pranešimus konferencijose. Pradėjau rinkti ir skirtingų šalių Donorų korteles – turiu nemažą jų kolekciją.
– Atsiradus mobiliems telefonams, gyvenimas palengvėjo?
– Iki šiol iš įpročio be telefono net į tualetą neinu, jo iš rankų nepaleidžiu... Mobilus ryšys labai palengvino mūsų gyvenimą – pagaliau galėjome ramiai ir į sodą išvažiuoti, nereikėjo kas antrą dieną budėti prie stacionaraus aparato. Dabar prisiminus ir juokas ima, ir ašaros. Net dainą buvau perkūrusi, kad aplink tiek gerų imunologių, bet profesoriui B. Dainiui reikia tik manęs ir jis visada paskambina pačiu netinkamiausiu metu. Padainavau jam, pasijuokėm – labai gerai sutarėme visi. Ir su Vytautu Kleiza – su juo mėgome kartu šokti. Daug dirbome, bet mokėjome ir atsipalaiduoti.
– Kai pagalvojate apie savo kaip klinikinės imunologės karjerą, kas pirmiausiai iškyla prieš akis?
– Kas mane labiausiai nustebino, kai atėjau dirbti į šią sritį – mes niekada negalime išmatuoti žmogaus rezervų.
Pamenu, užėjau pas ligonę į palatą – matau, kad žmogus jau tuoj paliks šį pasaulį ir galvoju, kaip čia jai dar galima padėti, juk visos mūsų turimos priemonės jau išnaudotos. Bet ta moteris iš palatos galiausiai išėjo savo kojomis pasveikusi. Kiek ji pati turėjo noro gyventi ir kiek buvo mylima ir laukiama namuose!
Arba atvirkščiai – kol gyvavo BaltTransplant, kartais pas mus atvažiuodavo gydytis ligoniai iš Latvijos ir Estijos. Vieną kartą iš Estijos atvyko labai graži moteris. Ji buvo labai vieniša, nes niekas jos nelankė.
Išsikalbėjus sužinojome, kad kai susirgo inkstų liga, ją paliko vyras. Susiradusi draugą buvo, bet kai jai prireikė dializių – tada ir draugas ją paliko. Darėme viską, ką galėjome, bet jai buvo perpilta daug kraujo, todėl parinkti tinkamo inksto nepavyko. Deja, ji mirė. Ir net tada jos niekas neieškojo – palaidojo mūsų gydytojos. Iki šiol tikiu – ne grožis, ne pinigai svarbiausia, o sveikata. Nes kai susergi, kartais net labai artimi žmonės palūžta.
Prisiminimų labai daug. Atsimenu ne tik ligonių ligos istorijas, bet ir jų gyvenimus – galėčiau parašyti apie kiekvieną ir tai tikrai būtų labai jaudinančios istorijos.
