Ar galima pagaliau išspręsti šias problemas, o gal tai yra tiesiog Sizifo darbas, todėl neverta net pradėti. Panaršius socialiniuose tinkluose, galima rasti įvairiausių nuomonių. Aktyviai vystomas naratyvas, kad dėl visko kalti patys gydytojai, kurie tiesiog nenori dirbti, nes, juk atėjus į polikliniką, prie kabinetų sutiksi tik keletą pacientų.
Vadinasi, pas gydytojus specialiai ligoniai neužrašinėjami. Nemažai galima sutikti manančių, kad dėl visko kalta dabartinė Vyriausybė bei visiškai nekompetentingas sveikatos apsaugos ministras. Beje, ši nuomonė aktyviai tiražuojama ir tarp opozicinių partijų politikų. Tai tikrai suprantama, nes artėja rinkimai ir ant kritikos arkliuko galima nušuoliuoti ir į Seimą.
Tai pagaliau, ar galima išspręsti eilių pas gydytojus problemas?
Neseniai buvau pakviestas į radijo laidą, kurioje buvo kalbama apie naują eksperimentą – Vilniaus Antakalnio ir Karoliniškių poliklinikos nutarė dirbti ir šeštadieniais.
Sveikatos apsaugos ministerijos ir poliklinikų atstovai su neslepiama euforija aiškino, kad medicinos personalas „savanoriškai“ sutiko dirbti ir šeštadieniais, todėl eilės pas gydytojus turėtų mažėti. Beje, medicinos personalas už darbą šeštadienį gauna ne laisvą dieną, bet finansinę kompensaciją.
Belieka laukti, kad tokią gerą iniciatyvą pakartotų ir kitos gydymo įstaigos. Beje, juk gaisrinės ir policija dirba ir sekmadieniais. Tai kodėl ir poliklinikos negalėtų.
Neabejoju, kad yra nemaža dalis ir taip manančių. Juk COVID-19 pandemijos metu kai kurie šeimos gydytojai per savo darbo dieną (ar teisingiau parą) priimdavo net po šimtą pacientų. Taigi, didinkime darbo intensyvumą bei apimtis, ir eilės ištirps.
Man tikrai gaila, kad dalis žmonių neturi net minimalios empatijos. Juk medicinos personalas, kaip parodė atlikti išsamūs moksliniai tyrimai, savo darbe pastoviai patiria didžiulį stresą, todėl tarp medikų yra keliantis nerimą augantis sergamumas.
Ne veltui daugelyje Europos šalių nuvilnijo didžiuliai medicinos personalo streikai, reikalaujantys pagerinti darbo sąlygas, sumažinti krūvius, didinti atlyginimus. Mano giliu įsitikimu, kokia partija bebūtų prie valdžios vairo, koks bebūtų ministras, problemos lieka tos pačios.
Visų pirma, senstanti visuomenė, didelis sergamumas didins apsilankymų skaičių gydymo įstaigose. Man sukelia tik juoką, kada visos politinės partijos savo programose žada išspręsti eilių pas gydytojus problemas. Šiuo metu yra ženklus gydytojų ir slaugytojų trūkumas. Vyriausybinės strateginės analizės centro duomenimis po šešių metų Lietuvoje trūks 848 gydytojų ir net 3163 slaugytojų.
Beje, slaugytojo profesija tampa nepopuliari dėl mažų atlyginimų, todėl, jei nebus priimti tinkami politiniai sprendimai, dalies slaugytojų neteksime dėl migracijos į Vakarų Europos šalis. Jau dabar Lietuvoje dalis šeimos gydytojų dirba be slaugytojų.
Tai ką daryti? Visų pirma, maksimaliai (kiek pajėgūs universitetai ir kolegijos) didinti studentų skaičių medicinos studijose. Naujus gydytojus ir slaugytojus turėsime dar negreitai, todėl dabartiniame etape priimti Ukrainos gydytojus ir slaugytojas, stengiantis juos maksimaliai integruoti į Lietuvos visuomenę – intensyvūs lietuvių kalbos kursai, vaikai mokosi lietuviškose mokyklose.
Kadangi šeimos medicina yra sveikatos apsaugos sistemos pagrindas, būtina maksimaliai optimizuoti šeimos gydytojo darbą. Pagrindinės funkcijos – ligų diagnostika ir gydymas, kitas funkcijas ir biurokratinę naštą deleguojant slaugytojams ir kitiems šeimos gydytojo komandos nariams. Tas jau daroma, yra pirmieji geri rezultatai.
O šiuo metu, kada yra trūkumas gydytojų ir slaugytojų, neverskite poliklinikų medicinos personalo dirbti šeštadieniais ar net ir sekmadieniais. Jų darbas yra tikrai sunkus, todėl neužnerkite kilpos ant leisgyvės sveikatos apsaugos sistemos.
