Kalbiname Romaldą Sakalauską, nenustojantį savo darbais stebinti ir įrodinėti, jog nėra neįveikiamų užduočių, dažniau pritrūksta atsidavimo ir užsispyrimo siekiant tikslų...
– Kad būsite mediku, nusprendėte dar vaikystėje, nes labai norėjote išgydyti savo mamą?
– Mano mama sirgo reumatu, o antibiotikų ar specialių vaistų šiai ligai išgydyti medicina dar neturėjo. Šiuo metu reumatas jau kone užmirštas, nes išrasti galingi vaistai, užmušantys šią ligą. Tačiau kai aš buvau pirmokas, o mano mama sirgo šia sunkia liga, mūsų šeimai buvo labai sunku žiūrėti į besikankinantį artimiausią žmogų.
Visa širdimi nuo mažens troškau tapti mediku, kad galėčiau padėti savo mamai ir visiems kitiems. Tad galiu tik patvirtinti, kad vaikiški nuoširdūs troškimai pildosi, nors iki jų įgyvendinimo veda ir ilgi, sunkūs keliai.
Esu kilęs iš Skuodo rajono, paprastų kolūkiečių šeimos, baigiau Pirmąją Klaipėdos internatinę mokyklą. Gerai mokiausi, tad gavęs atestatą turėjau galimybę išvykti studijuoti į tarptautinį institutą Maskvoje bei tapti diplomatu. Atsisakiau. O studijas Kauno medicinos institute pavyko pradėti tik iš trečio karto.
Galimybė palengvinti paciento kančias – man svarbiausias tikslas gyvenime. Man svarbi moralė, siekiai, palengvinantys gyvenimą visiems. To visada reikalauju iš savo vadovaujamų komandų, kad ir kur dirbčiau. Pagarba į mus besikreipiančiam žmogui – svarbiausia, turime padėti visomis išgalėmis.
– Kodėl tapote būtent chirurgu?
– Tuo metu, kai rinkausi studijų kryptį medicinoje, tapti chirurgais buvo visų studijuojančių vyrų siekis arba prestižas. Atrodė, kad tai neva garbingiau nei būti terapeutu, tačiau keičiasi laikai, keičiasi ir mados. Dabar net pačiam kelia šypseną. Šiuo metu gydytojai įvairių sričių specialistai vertinami žymiai labiau. Ir, žinoma, tai susiję su šiandienos visuomenės poreikiais, kuo žmonės labiausiai serga – tokių ir specialistų trūksta.
– 1983–2019 m. dirbote Respublikinės Klaipėdos ligoninės pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriuje abdominalinės chirurgijos gydytoju, nuo 2000 m. chirurgo pareigas derinote su vadovavimu šiai ligoninei. Kodėl palikote šią savo išpuoselėtą gydymo įstaigą?
– 2019 m. atsisveikinau su Respublikine Klaipėdos ligonine, nes tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo įvedęs ligoninių vadovų konkursus ilgai dirbantiems vadovams ir aš jo nelaimėjau. Ministerija konkurso laimėtoju pripažino kitą pretendentą į šį postą ir jo viziją.
Nuoskauda liko, nes šiai gydymo įstaigai atidaviau daugiau, nei priklausė pagal pareigybines instrukcijas. Jei būčiau dirbęs tik formaliai, tai ir ligoninės rezultatai būtų buvę ženkliai menkesni. Respublikinei Klaipėdos ligoninei buvo paaukota daug mano „kraujo“, emocijų...
– Beje, 2018 m. Metų klaipėdiečio rinkimuose, surinkęs 40 239 balsus, pelnėte „Garbės klaipėdiečio“ apdovanojimą kaip Klaipėdos Respublikinės ligoninės vadovas. Šis apdovanojimas ministerijos planų nesujaukė, tačiau jus įpareigoja iki šiol?
– Tai buvo didžiulis ir labai svarbus apdovanojimas, apvainikavęs ilgai trukusį mano, kaip ligoninės vadovo, darbų ciklą. Juk reikia kryptingai dirbti ne vienerius metus, kol ryškiai pasimato rezultatai, o klaipėdiečių balsavimas parodė, kad ir miesto žmonėms ligoninės pasikeitimas į gera buvo svarbus, naudingas ir matomas. Suteikus apdovanojimą priėmiau jį su pagarba.
Respublikinei Klaipėdos ligoninei vadovavau nuo 2000 m. Iki man pradedant vadovauti prognozuota, kad ši maža, nušiurusi ligoninė taps tik slaugos įstaiga. Jos rodikliai buvo lyg sunkaus paciento, tačiau man jai pavyko suteikti antrą žydinčią jaunystę ir puikias perspektyvas. Kodėl pavyko? Ėmiausi vadovauti ligoninei, nes to reikėjo: arba žiūrėti į jos agoniją, arba imtis veiksmų.
Esu reiklus, užsispyręs žemaitis. Jei imuosi – padarau. Ir nieko mūsuose nėra neįveikiamo – dažniau pritrūksta iniciatyvumo ir atsakomybės. Aš apie tai mąsčiau ir dieną, ir naktį, kolektyvas manimi pasitikėjo ir susitelkė, nors iki tol gydytojai bėgo į kitas perspektyvesnes gydymo įstaigas.
Labiausiai įsiminė situacija, kai Reanimacijos skyriuje su dešimt pacientų beliko vos vienas gydytojas... Žinia, ligoninė be intensyvios terapijos padalinio (reanimacijos) negali egzistuoti, o šio gydytojo dėka mes išlikome ir suradome daugiau specialistų.
Iki šiol visus kolegas prisimenu su didžiule pagarba ir dėkingumu. Ačiū visiems už nuoširdų darbą ir tvirtą duotą žodį – jei pasakė, tai ir padarė. Buvome tarsi ukrainietiško fronto kariai, kai trauktis nebuvo kur.
Mums pavyko, nors daugelis mano, kad valstybiniame sektoriuje dirbantiems nereikia taip aukotis, geriau rinktis lengvesnį kelią. Kam sienos tvirtumą tikrinti savo galva? Bet, pasirodo, labai norint ir ją įmanoma pramušti.
Pirmi ligoninės vadovo metai buvo nelengvi. Nuvykęs į sostinę laukdavau audiencijos prie ministrų kabinetų durų, prie vieno laukiau nuo penktos valandos ryto... Pamatau, kad lange užsidegė šviesa, ir bėgu į vidų. Pas kitą ministrą laukiau iki darbo pabaigos. Sekretorė sakė, kad ministras trumpam išėjo, bet turi sugrįžti. Laukdamas koridoriuje kelias valandas buvau net prigulęs ant sofos, sulaukiau – susitikti pavyko... Tai lyg ir ne ligoninės vadovo pareigos, bet niekam neįdomu, kokiomis priemonėmis tu pasieki tikslų, kolektyvas ir miesto gyventojai laukė teigiamų rezultatų.
– Jūsų vadovavimo laikotarpiu Respublikinė Klaipėdos ligoninė smarkiai padidėjo savo plotu, įsigijo naujos technikos, prisijungė filialų ir t. t.
– Respublikinės Klaipėdos ligoninės plotas S. Nėries gatvėje man vadovaujant padidėjo dvigubai, nes buvo pristatyti priestatai – nauji ligoninės korpusai. Vietoje garažų, kur atrodė nieko neįmanoma pakeisti, iškilo 5 000 kv. m papildomo ploto davęs aštuonių aukštų korpusas. Čia pagal spec. projektą įrengta patalpa su trijų metrų storio sienomis, kur galima įrengti ir taikyti spinduliuotę vėžiu sergantiems pacientams.
Naujojo priestato viršuje labai norėjome įrengti ir malūnsparnių nusileidimo aikštelę, tačiau tuometinis miesto vyriausiasis architektas užprotestavo ir neleido. Norėjome, kad ypatingu atveju pacientai į ligoninę būtų atskraidinami, ypač tai aktualu ir gabenant organus transplantacijai, kur svarbi kiekviena minutė. Gėda ir siaubingai gaila, bet malūnsparniams nusileisti skirtos vietos prie ligoninės Klaipėda neturi iki šiol.
Visada norėjome žengti koja kojon su pasauliu bei rūpinomės, kad Respublikinės Klaipėdos ligoninės pacientai būtų tiriami ir gydomi pačia moderniausia medicinos įranga. Šioje ligoninėje yra moderni kompiuterinė technika, leidžianti įvertinti pacientų širdies būklę. Pirmas Lietuvoje 3 teslų galingumo magnetinio rezonanso aparatas 2013 m. buvo sumontuotas būtent Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Šio aparato mums pavydėjo visos šalies medikai. Sustyguoti finansai ir kryptingas darbas davė ir duoda rezultatus.
Dabar pačiam juokinga, kad socialinių tinklų tada nebuvo, tad gal niekas ir nežinojo. Nesu iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, o gal vis dėlto vertėjo?..
Kol daug dirbau, neskyriau laiko mokslo daktaro laipsnio apsigynimui, o galėjau juo tapti ir skaityti paskaitas studentams. Norėjau padėti ligoninei ir atsiduoti chirurgo praktikai, bet vadovavimas su galimybe puoselėti ligoninę įtraukė lyg narkotikai... Nepavyko sustoti.
– Jums svarbi ir vadovaujamos įstaigos estetika?
– Lankydamasis užsienio ligoninėse visada stengiausi įsiminti tai, kas jose geriausia ir gražiausia. Fotografuodavau ir mėgindavau, ką įmanoma, pritaikyti pas save. Ligoninė turi būti ne tik funkcionali, bet ir graži, lyg visapusiška asmenybė. Ligoninės aplinka pacientą turi džiuginti, o ne liūdinti. Tačiau realybė tokia, kad dažniausiai žmonės pas mus vizitų laukia ne su pozityviomis mintimis.
Beje, mano apsisprendimą tapti Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovu paskatino gailestis ir gėda prieš pacientus: apie 2000 m. čia palatose bėgiodavo tarakonai, stovėjo geležinės lovos, o san. mazgai buvo neapibūdinami, tiesiog baisūs... Negalėjau ramiai žiūrėti į tokią situaciją – reikėjo imtis veiksmų. Pasirinkau sunkesnę dalią ir ėmiausi vadovo pareigų, o ne bėgau dirbti į kitą ligoninę.
– Kaip tapote Kretingos ligoninės vadovu?
– Baigęs darbą Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje pusantrų metų ilsėjausi po sunkių darbų. Buvo puikus laikas, kai galėjau skirti laiko pomėgiams – sportui, mokiausi naujų užsienio kalbų.
Klaipėdoje buvę pacientai, sutikti renginiuose, priekaištaudavo dėl nepatenkinamos medicinos paslaugų kokybės Klaipėdoje... nepavykdavo to išvengti.
Nemalonu būti pasyviam ir atsakinėti į nepatogius klausimus – patogiau veikti. Kretingos ligoninė – tam puiki platforma. Jau dvejus metus dirbu Kretingos ligoninės vadovu, ir tai man teikia didelį pasitenkinimą: mėgstu bendrauti su žmonėmis, šią sritį puikiai išmanau ir galiu jiems padėti.
– Būta ir nelengvų etapų?
– Sveikatos apsaugos sistemos reforma vis dar vyksta. Valstybės politiką šioje srityje galima prilyginti natūraliai atrankai gamtoje: jei bėgi bandos priekyje – išliksi, jei gale – esi pasmerktas...
Pacientas turi sulaukti tinkamos ir kokybiškos pagalbos, o tam būtina moderni medicinos technika ir specialistai – nesvarbu, kur jis gydomas: miesto ar rajoninėje ligoninėje. Todėl valstybė laikosi pozicijos, kad nustekentas rajonines gydymo įstaigas reikia mažinti ar uždaryti. Šiais laikais turint termometrą ir kraujospūdžio matavimo aparatą pacientų neišgydysi.
Kretingos ligoninei trūko modernios technikos, tad įsigytas naujas mamografas, padėsiantis nustatyti krūties vėžio atvejus ankstyvos stadijos bei ypač kokybiškiems tyrimams reikalingas įrenginys – kompiuterinis tomografas. Teko kovoti, kad jis būtų įdiegtas Kretingoje!
Šiandien Kretingos ligoninė, kaip rajoninė gydymo įstaiga, turi viską, ko reikia jos užtikrintai veiklai.
– Klaipėdiečiai skundžiasi, kad sunku patekti pas gydytoją, e.sveikata begėdiškai rodo, kad mūsų mieste pas gydytoją specialistą galima patekti po kelių mėnesių, o, tarkim, Kaune – kitą savaitę. Kokia situacija susiklostė Kretingoje?
– Mes socialiniuose tinkluose periodiškai skelbiame apie laisvas vietas pas Kretingos ligoninės specialistus, būna, kad yra laisvų talonų kelių dienų ar savaitės intervale. Ir sulaukiame susidomėjimo. Rajonuose, kaip ir Kretingoje, deja, bet gyventojų mažėja. Sulaukiame pacientų iš aplinkinių rajonų, atliekamos operacijos iš Šilutės, Mažeikių, Kelmės ar net Šiaulių atvykstantiems žmonėms. Atliktų operacijų skaičius ima artėti prie 2000 – tai pasiekimas. Ypač jei koks gydytojas pacientams patinka ir kelia pasitikėjimą – norinčiųjų pas jį gydytis niekada netrūksta, pacientai seka paskui.
– Kaip vertinate Klaipėdos sveikatos apsaugos sistemą? Įtariu, kad mes, pacientai, ne visada ja patenkinti...
– Aš ir mano šeima nuo seno gydosi Klaipėdos Senamiesčio poliklinikoje, esame prisirašę pas poliklinikos vadovę ir šeimos gydytoją Loretą Žilinskienę bei labai patenkinti teikiamomis paslaugomis.
Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad uostamiesčio sveikatos sistema „serga“, o diagnozės rodikliai tokie, kad artimiausiu metu pagerėjimas nenumatomas... Ligonis bus sunkios būklės dar kelerius artimiausius metus.
Iki šiol Klaipėdos miestas turėjo tris dideles ligonines ir tris joms priskirtas poliklinikas: Jūrininkų ligoninė su jūrininkų poliklinika, Respublikinė ligoninė su Senamiesčio poliklinika ir Klaipėdos universitetinė ligoninė su vadinamąja trečiąja poliklinika. Istoriškai šių poliklinikų pacientai tyrimams vykdavo į joms priklausančias ligonines, tad poliklinikos neinvestavo į modernią medicinos įrangą. Ši sistema sušlubavo, ligoninių ir poliklinikų pavaldumai keitėsi, o pirminiai centrai nebegali išgyventi vieni bei teikti kokybiškų paslaugų. Tuo, ypač karantino metu, suskubo pasinaudoti privatininkai: Klaipėdoje lyg grybai ėmė dygti privatūs medicinos centrai su plačiais teikiamų paslaugų spektrais. Jie prisikviečia ir gydytojus iš valstybinių gydymų įstaigų, ir pacientus, ir jų lėšas...
Sveikatos apsaugos ministerija ar jos strategai turėtų stengtis išlaikyti konkurencingas valstybines gydymo įstaigas, kurios ypač svarbios socialiai pažeidžiamiems žmonėms ar vyriausiems visuomenės nariams. Jei nieko nekeisime, gali susidaryti tokia situacija, kad lengviausios, mažiausiai investicijų reikalaujančios operacijos bus atliekamos privačiose įstaigose, o sunkūs ligoniai, kaip ištikti insulto, infarkto, kamuojami senatvinių ligų, reikalaujantys didelės slaugos, intensyvios priežiūros ir daug darbuotojų – bus palikti užribyje. Medikų atlyginimai valstybinėse įstaigose ir taip nedideli, o iš ko juos mokėti, jei nebus ir kam dirbti... Susidarys nepavydėtina situacija.
– Kaip išgelbėti sveikatos apsaugos sistemą?
– Kelti Ligonių kasų valstybinėms įstaigoms už paslaugas mokamus įkainius. Šiandien jie gėdingai maži... Pvz., gydytojo konsultacija kainuoja net mažiau nei santechniko ar elektros prietaisų remonto meistro atvykimas. Nors minėtus auksarankius specialistus labai gerbiu, bet manau, kad gydytojo, kuris savo profesijos mokosi net dešimtmetį, o tobulinasi visą gyvenimą, paslaugos turėtų būti labiau vertinamos.
Neseniai lankiausi Australijoje, kur domėjausi, kiek panašios paslaugos kainuoja šioje šalyje. Galiu pasidalinti: santechniko iškvietimas kainuoja 50 dolerių, gydytojo konsultacija – 250–300 dolerių. Lietuvoje Ligonių kasos gydytojo konsultaciją vertina 24 eurais, o atskaičius mokesčius – dar mažiau, o už į namus atvykstančio meistro konsultaciją mokame 30 eurų...
Šalies valstybinė medicina šiuo metu – lyg ant kranto išmestas banginis: nežinia, ar jam pavyks pasiekti jūrą, o gal lemta ant to pakrantės smėlio uždusti...
Medicinoje daug sumaišties, kuri nemotyvuoja net medikų, nekalbant jau apie pacientus. Valdžiai linkiu imtis kuo greitesnių ir efektyvesnių priemonių situacijai keisti.
