Apie smegenų mirties diagnozę ir organų donorystės prasmę plačiau papasakoti sutiko Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Jūrininkų ligoninė“ gydytoja anesteziologė–reanimatologė Dovilė Karoblytė.
Gydytoja paaiškina, kad yra du mirties mechanizmai – sustojus širdies veiklai ir kvėpavimui arba negrįžtamai nutrūkus smegenų veiklai.
Smegenų mirties priežastys gali būti įvairios: neatitaisomą smegenų audinio pažeidimą sukelti gali ir ligos, ir traumos. Pavyzdžiui, gali prasidėti galvos smegenų tinimas. Nedidelėje kaukolės ertmėje smegenims nėra vietos plėstis, tad pažeidžiamas jų audinys ir kraujotaka išnyksta.
„Smegenų mirtis diagnozuojama nutrūkus kraujotakai visose keturiose galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse ir dėl deguonies bado įvykus smegenų audinio mirčiai.
Dažniausiai visi šitie pacientai būna netekę sąmonės, turi negrįžtamą smegenų struktūros pakenkimą, dėl to vystosi klinikiniai požymiai, kurie leidžia gydytojui įtarti, kad vystosi galvos smegenų mirtis“, – pasakoja D. Karoblytė.
Diagnozės tikslumas – 100 proc.
Kadangi tokie pacientai gydomi intensyviosios terapijos skyriuose, pirmieji smegenų mirtį įtaria gydytojai anesteziologai – reanimatologai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu įteisinta labai griežta tvarka, kaip diagnozuojama smegenų mirtis. Siekiant kuo mažesnės klaidos tikimybės, vienas gydytojas to padaryti negali, kviečiamas trijų gydytojų konsiliumas. Vienas jų įprastai būna neurologas arba neurochirurgas, o kiti du – gydytojai anesteziologai-reanimatologai.
Jei pacientas atitinka visus 7 smegenų mirties kriterijus galima smegenų mirties diagnozę patvirtinti instrumentiniais tyrimais arba tęsti klinikinį paciento stebėjimą, vertinant iš naujo visus smegenų mirties kriterijus iš eilės tris kartus kas 12 valandų.
Ar įmanoma suklysti nustatant smegenų mirtį? Pasak gydytojos, atsakymas paprastas ir vienareikšmis – klaidai vietos nėra.
„Auksinis standartas yra galvos smegenų angiografija – tyrimas, kuris leidžia tiesiogiai įvertinti galvos smegenų kraujotaką. Jo metu vizualiai įrodoma, kad galvos smegenyse kraujotakos nėra. Tyrimo vaizdiniai rezultatai įrašomi į ligoninės informacinę sistemą, esant reikalui, juos galima peržiūrėti pakartotinai“, – paaiškina gydytoja anesteziologė.
„Smegenų kraujotakos tyrimo tikslumas – 100 proc. Jei spręsdami vien iš klinikinių požymių, dar galėtume abejoti, tai vizualiniai tyrimai be jokios paklaidos parodo, koks yra galvos smegenų kraujotakos aktyvumas.
Angiografijos metu į paciento kraujotaką suleidžiamas specialus skystis – kontrastinė medžiaga ir stebima kaip ji teka žmogaus kraujagyslėse. Esant smegenų mirčiai, kontrastinė medžiaga atiteka iki galvos smegenų ir sustoja“, – pasakoja D. Karoblytė.
Smegenų mirtis nėra grįžtamas procesas, nors paciento širdis ir kiti organai dar funkcionuoja. Toks žmogus niekada neatsibus, nes nutrūkus galvos smegenų veiklai, kartu nutrūksta ir gyvybė.
Gerbiama šeimos valia
Žmogus, kuriam nustatyta smegenų mirtis, gali tapti organų donoru. Tiesa, kartais tai neįmanoma dėl medicininių priežasčių, pavyzdžiui, kai potencionalaus donoro organus yra pažeidusios kitos ligos.
Organų donorystės galimybė iš esmės priklauso nuo donoro artimųjų valios. Jei giminės nesutinka, šis procesas neįmanomas.
D. Karoblytė pastebi, kad tik nedidelė dalis žmonių sužinoję apie smegenų mirties diagnozę, patys klausia gydytojų, ar jų artimasis gali tapti organų donoru. Sprendimas aiškesnis, jei šeima donorystės klausimą būna aptarę iš anksto, žino savo artimojo požiūrį šiuo klausimu.
„Kalbamės su artimiausiais giminėmis. Būna, kad dalis namiškių sutinka su donoryste, o dalis prieštarauja. Tokiu atveju priimamas neigiamas šeimos atsakymas“, – pasakoja gydytoja.
„Žmonių neverčiame ir neįkalbinėjame. Namiškiai laisva valia nusprendžia ir priima galutinį sprendimą“, – priduria D. Karoblytė.
Jeigu gaunamas neigiamas atsakymas, tuomet yra nutraukiamos širdies ir plaučių darbą palaikančios priemonės, sustojus širdžiai diagnozuojama mirtis.
Jeigu gaunamas atsakymas teigiamas, prasideda didelės medikų komandos darbas, apie potencialų organų donorą informuojamas Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB), tyrimams siunčiami reikalingi mėginiai, skambučio sulaukia sergantys recipientai, kuriems mirusiojo organai yra tinkamiausi.
„Pagrindinį darbą tuomet atlieka transplantacijos koordinatoriai, o gydytojo tikslas yra būsimo donoro organus kaip įmanoma ilgiau išlaikyti gyvybingus“, – pasakoja D. Karoblytė.
Transplantacija – nedidelis stebuklas
Organų donorystė – ypač kilnus pasirinkimas, padedantis įprasminti artimo žmogaus netektį. Vienas organų donoras gali išgelbėti iki 7 gyvybių.
„Kai tik gali, stengiesi padėti žmogui. Organų donorystė – unikali galimybė pagelbėti tiems žmonėms, kuriems reikia transplantacijos.
Mes, gydytojai, transplantaciją prilyginame nedideliam stebuklui, po kurio ne vienas žmogus galės gyventi kokybišką gyvenimą“, – sako D. Karoblytė.
Gydytoja akcentuoja, kad donorystės proceso metu išlaikoma pagarba mirusiojo kūnui.
„Eksplantacijos procedūra atliekama operacinėje, taikant bendrinę nejautrą. Biologinė mirtis nustatoma, kai sustoja širdies veikla, arba yra užspaudžiama pagrindinė širdį maitinanti kraujagyslė. Iš operacinės kūnas grįžta be aiškiai matomų pokyčių, nes po eksplantacijos, kaip ir po bet kokios chirurginės procedūros, lieka tik pooperacinis randas pilvo arba krūtinės srityje.
Donorystės procedūra neturi įtakos giminių pasirinktam laidojimo procesui, nes organų donorystei pritaria daugelis religijų, įskaitant ir katalikų bažnyčia“– pabrėžia D. Karoblytė.
Transplantacijos ir šanso pasveikti šiuo metu Lietuvoje laukia daugiau nei 300 žmonių.
NTB duomenimis, šiemet šalyje iš viso atlikta 140 organų ir audinių transplantacijų, kurios dovanojo viltį gyventi, pasveikti ir sugrįžti į pilnavertį gyvenimą sunkiai sirgusiems žmonėms.
Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
