Neseniai vienos specialiosios įstaigos pedagogė užsiminė, kad šiuo metu itin intensyvus laikas. Kalėdiniu laikotarpiu netrūksta dovanų, gerumo ir emocijų. Tačiau dėmesys baigiasi sulig sausiu. „Raudonos nosys“ lanko vaikus specialiosiose įstaigose ištisus mokslo metus ir dalinasi labiausiai įstrigusiomis emocijomis.
Visi norime būti pamatyti ir išgirsti
Kai atvyksta „Keliaujantis klounų orkestras“, grupėje visada yra bent vienas vaikas, apie kurį perspėja: „niekad neprisileidžia žmonių, nesišypso prie svetimų, būna užsisklendęs“. Klounai tai girdi dažnai. Spektaklio metodika unikali tuo, kad sukurta vaikams, turintiems proto ar kompleksinių negalių bei raidos sutrikimų.
Švelni gitaros muzika, skrynia, kurią atrakina žvangantys raktai, žydras audeklas primenantis banguojančią jūrą... – visa tai žadina mažųjų pojūčius ir smalsumą. Padainuoti vaikui jo vardą tolygu skirti jam dėmesį. Tą akimirką vaikas tampa pasaulio centru. Staiga, tas kelias minutes, besąlygiškas dėmesys ir ausis glostanti melodija, tyliai šnibžda – tu svarbus. Juk ne visi tai gali patirti.
Kas slypi už stebuklo?
Dažnu atveju, tas „neprisileidžiantis žmonių, užsisklendęs“ vaikas juokiasi, bendrauja su aktoriais, įsitraukia į spektaklio žaidimą. Auklėtojos stebisi: „tai stebuklas“. „Raudonų nosių“ aktorė Danguolė Petrikaitė sako: „tai gebėjimas užmegzti su vaikais kontaktą – ne taip, kaip mums įprasta ir patogu, o kitaip, kaip priimtina šiems vaikams“.
„Neseniai vienoje grupėje sutikome mergaitę su cerebriniu paralyžiumi, ji sėdi vežimėlyje, sunkiai girdi ir mato. Kitai vaikai turi laisvę judėti, o ji pastatyta ten, kur pastatyta. Spektaklio metu prieinu ir dainuoju jos vardą. Galbūt jos kūnas nepaklūsta, bet tai visiškai ne kliūtis patirti laimę. Jos veide buvo tiek emocijų, kad atrodo netilpo viduje. Jautėsi, kaip ji netveria džiaugsmu. Dėl tokių akimirkų mes ateiname.
Ateiname, kad sugriautume stereotipą, kad vaikai, turintys specialiųjų poreikių, nenori ar nemoka bendrauti. Ištrinti priskirtą etiketę: „neišsėdi“, „neklauso“, „nereaguoja“. Šis spektaklis unikalus, nes suasmenintas, ir vaikui sukuria jausmą, kad tik jam skirtas. Auklėtojos kaskart nustemba ir atranda, kad gali būti kitaip. Kad yra meninių būdų, kaip pasiekti šių vaikų širdis“, – mintimis dalinasi Danguolė.
Spektaklio metodika padeda vaikams atsipalaiduoti, lavinti vaizduotę bei išreikšti emocijas. Pasirodymo metu dėmesio centre visada yra vaikas. Klounai stengiasi pasiekti vaiko „sveikąją“ dalį ir tuo pačiu pasinerti į jo unikalų pasaulį. Vaiko negalia ar sutrikimas nustumiamas į antrą planą, taip atlaisvinama vieta džiaugsmui, atsipalaidavimui ir jautriems susitikimams.
Kaip prisijaukinti „mažąsias lapes“
Vienoje mokykloje klounai sutinka berniuką, kuris vis vaikšto pirmyn atgal, čiupinėja daiktus ir labai garsiai rėkia. Spektaklis įprastai prasideda vaikams susėdus ratu, o berniukas niekaip nenori sėstis.
Auklėtojoms darosi vis nesmagiau, nes negali jo nuraminti, ir sugalvoja išvesti nenuoramą, kad netrukdytų kitiems. Klounams pavyksta jas įtikinti, kad viskas gerai, aktoriai susitvarkys, tegu jis laisvai juda. Visų nuostabai, berniukas išbūna visą spektaklį, įsitraukia į klounų vedamus žaidimus ir neišleidžia nei menkiausio trukdančio garselio. Auklėtojos negali patikėti, kaip tai įmanoma.
Per daugiau nei 8 metus „Raudonos nosys“ sukaupė didžiulę patirtį, kaip prisijaukinti šias „mažąsias lapes“. Kaip atrasti unikalų raktą, kuris atrakina kiekvieno vaiko vidinį pasaulį. Būna kartų, kai nepavyksta, vaikai nenustygsta, išnešioja daiktus ir išderina stygas. Bet lyginant su tais kartais, kai vaikuose įvyksta emocinis pokytis, vaikai atsiveria, pradeda daryti tai, ko iki šiol nedarė, pvz. tarti naujus žodžius, kiekvienas susitikimas yra vertas bandyti.
Programą „Keliaujantis klounų orkestras“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
