Progos įvairios – medikų poezijos pavasaris, gydytojų krepšinio turnyras ir ligoninių įkūrimo jubliliejai. Dauguma medalių – iš molio. Tokių jau nebegamina, išėjo iš mados. Profesorius istorinius reliktus norėjo perleisti Vilniaus universiteto medicinos fakulteto muziejui, bet nerado ten vietos.
„Medicina – labai įdomus mokslas. Jos visumos perkrimsti neįmanoma, gali pasakyti: „Supratau daug, bet ne viską“. Tikrai negaliu pasigirti, kad viską perpratau, perkandau tą mokslo obuolį ir pilnai sukramčiau. Įkandau, bet visko aprėpti, turbūt, neįmanoma“, – svarstė daug patirties sukaupęs VUL Santaros klinikų vidaus ligų gydytojas.
Sausi biografijos faktai gali suklaidinti. Nors V.Šapoka gimė Kaune, tačiau ypatingų sentimentų šiam miestui nepuoselėja. Niekada čia negyveno.
V.Šapoka – gydytojų atžala. 6-ojo dešimtmečio pradžioje jauna medikų pora paskirta dirbti Lazdijuose, pasienio zonoje su griežtais judėjimo apribojimais. Ten gimti turėjo ir būsimasis profesorius, bet būta baimės, kad gimdymas bus sudėtingas. Nuspręsta, naujai gyvybei pasibelsti į šį pasaulį saugiau bus Kaune, kur daugiau medikų rankų.
„Kauniečiu tapau visiškai atsitiktinai, ten pabuvau labai trumpai. Iš karto grįžome į Lazdijus. Žinau, buvo labai daug bėdų, nes į pasienio zoną atvyko naujas pilietis, kuris buvo neregistruotas. Reikėjo gauti leidimus“, – pasakoja V.Šapoka.
Vėliau tėvas gavo paaukštinimą – Mažeikių ligoninės vyr. gydytojo vietą, bet ir būsimajame naftininkų mieste šeima ilgam lizdo nesusuko. V.Šapoka 7 klasę pradėjo Vilniuje. Vien penketus mokykloje rinkusiam berniukui šaltu dušu tapo sostinėje taikyti aukšti reikalavimai rusų kalbai.
„Duoda rašyti rašinėlį, o aš klausau, bet nesuprantu. Rašiau, ką girdėjau, bet kadangi įpratęs prie gerų pažymių, galvojau – bus keturi“, – prisimena V.Šapoka.
Tačiau po kelių dienų mokytojas naujoką viešai sugėdino ir parašė „kuolą“.
„Mažeikiuose mus mokė žemaitė, graži mokytoja, kuri rusiškai pati mokėjo galbūt kelis žodžius. Naftos gamyklą ten vėliau pastatė, tada gal ir atsirado galimybės išmokti geriau“, – šypteli profesorius.
Likimo ironija: daktaro disertaciją V.Šapoka 1989 m. gynė jau pramokta rusų kalba. Visai netrukus leista tai daryti ir lietuviškai.
– Profesoriau, kabinete matau studentų padėkas. Dar dėstote Vilniaus universitete?
– Taip, bet rugsėjį noriu visiškai pasitraukti. Ne todėl, kad kamuotų sveikatos problemos. Gyvenimą reikia išdėlioti į etapus. Niekas negali pasakyti, kiek liko kitokio gyvenimo, ką mes prarandame.
Kodėl gydytojai dažniausiai nori meno? Jiems reikia eiti į operas, baletus, teatro spektaklius, dailės parodas. Tai yra tam tikras atsipalaidavimas. Supraskite, kad mūsų pacientai ne šiaip pasikalbėti ateina, jie yra bėdoje. Visada yra netektys – žmogus prarado gebėjimą dirbti, sveikatą. Tie dalykai kaupiasi.
Per mano praktiką gal 30 žmonių yra sakę: „Daktare, po metų ateisiu, jūs manęs nepažinsite!“ Nei vienas neatėjo ir neparodė, kad numetė svorio, pradėjo sportuoti ir t.t. Manau, tikrai kažkas pakeitė gyvenimą. Suprantama, nebuvo kada ateiti pas gydytoją, gerai jautėsi.
Žinoma, ateina pacientai pasidžiaugti, padėkoti, bet gydytojo profesija reikalauja labai daug empatijos, tu atiduodi, todėl po darbo nori gauti kažkokio gėrio – meno.
Jaunimas dabar kitoks, nes savo gyvenimą truputį kitaip formuoja. Rezidentūrą baigę dabar iš karto klausia, kur mano darbo vieta, koks atlyginimas ir kokia perspektyva.
Aš visada sakau, kad galima pasiekti, ką nori: būti profesoriumi, dekanu, ministru, prezidentu. Bet lygiai taip pat yra perspektyva dėl aplaidumo papulti į baudžiamąją bylą, gal net pakliūti į kalėjimą.
Pirma, kokius penkis metus parodyk, ką gali. Tada aš daugmaž pasakysiu tavo perspektyvą.
– Esate antros kartos gydytojas. Galbūt atžalos pratęsė šią liniją?
– Mano vaikai medicinos nepasirinko, nes buvo protingesni. Jie suprato, kad tai didžiulė atsakomybė, daug darbo. Medicina tokia specialybė, kur visą laiką reikia į save investuoti, jei nori būti tikrai geras.
Gydytojai per 10 metų gali pasiekti praktikinius įgūdžius, bet medicininę erudiciją įgyti gali tik labai daug dirbdamas individualiai.
Kita bėda, kurią pastebėjau: praktika ir medicininė erudicija ne visada siejasi su gydytojo išmintimi. Ne visiems pavyksta būti ir išmintingiems, ir eruditams. Tarp šitų sąvokų yra tam tikri skirtumai, ypatingai dirbant su retomis ligomis. Reikia gebėti prisitaikyti prie individualių paciento niuansų, susieti juos su žinių gausa.
– 1994 m. stažavotės Švedijoje, kiek vėliau išvažiavote į JAV. Kaip tada atrodė vakarietiška medicina?
– Savo gydytojo praktiką pradėjau 1977 m. ir dirbau vidaus ligų skyriuje. Ten buvo tokių ligų, kurių dabar net neguldo į stacionarą. Pavyzdžiui, opaligė buvo gydoma 3 savaites. Iš esmės, nebuvo jokio normalaus gydymo, bet ligoniai gulėdavo stacionare, eidavo parūkyti. Pacientui gaudavosi toks atsigavimo periodas nuo darbo.
Bet tokia buvo sistema. Sovietmečiu vaistų apimtys buvo labai minimalios. Labai gerai atsimenu vaistą, oksiferiskorbonas vadinosi, kurį gauti buvo labai sunku. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais atvažiavo delegacija, nepamenu tiksliai iš kokios šalies, o mes didžiuojamės, kad opaligei gydyti skiriame oksiferiskorboną.
Jie į mus pasižiūrėjo ir paklausė: „Pas jus visi ligoniai nukraujavę?“
Šitame vaiste yra geležies mažakraujystei gydyti. O pas mus nebuvo sampratos, kad tas preparatas skirtas ne visiems pacientams.
1994 m. išvažiavus buvo didelis šokas. Pirmiausia, mane nustebino ypač garbaus amžiaus pacientų gausa. Pas mus būdavo 75–80 metų, o ten – 90–100 senukai. Dabar pas mus tokių irgi yra, bet tada buvo retenybė.
Vaistų kiekiai, tyrimų aptarimai – žiūrėjau į ta procesą ir galvojau, kada mes tai pasieksime? Buvo labai didelis įspūdis.
Per tuos 30 metų stipriai pažengėme, dabar mažai kuo skiriamės nuo Vakarų. Žinoma, brangiomis technologijomis mes negalime pasivyti, genetikoje, individualizuotoje medicinoje, kai gali pasakyti, ar konkrečiam pacientui veiks vaistas, atsiliekame, bet jokio šoko nebėra.
Tiesa, galiu pasakyti, kad anuomet buvome labai gerai išmokyti palpuoti (ištirti ligonį liečiant pirštais, aut. pastaba). Apčiuopos būdu galėjome nustatyti, ar organas yra padidėjęs/sumažėjęs. Ir perkusiją pasitelkdavome, mokėjome gerai blužnį išpalpuoti, viską darėme rankomis!
Dabar gydytojas nusiunčia ligonį ultragarso tyrimui ir pasižiūri vaizdus.
– Pacientai tikriausiai pasigenda anuomečio kontakto su gydytoju...
– Suprantama, anie metodai – tik apytiksliniai. Bet pacientui buvo efektas: jį pažiūrėjo, apčiupinėjo, spaudė, klausė. Dabar priėmimo skyriuje iš karto „nuveža į kompiuterį“ ir atsako yra plaučių tromboembolija, ar ne.
O anuomet turėjai nuspėti iš eilinės kardiogramos, būklę įvertinti iš smulkmenų, kurių dabar jau niekas nebežiūri. Tą padaro technologijos, kurios pagimdo diagnozę.
Todėl gydytojui dabar yra paprasčiau, bet pacientas nuo jo atitolsta. Medikui ne visada būtina pamatyti ligonį, jis be to tyrimus gali padaryti.
– Jūsų klinikinio darbo patirtis – daugiau nei 46 metai. Ar dar pasitaiko staigmenų?
– Būna ypač retų atvejų, kai atmintyje iškyla „kažkur skaičiau“. Tada pasišvenčiu ilgoms paieškoms kompiuteryje.
Reikia įsivaizduoti, kad Lietuva gyventojų skaičiumi tėra nedidelis miestas. Todėl yra retesnių patologijų, aprašomų pasaulinėje literatūroje, kurias pamatai tik kartą gyvenime. O gali ir niekados neišvysti.
Turime problemų su genetinėmis ligomis, nes jos retos. Būna 1–2 atvejai milijonui gyventojų. Didelė tikimybė, kad ta liga apskritai liks nediagnozuota.
Mano smalsumą žadina neapibrėžto reikšmingumo ligos, arba tos, kur mediciniškai neaiškus jų išsivystymas. Pavyzdžiui, lėtinis nuovargio sindromas. Mes negalime pasakyti, kodėl nedidelė žmonių dalis turi milžinišką nuovargį.
Juolab, kai kalba pasisuka apie tokį simptomą kaip nuovargis. Yra gal šimtas lėtinių ligų, kurioms būdingas šitas požymis.
Netgi dirgliosios žarnos sindromas – tai viduriuoji, tai užkietėja – bet mediciniškai paaiškinti mechanizmo negali. Sutarta, kad tai nervų sistemos problema, bet kas užveda procesą niekas negali įrodyti. Yra daug dalykų, kurių paaiškinti negali.
Čia yra įdomybės, kur atsiranda noras rasti atsakymą. Ir pasitaiko ligonių, kurie eina per gydytojus, prirašoma galybė diagnozių. Iš tikrųjų, būna retesni sindromai, apie kuriuos niekas nė nepagalvoja.
– Taip pat esate Lietuvos Įrodymais pagrįstos medicinos draugijos pirmininkas. Tie medicinos neatsakyti klausimai, turbūt, ir skatina žmones ieškoti alternatyvų?
– Kuo medicina yra mažiau objektyvi, tuo daugiau galimybių atsiranda manipuliacijoms. Esu matęs ne vieną atvejį, kai pasijungia ne tik giminės, bet ir ekstrasensai, visokie mitybininkai, kurie gamina, pavyzdžiui, sultinius.
Man akyse stovi vienas atvejis, kai išsilavinęs žmogus, baldų dizaineris turėjo kepenų vėžinį procesą. Jam patarė, kad reikia žiemos metu susirasti rupūžę. Čia reikėjo po kaimus lakstyti, bet jis buvo atkaklus, pasigavo ir pasidarė užpiltinę.
Žmogus pradėjo geltonuoti, pasireiškė pykinimas, intoksikacija. Aš jo atsargiai paklausiau: „Na, tai kaip?“
Jam atrodė, kad viskas einasi gerai, sakė, organizmas dabar išsivalo, iš kūno išeina viskas, kas buvo bloga, todėl jis ir gelsta, silpsta. Po to, kai viskas išsivalys, staiga man pagerės. Ir numirė žmogus.
Viena vertus, gerai tikėti, kad viskas bus gerai. Kita vertus, tai yra šarlatanizmas, kuris niekaip neprisideda prie sveikatos pagerinimo. Bet susirgęs žmogus nori vienos stebuklingos tabletės. Bet jeigu tablečių dešimt ir jas reikės visą likusį gyvenimą gerti – ne.
Lėtinės ligos taip neveikia. Kai jau pasireiškia jos simptomai, žmogus turi susiimti. Ir gydytojui reikia kantrybės – daug ką pacientui paaiškinti, skirti laiko, kad ligonis įtikėtų gydymu. Galiausiai ne visi patiki.
– Dabar gydytojai drąsina žmones, kad vėžys nebėra mirties nuosprendis, yra sėkmingas gydymas. Bet ekstrasensų dar liko?
– Taip, yra ne vienas ir ne du. Tai nėra praeitis. Matyt, nemažus pinigus užsidirba žmonės, kurie nesuteikia realios pagalbos.
