Gydytojai pabrėžia, kad organų donorystės aktas – ypač jautrus, o sielvartą dėl artimojo netekties palengvina žinojimas, kad jo mirtį įprasmina pratęsti kitų žmonių gyvenimai. Sukasi nenutrūkstantis gyvybės ratas.
Mato pozityvius ženklus
Pasak medikų, gali būti, kad organų donorystė rajonų ligoninėse taps įprastesnė. To tikėtis leidžia įgyvendinti pokyčiai.
Šią vasarą Lietuvoje įkurti 3 Regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai. Vienas jų – apjungęs Vilniaus ir Panevėžio regionus – pradėjo veikti VUL Santaros klinikose.
„Koordinatoriai gali užpildyti tą sistemos dalį, kurios iki šiol nebuvo ir padėti gydytojams identifikuoti potencialius donorus, juos prižiūrėti. Yra daug specifinių klinikinių užduočių, kurias atlikti gydytojai neturi tiek daug patirties, ypatingai ligoninėse, kur potencialių organų donorų būna nedaug“, – sakė Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas prof. Tomas Jovaiša.
Jis paaiškino, kad koordinatoriai palaiko nuolatinį ryšį su regiono gydymo įstaigomis.
„Poskyris veikia tik kelis mėnesius, tad dar anksti daryti toli siekiančias išvadas. Bet pirmieji ženklai – labai pozityvūs.
Utenoje anksčiau nebūdavo efektyvių donorų, o dabar identifikuotas potencialus donoras. Tai pavyzdys, kad donorystės procesas gali vykti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir kitose Lietuvos gydymo įstaigose“, – pastebėjo T.Jovaiša.
Profesorius pridūrė, kad potencialus organų donoras neseniai identifikuotas ir Visagino ligoninėje, tačiau jis netapo efektyviu.
„Ne kiekvienas potencialus donoras tampa efektyviu dėl eilės priežasčių: įvairių klinikinių parametrų, šeimos nesutikimo. Tai yra normalu. Bet faktas, kad tose ligoninėse, kuriose iki šiol nebuvo identifikuojami donorai, tas procesas pajudėjo“, – džiaugėsi T.Jovaiša.
Pokalbiai – emocinis iššūkis
Donorystė yra gana retas reiškinys. Pasak profesoriaus, natūralu, kad mažesnėse ligoninėse trūksta reikiamos patirties.
„Santaros klinikos kasmet gydo daugiau nei 3 tūkst. kritinėmis būklėmis sergančių pacientų, o potencialių donorų identifikuojame iki 30. Taigi, mažesnėse ligoninėse gali būti, kad kolegos su potencialiu donoru nesusiduria metus ir daugiau.
Jei tai nėra nuolat atliekamas darbas, natūralu, kad reikiamų įgūdžių išlaikyti neįmanoma“, – pastebėjo T.Jovaiša.
Jo teigimu, todėl regionuose dirbantiems medikams praverčia su organų donoryste dažniau susiduriančių kolegų pagalba. Jei trūksta tyrimams reikalingos įrangos, pacientas gali būti pervežtas į didmiesčio ligoninę, koordinatoriai ir patys važiuoja į rajono ligoninę, padeda ne tik medicinos klausimais.
„Pokalbiams su mirusiojo šeimos nariais reikia laiko. Jeigu intensyvios terapijos skyriuje dirba vienas gydytojas, jis turi kitus pacientus, įvairius dienos darbus ir rasti laiko pokalbiams su šeima nėra lengva. Tai yra viena iš mūsų koordinatoriams numatytų rolių“, – paaiškino T.Jovaiša.
Artimųjų sielvartas mirties akivaizdoje – didžiulis. Tam pasiruošti turi ir gydytojai.
„Tai yra emociškai ir profesiškai sudėtinga situacija. Kai kalbame apie donorystę, tai reiškia, kad kažkas neteko artimo žmogaus. Suprantama, kad šeima netektį sunkiai išgyvena ir priimti sprendimą dėl donorystės nėra paprasta“, – pasakojo profesorius.
Santaros klinikose suformuotoje komandoje – ne tik patyrę gydytojai anesteziologai, bet ir jauni medikai.
„Personalo patirtis yra varijuojanti. Tai neišvengiama bet kokios naujos struktūros kūrime“, – sakė T.Jovaiša.
Pravirksta ir medikai
Prie regioninio donorystės paslaugų koordinavimo poskyrio liepą prisijungusi gydytoja anesteziologė-reanimatologė Indrė Lapinskienė neslepia, kad šioje srityje dar jaučiasi kaip naujokė.
„Čia atėjome jau turėdami bendravimo su artimaisiais, donoro identifikavimo bei ruošimo patirties, tačiau naujosios pareigos neabejotinai skatina gilinti žinias bei nuolat mokytis.
Tai darbas, reikalaujantis ne tik tikslių medicininių žinių, bet taip pat ir gerų bendravimo įgūdžių – tiek su artimaisiais, tiek ir su visa multidisciplinine donorystės procese dalyvaujančia komanda – emocinio atsparumo, o visų pirma – empatijos ir atjautos kitam“, – pabrėžė I.Lapinskienė.
Ji patikino, kad kiekvienas gydytojas jaučia didžiulę atsakomybę, jog pokalbis su artimaisiais būtų maksimaliai pagarbus ir savalaikis, o donorystės procesas vyktų sklandžiai.
„Nepaisant iššūkių, viską atperka žinojimas, jog sėkmingos pastangos kažkam suteiks galimybę gyventi. Tai yra pati geriausia motyvacija“, – sakė I.Lapinskienė.
Gydytoja pripažino, kad emocijas suvaldyti ne visada pavyksta net ir medikams.
„Kiekvienas pokalbis su šeimos nario netekusiais artimaisiais yra emociškai sunkus ir reikalaujantis vidinių resursų. Neįmanoma visiškai atsiriboti nuo kito žmogaus skausmo. Teikiant emocinę paramą labai svarbu stengtis išlaikyti profesines ribas, tačiau būna atvejų, kai pokalbyje dalyvaujantys medikai pravirksta drauge su artimaisiais, kai po pokalbio jautiesi emociškai „išgręžtas“.
Padeda suvokimas, jog šis bendravimas labai svarbus ne tik pačiam donorystės procesui, bet ir gali suteikti emocinę paramą artimą žmogų praradusios šeimos nariams jų didžiulio sielvarto akimirką. Tikiu, kad buvimas šalia, empatija gali paskatinti gedinčiųjų gijimo procesą. Taip pat emocinio stabilumo suteikia ir dalijimasis patirtimi su kitais kolegomis donorystės koordinatoriais, rengiami profesionalūs mokymai“, – pasakojo I.Lapinskienė.
„Būdama gydytoja organų donorystę laikau gyvybiškai svarbiu medicinos aspektu, nes ji sergančiam žmogui suteikia galimybę pasveikti ir gyventi. Tai didžiausia užuojautos kitam, solidarumo ir žmogiškumo forma, įkūnijanti gilų gyvybės dovanojimo aktą, ir tai yra aukščiausios altruizmo formos sveikatos priežiūros srityje pavyzdys“, – pridūrė medikė.
Transplantacijos šiuo metu Lietuvoje laukia maždaug 300 sunkių ligonių.
Spalio 14 d. šiemet minima Pasaulinė organų donorystės diena.
