Jis gulėjo ant nugaros, galva padėta ant pagalvės, o kūnas nuo kaklo į apačią buvo apgaubtas metaliniu cilindru.
Tiesa, poliomielitas tiesiogiai nepažeidžia plaučių. Virusas užpuola motorinius neuronus nugaros smegenyse. Jis gali susilpninti arba nutraukti ryšius tarp centrinės nervų sistemos ir raumenų.
Dėl paralyžiaus nebeveikia raumenys, kurie reikalingi kvėpavimo funkcijai. Tai, ko nebegalėjo padaryti diafragma, P.Alexanderiui kompensavo geležiniai plaučiai.
„Senasis geležinis arklys“
Pirmą kartą šis prietaisas buvo panaudotas 1928 m. Bostono vaikų ligoninėje ir išgelbėjo aštuonerių metų mergaitės gyvybę. Prietaisą pagaminti sumanė Harvardo universiteto mokslininkų komanda.
XX a. viduryje geležinis plautis tapo įprasta įranga ligoninėse. Vienu metu JAV buvo naudojama apie 1000 šių prietasių, o Jungtinėje Karalystėje – 700.
Pats P.Alexanderis aparatą mėgo vadinti „senuoju geležiniu arkliu“. Tai – sandarioje kameroje įrengti siurbliai. Didinant ir mažinant slėgį kameroje, paciento plaučiai išsiplečia ir susitraukia.
Ritmingas šnypštimo ir atodūsio garsas buvo ženklas, kad P.Alexanderis kvėpuoja.
Iš pradžių niekas neketino guvų berniuką į geležinį plautį paguldyti visam gyvenimui. Pirminis planas buvo dvi savaitės – kol organizmas atsigaus po ligos.
2020 m. P.Alexanderis „The Guardian“ užsiminė, kad vaikystėje išmoko glosofaringinio kvėpavimo. Todėl vyras kartais galėdavo kelioms valandoms išlipti iš prietaiso.
Šį metodą jis pavadino „kvėpavimu varlyte“, nes įkvėpimo veiksmas vizualiai atkartojo gyvūno elgseną. Vyras aiškino, kad sugebėjo ištreniruoti raumenis taip, jog įkvėptų didesnius oro gurkšnius.
Tai reiškia, kad „gerklės raumenimis jis stumia orą į plaučius ir ryja orą po vieną gurkšnį“. Galiausiai į geležinius plaučius vyras grįždavo tik nakties miegui.
Tačiau gyvenimo pabaigoje P.Alexanderis nebegalėjo geležinio plaučio palikti ilgiau nei penkioms minutėms.
Geltoną cilindrą, kuriame vyras gulėjo, buvo galima pakelti į skirtingą aukštį. Tai suteikė patogumo P.Alexanderį slaugiusiems žmonėms.
Virš prietaiso pritvirtintas veidrodis taip pat leido P.Aleksandrui matyti, kas vyksta aplink jį.
Norėdami atidaryti beveik 300 kg sveriantį aparatą, slaugytojai turi atlaisvinti galvūgalyje esančią sklendę ir išstumti pacientą ant vidinės lovos.
Praėjusį mėnesį „TikTok“ paskelbtame vaizdo įraše su slauge Patricija vyras pasipasakojo, kad jam reikia pagalbos naudojantis tualetu.
Dirbo teisininku, parašė knygą
Nepaisant sunkumų, vyras neturėjo minties užsidaryti tarp keturių sienų ir nugyveno spalvingą gyvenimą.
„Mes mušdavomės, žaisdavome, linksmindavomės ir kartu eidavome į koncertus – jis buvo tiesiog normalus brolis“, – BBC sakė P.Alexanderio brolis Filipas.
P.Alexanderis jaunystėje įgijo teisininko diplomą, dirbo pagal profesiją ir parašė knygą.
Vyras pajėgė atstovauti klientams teisme specialiame neįgaliojo vežimėlyje, kuris jo paralyžiuotą kūną laikė vertikaliai.
„Geležinis plautis“ praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė grimzti į užmarštį, nes Jono Salko išrasta vakcina nuo poliomielito leido beveik išnaikinti šią ligą.
P.Alexanderis pergyveno abu savo tėvus, brolį ir net savo originalųjį „geležinį plautį“, kuris 2015 m. pradėjo leisti orą.
Jį suremontavo mechanikas Brady Richardsas po to, kai „YouTube“ buvo įkeltas vaizdo įrašas, kuriame B. Alexanderis paprašė pagalbos.
Dėl medicinos pažangos geležiniai plaučiai tapo nebereikalingi XX a. septintajame dešimtmetyje, juos pakeitė šiuolaikiniai plaučių ventiliatoriai.
Tačiau P. Alexanderis ir toliau gyveno cilindre. Vyras sakė, kad taip priprato.
Skelbiama, kad pasaulyje liko tik vienas žmogus, tebegyvenantis su geležiniais plaučiais – 75-erių metų amerikietė Martha Lillard.
