Būna, asmuo viską daro pagal gydytojų rekomendacijas – gerai miega, vengia streso, skiria dėmesį fiziniam aktyvumui, sveikai maitinasi – bet suserga. O kitas rūko kaip kaminas, tačiau jokia liga jo nepakerta.
Pasak profesoriaus, tai rodo, kad nėra vieno visiems tinkančio ilgaamžiškumo recepto. Tiesa, A.Petronis sutinka, kad sveiko gyvenimo būdo koncepcija iš esmės yra teisinga.
„Ji yra paremta eksperimentiniais įrodymais, bet problema yra, kad tai pagrįsta populiacijos tyrimu. Paimkime žmonių grupę, kuri nejuda, nesveikai valgo, nemiega ir tirkime kitą populiacinę grupę, kur žmonės labai sveikai valgo, miega, kiek reikia, daro, kas yra labai sveika.
Taip, pamatysime, kad tos populiacijos išsiskiria pagal kurį nors sveikatingumo parametrą. Bet didžioji dalis individų persidengs. Visiškai neaišku, kam iš mūsų šitie receptai suveiks, o kam ne“, – MO muziejuje Ateities biomedicinos fondo surengtos viešos paskaitos metu aiškino A.Petronis.
Minčiai iliustruoti jis pateikė šimto metų sulaukusių ilgaamžių tyrimą. Mokslininkai aiškinosi, kas lėmė jų ilgą gyvenimą.
„Kas paaiškėjo? Jie darė viską atvirkščiai. Išlikusi 100 metų moteriškės nuotrauka, kur ji prisidega cigaretę nuo savo gimtadienio torto žvakučių. Jubiliatė sako: „Aš nuo 12 metų rūkiau!“
Paaiškėjo, kad tie šimtamečiai nei sportavo, nei savimi rūpinosi, valgė riebiai, rūkydavo, išgerdavo ir kažkodėl ilgai gyvendavo, nors viską darė priešingai nei rekomenduojama“, – pasakojo A.Petronis.
Jo teigimu, nėra būdo patikrinti, ar sveikas gyvenimo būdas reikšmingai prailgins konkretaus žmogaus gyvenimą. Tai rodo individualios medicinos svarbą.
Ko DNR negali paaiškinti
A.Petronis paaiškino, kad praėjusio amžiaus pabaigoje Nobelio premija apdovanotas biologas ir DNR tyrėjas Džeimsas Vatsonas sustiprino tikėjimą, kad žmogaus gyvenimo būdai pasirinkimai gali pakeisti jo genetiką ir apsaugoti nuo ligų.
Įtakingas mokslininkas į pasaulį paleido sparnuotą frazę: „Anksčiau manėme, kad mūsų likimas įrašytas žvaigždėse, tačiau dabar žinome, kad didžiąja dalimi mūsų lemtis priklauso nuo genų.“
Pasak A.Petronio, tai uždavė toną jaunos medicinos mokslo šakos – epigenetikos – plėtrai.
„Cheminiu požiūriu, epigenetika yra tam tikri priedai prie DNR sekų ir branduolio baltymų. Ieškant analogijos, apie epigenetinius faktorius galime galvoti kaip apie DNR aksesuarus, papuošalus“, – sakė A.Petronis.
Jo teigimu, epigenetikos poreikį ligų tyrimuose rodo tai, kad tradicinė DNR sekų genetika negali paaiškinti vadinamojo dvynių diskordantiškumo t.y. sveikatos netolygumų.
„Identiški dvyniai turi tuos pačius genomus, bet labai dažnai jie yra skirtingi pagal kokį nors sveikatos požymį. Sakykime, vienas dvynys suserga diabetu arba Alzheimerio liga, o kitas – ne. Jų genomai yra identiški.
Tradicinis paaiškinimas, kodėl jie skiriasi – aplinkos faktoriai skirtingai veikia identiškus dvynius ir tik vienas jų pasiekia patologinių nukrypimų kritinę masę.
Šita mantra yra kartojama 80 metų ir niekas negali įrodyti, kas yra tas aplinkos faktorius, sukeliantis ligą (...) Tai nėra produktyvus paaiškinimas“, – įsitikinęs A.Petronis.
Profesorius pabrėžė, kad daugybė ligų pasireiškia žmogui senstant. Kodėl ši taisyklė priimta kaip savaime suprantamas dalykas? Juk žmogaus DNR sekos bėgant metams iš esmės nesikeičia.
„Tai, ką mes paveldime iš savo tėvų, nešiojame visą savo gyvenimą. DNR sekos yra labai stabilios“, – patikino A.Petronis.
Žmogus gali paveldėti genetinį polinkį susirgti kokia nors liga. Kodėl tuomet jis 50 metų vaikšto sveikas, kol galop suserga diabetu arba vėžiu?
„Vadinasi, tie polinkio genai „sėdi“ mūsų ląstelėse ir nieko nedaro“, – dėstė A.Petronis ir pridūrė pateikiantis supaprastintą proceso paaiškinimą.
„Šitas klausimas nepakliūna į tradicinės paradigmos rėmus, ji negali to paaiškinti. Kas tuomet daroma? Nieko, šitas klausimas ignoruojamas, nors yra akivaizdus“, – aiškino profesorius.
Ląstelių vidiniai laikrodžiai
Pasak A.Petronio, į tyrimų lauką prasminga įvesti papildomą dimensiją – laiką. Tai vadinama chrono-epigenetika (graikiškai Chronos – laikas).
„Mes sakome, kad labai svarbu dalykus registruoti laike ir tirti jų dinamiką (...) iš jos mes galime išspausti daug papildomos ir labai įdomios informacijos“, – patikino profesorius.
Jis pasakojo, kad eksperimentais pavyko parodyti, jog epigenetiniai veiksniai nėra statiški, bet turi savo dinamiką. Anot A.Petronio, žmogaus ląstelių virsmų ciklas trunka 24 valandas.
Nors ir skamba paprastai, tačiau, kaip pastebi profesorius, tai nesutapo su per daug metų nusistovėjusia tradicine paradigma, todėl mokslininkams teko „persilaužti“.
„Šito proceso evoliucija yra labai įdomi. Žemės sukimasis apie savo ašį bei to nulemtas dienos ir nakties keitimasis buvo jau prieš 3 milijardus metų, kai susiformavo pačios pirmosios primityvios gyvybės formos (...) kažkokiame etape ląstelės tikriausiai nusprendė, kad joms naudinga turėti vidinius laikrodžius“, – aiškino A.Petronis.
„Visos mūsų ląstelės tiksi visuose lygiuose, įskaitant epigenomą“, – pabrėžė profesorius.
Jo teigimu, šis atradimas leidžia pasiūlyti naują ligos atsiradimo modelį. Juo remiantis, neužtenka žmogų ištirti vieną kartą, nes tyrimų rezultatai ryte ir vakare gali skirtis. Tai esą nulemia aptartas ląstelių cikliškumas.
A.Petronis dėstė, kad dėl išorės veiksnių ląstelėse egzistuoja ne tik paros, bet ir kiti įvairūs ciklai.
„Ko gero, ateina laikas, kai tie ciklai ima trikti, kas yra viena iš priežasčių, kodėl mes pradedame sirgti ir senstame“, – sakė A.Petronis.
Jis pabrėžė, kad šis mechanizmas tebėra hipotezė, o ląstelėse vykstantiems procesams geriau suprasti ir paaiškinti prireiks daugybės biomedicinos tyrimų.
