– Kodėl pasakėte Taip donorystei?
– Labai seniai į mane kreipėsi Transplantacijos biuro darbuotojai – norėjo, kad žinomi žmonės apie tai kalbėtų, skleistų šią teisingą žinią... Stojau į tas gretas ir iki šiol tikiu, kad tai labai kilnus dalykas. Juk darome tai dėl mūsų pačių gerovės – dėl mūsų draugų, dėl pažįstamų ir dėl nepažįstamų. Koks skirtumas, kam padėsime – svarbu, galime padėti. Visi turime žinoti, kad jei mums kas nutiktų, yra galimybė išgelbėti net septynias kitas gyvybes.
Kas apie tai turi kalbėti? Politikai, garsūs žmonės, mokytojai? Manau, kad visi, kas gali. Nebūtina apsiriboti vien žinomais veidais ar politikais – politikų žmonės kaip tik ne visada klauso. Deja, kartais ši iniciatyva paskęsta tarp kitų kasdienių rūpesčių, tačiau nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad ir kaip nelengva būtų, visada duoda teigiamų rezultatų. Visas pasaulis eina tuo keliu. Manau, kad ir Lietuvoje keičiasi situacija, daugėja palankiai vertinančių donorystę.
Reikia tęsti pradėtus darbus, skleisti šią žinią pirmiausiai jaunimui, kad jaunimas ją į namus parneštų – tėvams, seneliams. Nežinau, kiek jaunų žmonių Lietuvoje turi Donoro korteles, bet manau, kad dauguma jų donorystę vertina teigiamai.
Žinoma, gal apie tai dar nesusimąsto – skuba gyventi ir net negalvoja, kad yra ir tokia, nepastebima gyvenimo pusė. Mūsų vaikai – Mykolas, Martynas ir Gabrielė tikrai žino, kas tai yra ir galbūt vieną dieną irgi tęs mano darbą.
– Su savo atžalomis kalbatės ne tik apie donorystę. Kaip sportininkui ir politikui pavyko rasti laiko šeimai – juk ne atsitiktinai sportininkais tapo visos trys Jūsų ir žmonos Kristinos atžalos...
– Kol sportavau, sportas buvo vienas iš mano prioritetų, todėl namams laiko skirdavau tik tiek, kiek jo likdavo. Išvažiuoji į stovyklas ir namie nebūni po tris savaites, po mėnesį. Grįžti, vaikai atpažįsta, bet pabūni ir vėl išvažiuoji. Politikui rūpintis namais paprasčiau, pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.
Žinoma, kai vaikai eina tėvų pėdomis, tėvams yra labai smagu. Kaip juos išauginti čempionais? Labiau žinau, ko daryti nereikia... Man atrodo, kad didžiausia nelaimė būna, kai vaikams tenka įgyvendinti tėvų norus ir neišsipildžiusias svajones. Kai jie yra verčiami tai daryti, net galima sakyti, žalojami. Nes juos gali arba sudominti savo profesija, arba leisti jiems pasirinkti, ką jie patys nori gyvenime daryti. Tikrai pažįstu ne vieną tėvą, kurie veda tuos savo vaikus į tenisą, ar dar kažkur, nori paversti juos gerais sportininkais, o tie vaikai tiesiog kankinasi – neturi vaikystės, privalo daryti ne tai, kas jiems patiems įdomu, kur linksta jų širdys, gyvena savo tėvų gyvenimą.
Asmeninis pavyzdys – sudėtinė proceso dalis. Daug ką lemia ir tradicijos šeimoje. Kalbant apie mūsų patirtį, tai Martynas nelabai norėjo sportuoti. Pabandydavo, bet jam arčiau prie širdies buvo programavimas. Labai tuo domėjosi, baigė visus įmanomus kursus. Bet norint užsiimti ta veikla, jam reikėjo nemažai kainuojančios aparatūros.
Surašėme kontraktą ir jis gavo tą aparatūrą. Pagal kontraktą, kurį pats pasirašė, per savaitę buvo penkios treniruotės, muzikos pamokos ir tam tikras vidurkis mokykloje. Kontraktas buvo trims metams ir Martynas niekada jo nepažeidė – ir treniravosi, ir groti gitara mokėsi, ir pažymiai mokykloje buvo geri. O po tų trijų metų jau visai to sporto nebenorėjo palikti – rezultatai atsirado. Ar tai galima vadinti vaikystės trauma? Nežinau, sutartį pasirašė pats...
Mykolo mėtyti disko irgi nevertėme – tiesiog nebelikus futbolo, jis kito pasirinkimo neturėjo. Buvo puolėjas, jam visai sekėsi, bet taip užaugo, kad nebebuvo tokio dydžio futbolo avalynės. Nuėjome pirkti, atnešė didžiausius, 48,5 dydžio batelius, o koja netelpa ir ką – viskas... Kaip be bucų futbolą žaisi?
Tai ir pasiūlėme jam diską mėtyti su broliu... Mums lengviau – nereikėjo vežioti treniruotis į skirtingus Vilniaus kampus, tačiau sprendimą priėmė jis pats. Greit išmoko mesti – pusės metų užteko. Pradėjo 2016-aisiais, o po ketverių metų jau tapo pasaulio jaunimo čempionu, o sėkmingiausi buvo 2022-ieji: laimėjo sidabrą Pasaulio lengvosios atletikos čempionate ir auksą Europos čempionate.
Genetika? Asmeninis pavyzdys? Visko čia buvo... Bet jokios prievartos ar spaudimo. Nes turbūt tas vaikus labiausiai ir atbaido – nenori tėvų pavesti, nenori jų nuvilti, gaunasi tokie liūdnesni dalykai... Vaikui reikia laisvės, reikia išbandyti ne vieną veiklą, kad galėtum išsirinkti, kas labiausiai prie širdies. Ir net jokios tinginystės nebus, jeigu vaikas gyvens tuo, ką daro, bus taip sudomintas, kad be pasirinktos veiklos negalės įsivaizduoti savo gyvenimo. Su vaikais reikia daug ir apie viską kalbėtis...
Dukra sprintą bėgioja, šokinėja į tolį, nori septynkovę pabandyti, kol kas dar ieškojimuose. Aš irgi diską mėtyti ne iš karto pradėjau. Labai norėjau žaisti krepšinį, bet nepriėmė, po to teko ietį mėtyti, bet irgi nesisekė. Grįžti į kaimą nieko nepasiekus, kad paskui visi apie tai kalbėtų, tikrai nesinorėjo, todėl teko kažko imtis, kad neišmestų iš Panevėžio sporto mokyklos internato. Turėjai kažkaip tam internate išlikti... Labai norėjau ir man pavyko.
– Nėra to jausmo, kad vaikams sportuojant viską išgyvenate tarsi antrą kartą?
– Gal ne... Mano paties sportinė karjera buvo labai ilga – 20 metų dalyvaudavau Europos, Pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Tikrai nėra daug sportininkų, kurie taip ilgai ištemptų lengvojoje atletikoje – penkios olimpinės žaidynės. Ir nebuvo nė vienų metų, kad treniruočiausi mažiau, visą laiką tolygiai.
Tas laikas sporte geras buvo, visas gyvenimo etapas, per kurį vaikai ir gimė, ir užaugo ir pradėjo patys sportuoti. Karjerą baigiau 2014-aisiais, keli metai prabėgo be Aleknų disko metimo sektoriuje, o paskui jie vėl atsirado.
– Ilgainiui iš sporto pasaulio perėjote į politikos. Žiūrint į vaikų pasiekimus, pačiam sportinių pergalių džiaugsmo netrūksta?
– Niekada nebuvau tipiškas sportininkas, kuris mato tik sportą ir nieko daugiau. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad visada būdavo kažkas šalia sporto, niekada negyvenau vien juo. Tos veiklos visada viena kitą papildydavo. Nuo 1993-ių metų buvau pareigūnas, dirbau Vadovybės apsaugos departamente, dabar vadinasi Vadovybės apsaugos tarnyba.
Gal sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų. Man tai buvo iššūkis, azartas, norėjau treniruotis, kovoti, dalyvauti varžybose, atstovauti šaliai. Kaip sakoma, tai buvo palaima dūšiai. Išvengiau rutinos – nusibosdavo viena veikla, imdavausi kitos. Tik tapęs čempionu net nelabai spėdavau įsijausti į tą čempionišką vaidmenį – departamente niekam neįdomu, turi savo darbą dirbti ir dirbti jį labai gerai. Dėl to man tas perėjimas iš sporto į kitus darbus labai natūraliai gavosi – tapau politiku.
Žinoma, politikoje viskas yra kitaip nei sporte. Nors buvau ne komandinis sportininkas, o individualus, kai pats esi atsakingas už savo veiksmus, žinai, kiek įdedi ir nuo kitų žmonių mažai kas priklauso. Net trenerio neturėjau – treniravausi pats. Jeigu kas nepasisekdavo, nelabai buvo su kuo ta atsakomybe dalintis, o jei pasisekdavo – džiaugeisi, kad viską padarei gerai. Juolab, kad tikrai buvo nemažai laukiančių, kada tau nepasiseks. Kaip ir visada gyvenime, visose srityse būna.
Politika yra komandinis darbas ir tie pokyčiai – nuo įdėto darbo iki pasiekto rezultato – tokie lėti, kad net nežinau, ar per vieną kadenciją gali kažką tokio nuveikti, kad tave bent atsimins ar, juolab, nešios ant rankų. Bet dažniausiai, net jei buvo priimti geri sprendimai, jų vaisius skins jau kita kadencija, kiti, kurie po tavęs ateis į Seimą.
Bet kaip buvęs sportininkas, aš nebijau iššūkių, politinis laukas man yra įdomus ir būti jo dalimi visai smagu. Tik treniruotis čia jau nėra laiko – ateini priiminėti sprendimus. Žinoma, pradžioje reikia nemažai pasimokyti. Galiu pasidžiaugti, kad turėjau gerų mokytojų, ypač dabar jau šviesios atminties Kęstutis Glaveckas.
Labai daug su juo praleisdavom laiko. Nepriklausomybės akto signataras, labai įdomus žmogus, tikrai turėjo ką papasakoti ir pamokyti. Nemažai bendraudavom ir su prezidentu Algirdu Brazausku, tačiau tai buvo labiau darbiniai santykiai.
– Dabar dalinate patarimus savo vaikams?
– Epizodiškai. Didesnis mano indėlis buvo jiems tik pradėjus. Paskui jau tampi tik patarėju, atkreipiančiu dėmesį į kažkokius niuansus – kaip tam tikrose situacijose elgtis, ką daryti, tikrai yra dalykų, kuriuos verta žinoti. Nes yra treneriai, kurie su jais dirba, metodikos keičiasi. Ar manęs klauso? Visaip būna...
Laikas bėga, vaikai užauga... Norėtume, kad tiek vaikai vaikais ir liktų, bet jie užauga. Dabar dar dažniau susitinkam, paskui ir pas juos šeimos atsiras. Tada atsiras anūkų ir vėl bus kitaip. O jeigu reikės, tai ir anūkus nuvesiu į treniruotę, gal net ir pats juos patreniruosiu. Esu net mokslus baigęs ir vis pagalvoju, gal dabar jau eisiu dirbti treneriu. Kaip sakoma, dar tikrai ne vėlu tą padaryti.
Tikrai tos minties dar neišbraukiau ir kaip tik dabar reikia pasvarstyti, ar aš dar noriu likti tuo politiku Seime dar viena kadencijai, tai tikrai matau save trenerio darbe. Ir su vaikais, ir su jaunimu kurie dar šiek tiek nori pasimokyt – pamokau juos. Man patinka, ir dabar kartais pasižiūriu treniruotes, patarimų duodu, kas nori. Tai man atrodo, kad visai čia geras darbas būtų su vaikais, su jaunimu. Padėti jiems, perteikti jiems tai, ką žinau geriausiai.
