„Čia buvo mūsų privalumas. Rezidentai dėl to rinkosi Klaipėdą. Aš juokaudavau: „Čia – Vakarai, sveiki atvykę!“ Mano orientacija buvo į gerus tarpusavio santykius. Tas „veža“ ir motyvuoja“, – pasakojo patyrusi gydytoja.
Interviu lrytas.lt ji pasidalijo ir prieš daug metų nutikusiu, bet atmintyje giliai įstrigusiu epizodu.
„Žinojau, kad kitą dieną turiu atlikti kraujagyslių plėtimą, mediciniškai – perkutatinę koronarinę intervenciją. Vakare išeidinėju iš darbo ir matau praviras ligoninės koplytėlės duris, o prieš altorių klūpo mano rytdienos pacientas ir meldžiasi.
Pečius užgulė atsakomybė, to reginio negalėjau pamesti iki ryto. Vakare krosą bėgau vien tam, kad šitą stresą nuimčiau, intervencijos metu nedrebėtų rankos ir baimė nepakištų kojos atliekant sprendimus.
Šitas atvejis įsiminė, nes dažniausiai pacientą matai tik palatoje“, – prisiminimais dalinosi D.Jarašūnienė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Ar galite papasakoti, kaip apsivilkote gydytojos chalatą?
– Galvoju, medicinos sėkla buvo pasėta mano tėvo. Jis 1947 m. į Kauną vežė dokumentus stoti į mediciną, kurių nepriėmė – buvo parašyta, kad jis buožės vaikas. Vėliau jį ir į Sibirą ištrėmė.
Tėvo svajonė neišsipildė, bet jis visą gyvenimą nesiskyrė su medicina: domėjosi, skaitė, darė naminius vaistus. Tėvas išmanė sveiką gyvenseną, žinojo, kokie augalai padeda nuo įvairių negalavimų, bet ir medicina tikėjo. Kada dar niekas netikėjo statinais, jis juos tvarkingai vartojo.
Už mane 10 metų vyresnis brolis du kartus iš eilės stojo į mediciną, bet jo nepriėmė. Buvau vaikas, atsimenu, kad mama ir teta verkė. Trečią kartą bandyti stoti jis nesiryžo, pasuko visiškai kitu keliu.
Pusseserė irgi iš pirmo karto neįstojo. Man, vaikui, užsifiksavo, kad tai yra olimpas, kurio aplinkiniai nepasiekia. Pamenu, vaikystėje iš laikraščių ir žurnalų karpydavau baltus chalatus – nesvarbu, jį vilkėjo melžėja ar gydytoja.
Buvau žingeidus vaikas: mokiausi penketais, lankiau dramos būrelį, žaidžiau krepšinį. Visur suspėdavau. Abitūros metais atsirado baimė, kad ir aš galiu neįstoti į mediciną.
Pamenu, ir tėvas pasakė, kad stočiau į žymiai perspektyvesnę sritį – ekonomiką. O mama pasakė: „Niekada nepamesk savo širdies šauksmo ir nekeisk kelio.“ Į mediciną įstojau iš pirmo karto.
Medicinoje esu nuo 1990-ųjų, vadinasi, jau 34-erius metus.
– O kaip nutiko su kardiologija?
– Trečiame kurse pradėjome studijuoti kardiogramas. Supratau, kad tai man be galo patinka. Sekėsi ir norėjosi spręsti rebusus, ieškoti atsakymo, kokia liga slypi už širdies elektrinės veiklos rodmenų. Supratau, kad noriu būti kardiologe.
Tai buvo pirmieji metai, kai atsirado medicinos rezidentūra. Tas žodis buvo visiškai naujas, atrodė, kad nori mūsų studijas dar labiau pratęsti. Mano šeima jau buvo Klaipėdoje ir aš be rezidentūros atvažiavau į pajūrį.
Tik man nesisekė įsidarbinti kardiologe. Net mąsčiau išeiti į intensyvią terapiją. Ten tu matai greitą rezultatą, kad pagydai žmogų ir mane tas žavėjo.
Tada į algas niekas nežiūrėjo, tiesiog norėjosi daryti darbą, apie kurį svajoji.
1994 metais Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atsirado kardiologijos skyrius. Man pasakė, kad daugiau darbuotojų nereikia, bet įsiprašiau, kad mane priimtų be atlyginimo, savanorišku pagrindu.
Tuo metu pusė dienos dirbdavau šeimos gydytoja, o po to keliaudavau į Jūrininkų ligoninę ir mokydavausi kardiologijos.
Bet čia nebuvo intervencinio kardiologo – gavau siūlymą važiuoti mokytis į Santaros klinikas Vilniuje. Tais laikais Lietuvoje praktiškai nebuvo moters, kuri dirbtų intervencine kardiologe.
Pati per studijų Kaune metus nebuvau mačiusi koronografijos (Širdies kraujagyslių tyrimas, aut. pastaba). Todėl prieš priimdama iššūkį turėjau vieną prašymą: jei pamatysiu, kad šitas darbas ne man, leis išeiti.
Iš laiko Santariškėse – patys gražiausi prisiminimai. Po pusės metų sugrįžau į Klaipėdą kaip intervencinė kardiologė, bet kartu atvažiavo ir dar vienas gydytojas – Audrius Šimaitis (dabartinis KUL direktorius). Prisikalbinau jį, nes galvojau, kad grįšiu viena, moteris, manimi nepasitikės. Supratau, kad tiems darbams reikia dar vieno žmogaus.
– Sakote, tuo metu moterų intervencinėje kardiologijoje nebuvo, sulaukėte palaikymo?
– Mane mokė ir tuo pačiu testavo. Moterys labiau linkusios į savianalizė, po pirmos nesėkmės sau pasakyti: „Ne, šito darbo aš daugiau nedirbsiu.“ Vilniuje mane mokęs Arvydas Urbonas, kuris dabar dirba Jungtinėse Amerikos valstijose, po kelių mėnesių pasakė: „Tu dirbsi šitą darbą.“
Man pačiai buvo sunku tarp vyrų. Reikėjo būti savo vietoje, bet tuo pačiu ir drąsiai. Manau, bėda, kad kartais moterys pačios nepelnytai save nuvertina. Svarbu turėti pavyzdžius ir jais sekti.
– Kas įsiminė iš tų laikų, kai Klaipėdoje tik buvo kuriami Kardiologijos klinikos darbo pagrindai?
– Medicinos naujovės – pirma Europoje, o po to Vilnius ir Kaunas. Mūsų Lietuva maža, kad Klaipėdoje stebuklus darytume, bet stabiliai dirbau su tikslu, kad mūsų centras nė per nago juodymą nebūtų blogesnis nei Kauno ir Santaros klinikos.
Iš anų laikų įsiminė, kad kardiologas buvo karys be ginklų. Iš pradžių kraujagysles plėsdavome balionu: suleidi kontrastinę medžiagą ir išplėtęs akis žiūri, ar kraujagyslė nesuplyšo? Kardiologas priemonių tokiai komplikacijai sutvarkyti neturėjo, reikėdavo vežti chirurgams operuoti.
Vėliau atsirado stentai, bet kurį laiką jie buvo tik pačių pacientų perkami, o kainavo apie 4 tūkst. litų. Žmonės galvodavo, kaip pinigų prasimanyti, garažą parduodavo, kad galėtų įsigyti tą stentą.
Vėliau valstybė pradėjo juos pirkti ir kardiologai įgavo ginklų. Technologijos ir toliau tobulėjo, dabar turime visą arsenalą, galime panaudoti ir lengvąją artileriją, ir sunkiąją ištraukti. Galimybės dabar visai kitokios.
– Vasarį užleidote Kardiologijos klinikos vadovo pareigas. Kokios emocijos aplankė?
– Jei tu išeini iš aukštų pareigų, Lietuvoje visi galvoja, kad kažkas nutiko, negalėjo žmogus be priežasties pasitraukti. Veiksmas apipinamas sąmokslo teorijomis, visi spėlioja, kas įvyko.
Bet realybė tokia, kad naujasis ligoninės generalinis direktorius A.Šimaitis – mano ilgametis kolega. Mes daug kalbėjome ir jis pats pasakė buvęs įvairiose pozicijose, bet niekas taip „neveža“ kaip būti daktaru.
Pamąsčiau, kad Kardiologijos klinikai vadovauju jau 20 metų. Manau, padėjome visus demokratinio vadovavimo pagrindus, sukūrėme kardiologų valdybą – patariamąjį balsą vadovui.
Tačiau pagalvojau, kad atėjo daug jaunų gydytojų, kurie turi savų pasiūlymų. Matau jauną, veržlią komandą, kuri turi daug organizacinių idėjų. Taip atėjo sprendimas laikinai užleisti vietą gydytojui, kuris potencialiai gali vadovauti. Iki konkurso jis galės pažiūrėti, kaip jam seksis.
Iš medicinos neišėjau. Nusivylimas būtų, jei reikėtų palikti gydytojo kėdę, nes šito aš neįsivaizduoju.
Tikiu, kad jaunimo ir patyrusių gydytojų kooperacija gali vesti į priekį. Nereikia laukti, kada vadovas susirgs arba jį atleis, sulaukus garbingo amžiaus.
– Medicinoje esate daugiau nei 30 metų. Kaip per tą laiką pasikeitė gydytojų ir pacientų santykiai?
– Hipokratas yra pasakęs, kad medicina – aukščiausia meno rūšis. Daugybė metų taip ir buvo, bet pamažu medicina priėmė mokslinę metodologiją. Stengiames viską reglamentuoti, pagal nusiskundimus nubrėžti pacientų kelią, kaip jis turi būti tiriamas. Tai yra ir gerai, ir blogai.
Gerai, kad pacientas bus gydomas pagal naujausias medicinos rekomendacijas. Blogai, kad mes tapome paslaugų teikėjais. Bet kiekvienas pacientas yra individualus atvejis, skiriasi jo lėtinių ligų specifika.
Todėl gydytojas turi rizikuoti, išeiti iš aprašų rėmų. Bet turi galvoti ir apie teisminio atvejo galimybę. Ką pasakysi tada? Todėl reikalingas gydytojo ir paciento pokalbis, kad būtų abipusis supratimas.
Tada norisi tą paslaugos teikėjo-oficianto rankšluostuką nusimesti nuo rankos ir tapti menininku, kuris kartu su pacientu nupieš jo gyvenimo paveikslą. Medicinai reikia žiupsnio džiazo.
– Ką galite pasakyti apie pacientų padėkų kultūrą? Ar vaišina klaipėdiečiai žuvimi?
– Kartais tekdavo paragauti ungurių, bet dabar tai retas atvejis (šypsosi). Šita kultūra yra pasikeitusi. Džiaugiuosi pokyčiais, nes dabar geriausia padėka medikui tapo ištartas nuoširdus „ačiū“.
Mes tapome kitokie. Dažnai girdėdavau, kad turi gydytojai pasikeisti, bet reikėjo visos visuomenės pokyčių. Žodis „ačiū“ nuskamba ne kartą per dieną ir tas yra be galo malonu. Tiesa, kartais kabinetuose dar žydi gėlės.
– Žmonės ėmė labiau pasitikėti medikais?
– Manau, kad taip. Iš sovietinių laikų žmonių atmintyje buvo likes suvokimas, kad geri maisto produktai būna tik iš po prekystalio, geri vaistai – tik pagal susitarimą, ir gydymas bus paskirtas tik tinkamai atsidėkojus.
Yra ir bendravimo pokyčiai. Pacientas nebėra taip nuasmenintas. Kai kalbu su jaunais gydytojais, visada jiems patariu įsivaizduoti, kad kabinete sėdi jo tėtis ar mama – kokį gydymą paskirsi? Tuomet pacientas tampa labai artimas.
– Pacientų eilės pas gydytojus kardiologus – aštrių diskusijų objektas. Kur glūdi problemos šaknys?
– Daugiau nei pusė populiacijos miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Iš čia ir didžiulė kardiologų paklausa.
Kita problema, kad nuošaly esame palikę šeimos gydytoją. Yra sugriautas pasitikėjimas, pas šeimos gydytoją jis ateina tik siuntimo išsirašyti. Specialistas jaučiasi nuvertintas.
Aš pati 3 metus dirbau šeimos gydytoja ir būdavo labai skaudu, kai ateidavo pacientas ant lapelio susirašęs, kokių jam reikia vaistų, pas ką siuntimo. Jei aš noriu patarti, jis atsisako manęs klausyti. Tada savo kėdėje jautiesi niekam nereikalingas. Todėl ieškai alternatyvų, nori tapti siauresnės srities specialistu, kurio pacientas klausytų.
Su Vyriausybės ir pacientų pagalba norėtųsi atstatyti šeimos gydytojo instituto vertę.
Dabar turime sistemą, kai pas kardiologą ateina dalis pacientų, kuriems jo visai nereikia. Tuo metu žmonės, kuriems skubiai reikia kardiologo, laukia.
Neseniai rinkosi komisija, kuri ieškojo sprendimų, kaip atrinkti skubesnius pacientus, uždėti tam tikrus filtrus. Tada ir pacientų eilės sutrumpės. Niekas neišsispręs, jei šiandien padidinsime kardiologų skaičių. Tai būtų pinigų švaistymas.
– Lietuva Europoje išsiskiria aukštu sergamumu širdies ir kraujagyslių ligomis. Kaip šis fenomenas atrodo gydytojos kardiologės akimis?
– Širdies ir kraujagyslių ligos yra visų išsivysčiusių šalių problema.
– Bet pas mus blogiau…
– O kodėl pas mus blogiau? Pažvelgime į problemą giliau. Apie mirštamumą mes sprendžiame pagal kodavimą. Kai pacientas numiršta, gydytojas, net per daug nesigilinęs, dažniausiai užkoduoja, kad žmogus mirė nuo širdies ir kraujagyslių ligos.
Taigi, pirmiausia, reikia statistikos, kuria galėtume tikėti. Mirčių dėl onkologinių ligų statistika abejonių nekelia.
O jei miršta 80–90 metų pacientas, kuris turėjo aukštą kraujospūdį, niekas neparašys, kad jis mirė nuo senatvės, nėra tokio kodo. Visą laiką parašys, kad širdis.
Kitas dalykas – jei žmogus galvoja, kad prevencija yra tablečių sauja, tai jis klysta. Prevencija – sveika gyvensena, rūpestis savo sveikata. Bet žmogus nesusimąsto, kad rūko, nesportuoja, daug laiko praleidžia prie televizoriaus, kitų ekranų.
Visą laiką valgome tai, kas saldu, skanu, nesirūpiname, kad maistas būtų subalansuotas, jame nebūtų transriebalų.
Laimei, visuomenė šviečiasi. Dabar labai daug jaunų žmonių patys ateina pas kardiologą pasitarti dėl savo rizikos veiksnių. Tai yra džiugu.
Galiu pasakyti, kad medicina gyvenimą iš tikrųjų prailgina ūmių įvykių atvejais, kai pagalbą būtina suteikti kuo skubiau. Mums tikrai pavyksta sumažinti pasekmes, pagerinti gyvenimo kokybę.
Bet ne viską gali vaistai. Pavyzdys – JAV šiemet jam paskelbė, kad 2023 m. vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė sumažėjo pirmą kartą per du dešimtmečius.
Amerikiečiai dabar analizuoja savo sveikatos apsaugos sistemą, kalba apie maistą, nutukimą. Vadinasi, ne viskas yra medicinos rankose.
– Stresas – širdies ligų rizikos veiksnys. Sakoma, kad jūra ramina ir atpalaiduoja. Gal pastebėjote, kad pajūrio gyventojai sveikesni?
– Yra taip vadinamos „mėlynosios zonos“, kur žmonių gyvenimo trukmė išskirtinai ilga, pavyzdžiui, Sardinija, Kosta Rika. Ar mūsų Palanga ir Nida – „mėlynosios zonos“?
Pasirodo, Palangoje vidutinė gyvenimo trukmė 2 metais ilgesnė. Nėra ženklus skirtumas, bet kyla klausimas, gal jūra iš tikrųjų ramina? Kviečiame gyventi į pajūrį! (juokiasi)
– Jūsų vyras taip pat gydytojas – kraujagyslių chirurgas, o sūnūs, ką veikia?
– Jie irgi tapo gydytojais. Vyresnėlis Jonas yra kardiologas ir elektrofiziologas, užsiima širdies ritmo sutrikimo gydymu, jaunesnis sūnus Juozas yra radiologas, dirba Vilniaus Santaros klinikose. Abi marčios – taip pat gydytojos. Mudu su vyru buvome kursiokai ir mūsų sūnūs vedė savo kursiokes.
