Penktadienį Seime vyko parlamentarės Monikos Ošmianskienės globojama apskrito stalo diskusija „Demencija – niekieno klausimas, ar jau metas nacionalinei demencijos strategijai?“ Renginio metu apžvelgti pagrindiniai aspektai, susiję su esama demencijos situacija Lietuvoje.
„Demencija yra antroji mirties priežastis aukštųjų pajamų šalyse. Lietuvos mirčių struktūroje demencija užima 1,5 proc.“, – liūdną statistiką pristatė gydytoja neurologė Greta Pšemeneckienė.
Demencija yra labiausiai paplitusi tarp 65 m. ir vyresnių žmonių, tačiau pasitaiko ir jaunų žmonių gretose. Daugiau nei du trečdaliai demenciją turinčių asmenų yra moterys, taip pat jos dažniausiai yra demenciją turinčių asmenų globėjos.
Dažniausiai žmonės serga kraujagysline demencija – antra pagal dažnumą diagnozuojama demencijos forma, apimančia 15–20 proc. visų ligos atvejų.
Ženklai, įspėjantys apie demenciją
Oro užterštumas, galvos traumos ir gausus alkoholio naudojimas – 2020 m. priimti nauji rizikos veiksniai, lemiantys demencijos atsiradimą.
Pagrindiniai ženklai, įspėjantys apie demenciją: sunku atlikti įprastines užduotis, prastėja atmintis, sunku reikšti mintis žodžiu ir raštu, sunku adekvačiai vertinti situaciją ar priimti sprendimus, daiktus padedate į netinkamą vietą, sunku sekti informaciją, atsiribojate nuo darbo ir socialinio gyvenimo, sunku suvokti vaizdinę ir erdvinę informaciją, keičiasi elgesys, svyruoja nuotaika, sunku orientuotis laike ir erdvėje.
„Norint apsisaugoti arba nutolinti grėsmę, išskiriami 5 apsauginiai veiksniai: sveika mityba, mokymasis, socialinis, fizinis ir kognityvinis aktyvumas“, – komentavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovė Jūratė Macijauskienė.
Demencijos valdymo spragos
Nepaisant pastangų taisyti padėtį, Lietuvoje vis dar yra daug spragų demencijos valdyme. Išskiriamos pagrindinės problemos: didelė stigma visuomenėje, žmonės baiminasi ir gėdijasi kreiptis pagalbos, pripažinti, kad jie jaučia nemalonius pokyčius.
Gyventojai nėra pakankamai informuojami ir pristigę žinių nebežino kokių veiksmų imtis, tad nieko nedaro, kas priveda prie kitos problemos – vėlyvos diagnostikos, kai situacija pasiekia kritinį lygį.
Žmonės negali patys už save kalbėti ir pastovėti, yra priklausomi nuo šalia esančių žmonių, atsiranda „plyšys“ žmogaus teisių atliepime. Sergantys arba jų artimieji piktinasi, kad paslaugos nėra orientuotos į asmenį ir nėra užtikrinamas paslaugų prieinamumas bei kokybė.
Daugelis specialistų pasitraukia iš darbo rinkos ir atsiranda didelis jų trūkumas, o esami specialistai stokoja specifinių žinių.
„Reikėtų didesnio specialistų įsitraukimo. Šeimos gydytojas turi gebėti įtarti demenciją ir kitus organinius bei simptominius psichikos sutrikimus“, – problemą komentuoja šeimos gydytoja Ida Liseckienė.
„Demencijos valdymas – visuomenės ir valstybės prioritetas“, ar tikrai taip yra?
Sonata Mačiulskytė – asociacijos „Demencija Lietuvoje“ valdybos narė bei sergančios mamos globėja išskiria dvi puses – pozityvią ir negatyvią. „Progresuojant mamos ligai man vėl, po 18 metų, teko apsigyventi su mama. Tai geriausia, kas mums galėjo nutikti, užmezgėme stiprų ryšį.
Sunkiausia yra tai, kad gydytojai neperduoda reikiamos informacijos, visą globos kelią ėjau viena, neturint supratimo kas manęs laukia ir kas bus toliau. Trūko jėgų ieškoti pagalbos, jaučiau gėdą, kad nesusitvarkau su savo pareigomis“, – pasakojo S.Mačiulskytė.
Reikiamų paslaugų stokojo ir Jolita Švatienė, moteris iš Naujosios Akmenės, jau kelis metus globojanti mamą.
Jolita po 12 metų gyvenimo Norvegijoje buvo priversta su dukromis grįžti į Lietuvą. „Mamos ligos pradžią pastebėjome 2019 m. per Kūčias. Prasidėjo kalbos sutrikimai, pasidarė apatiška, sutrikusi, nyko savarankiškumas. Mama gėdijosi kreiptis į šeimos gydytoją, ji norėjo paslėpti šį faktą“, – dalinasi moteris.
Dėl specialistų ir reikiamų klinikų nebuvimo bei milžiniškų eilių, Jolita mamą vežiojo į kito miesto privačią kliniką, kurioje paslaugas gavo greičiau.
Sunkus susisiekimas nebuvo vienintelė problema. Diagnozė, kurią nustatė gydytojai, pasirodė klaidinga, tad demencija serganti moteris kurį laiką vartojo netinkamus vaistus. Be viso to, pasak Jolitos, gydytojai diagnozę pranešė neprofesionaliai: „Mamai buvo didelis šokas, ji labai daug verkė“, – sako dukra.
Laimei, teisingos diagnozės link pastūmėjo Jolitos patirtis. Moteris, studijavusi slaugą, įtarė netikslią diagnozę ir vežė pakartotiniams tyrimams į Santaros klinikas.
„Kreipėmės į savivaldybę su galimybe gauti slaugą namuose, atsakymas buvo, kad tokios galimybės kaip ir nėra, buvau pastatyta į eilę. Niekas neturėjo ką pasiūlyti, kol po metų, pagaliau, gavome pagalbą namie“, – apie sistemos trikdžius pasakoja J.Švatienė.
Numatomos galimybės gerinti padėtį
Prof. Jūratė Macijauskienė, pristatydama SSGG analizę, išskiria galimybių sritį, kurį padėtų tobulėti šiai sferai:
Tarpsektorinis bendradarbiavimas ir nacionalinė demencijos strategija, kuri integruotai apimtų visas sritis.
- Teisinės bazės atnaujinimas bei praplėtimas.
- Demencijos sindromą turintiems draugiškų institucijų kūrimas: įtrauktis VS ribojimas.
- Demencijos sindromo metodinio dokumento, apimančio visą paciento kelią parengimas, išteklių numatymas ir įgyvendinimas.
- Podiagnostinės pagalbos turintiems demenciją ir juos prižiūrintiems asmenims, plano parengimas, išteklių numatymas ir įgyvendinimas.
