Tačiau medikų bruzdesys nurimo. Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Vita Subačiutė paaiškino, kad laisvės atėmimo vietose dirbančių medikų atlyginimai stabiliai didėja.
„Dabar jau gauname netoli to, ką ir mieste dirbantys medikai“, – sakė V.Subačiutė.
Tiesa, Vilniaus kalėjimo medikė pasakojo, kad jos darbas nėra lengvas. Laisvėje medikas iš paciento už savo darbą gauna gėlių, o įkalinimo įstaigose – keiksmažodžius ir krūvą neteisingų skundų, kurių nepagrįstumą vėliau tenka įrodinėti.
Medikė pasakojo, kad kalinių autoagresijos – savęs žalojimo – praktika, nepaisant pagerėjusių sveikatos priežiūros paslaugų, nenyksta.
„Pavyzdžiui, vakar vienas susižalojo, nes jam neleido parduotuvėje apsipirkti. Susipjaustė taip, kad vežėme į Lazdynus (Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, aut. pastaba) siūti, nes patys jau negalėjome sustabdyti kraujavimo“, – pasakojo V.Subačiutė.
Ji su portalu lrytas.lt pasidalino pašaliečio akiai nematoma kalėjimo mediko darbo puse.
Pas gydytoją – be eilės
Paradoksalu, bet už grotų pas gydytoją patekti kartais lengviau nei laisvėje.
„Mieste pas šeimos gydytoją žmonės laukia ilgai. Pas mus – ilgiausiai savaitę. Kartais dar greičiau patenka, po 2–3 dienų, žiūrint, kiek pacientų užsirašo“, – paaiškino V.Subačiutė.
Jeigu reikalinga antrinio lygio gydytojo konsultacija, nuteistasis nesunkiai užregistruojamas apsilankymui Pravieniškėse. Jei prireikia tretinio lygio – vežamas į Kauno klinikas.
„Man kolegos, kiti pareigūnai kartais sako: „Turbūt reikia sėsti į kalėjimą.“ Mes patys, jeigu reikia pas kardiologą, laukiame kelis mėnesius“, – sakė V.Subačiutė.
Patekę į kalėjimą, susirūpina sveikata
V.Subačiutė pasakojo, kad darbas įkalinimo įstaigoje labai sunkus. Nuteistieji jaunėja ir gydytojams kelia aukštesnius reikalavimus nei vyresnės kartos kaliniai.
„Jis tik peržengia kalėjimo slenkstį ir nori viską išsitirti, dantis susitvarkyti, visą sveikatos priežiūrą turi gauti čia ir dabar. Jeigu eilėje tenka ilgiau palaukti, pavyzdžiui, pas tretinio lygio specialistą, arba jam atrodo, kad mes kažką ne taip padarėme, iš karto rašo skundus Seimo kontrolieriui, Akreditavimo tarnybai.“
Nors skundai nepasitvirtina, ne visiems tokios darbo klimatas tinka. Pašnekovė prisiminė, kaip jaunas gydytojas psichiatras neapsikentė po poros kalinių nusiskundimų.
„Po velnių aš nebegaliu, – sakė. – Esu jaunas, norėsiu karjerą daryti, o šitie skundai griauna mano reputaciją“, – buvusio kolegos reakciją persakė V.Subačiutė.
Ji svarstė, kad kaliniai laisvėje sveikata menkai rūpinosi, todėl patekę už grotų nori atsigriebti.
„Žinote, jie gyveno nenormalų gyvenimą – vagystės, narkotikai. Patekę į įkalinimo įstaigą, jie nori tą sveikatą „susitvarkyti“. Juolab, kad priklausomybėms gydyti į kalėjimus atėjo metadonas, ko anksčiau nebuvo. Dabar žmonės gauna pagalbą“, – sakė V.Subačiutė.
Apramina viena priemonė
Pastaraisiais metais daug kalbėta apie laisvėje dirbančių medikų saugumą. O kaip kalėjime?
„Lyg ir jaučiamės saugūs, bet visko nutinka. Būna, slaugytoja atneša vaistus, bet jam nepatinka vaistai, jis meta tuos vaistus į veidą. Buvo atvejis, kai kalinys apspjovė slaugytoją. Bet kartu dalyvauja ir prižiūrėtojas – mes turime apsaugą“, – sakė V.Subačiutė.
Ji pridūrė, kad nuo pernai Vilniaus kalėjimo medikai gali pasinaudoti vaizdo registratoriumi. Agresijos ženklus rodantį pacientą tokia priemonė kaipmat apramina.
„Vaizdo registratorių įsijungiame ir kalbėjimo tonas pasikeičia“, – paaiškino V.Subačiutė.
Ji svarstė, kad su šeimos gydytoju nuteistieji stengiasi palaikyti geresnį santykį, bet pas gydytoją psichiatrą neretai ateina su konkrečiais reikalavimais, kokio vaisto nori.
Keiksmų lavina pasipila, kai specialistas atsisako šokti pagal paciento dūdelę.
