Pirmas blynas neprisvilo
Viskas prasidėjo nuo dvejonių. Profesinės krypties ieškanti mergina išnaršė ir apgalvojo įvairias galimybes. Praėjusių metų vasarą liko tik du variantai.
„Buvo pasirinkimas – aš noriu eiti į teisę, ar į mediciną? Nusprendžiau, kad reikia išbandyti save medicinoje. Tada galėčiau įsivertinti, ar tai yra mano kelias“, – dilemą prisiminė Martyna.
Mediko profesiją pasimatuoti dar iki studijų įkvėpė pažįstamų patirtis. Jie patarė išbandyti savanorystę. Taip Martyna atsidūrė Kauno rajono greitojoje.
Pirmasis budėjimas pasitaikė nelengvas. Tačiau 17-metė neišsigando. Atvirkščiai, pasakodama apie savo „pirmąjį blyną“ mergina šypsosi ir vadina jį lemtingu.
„Po pirmojo budėjimo tvirtai nusprendžiau, kad medicina yra mano kelias. Budėjimas buvo ypatingas, nes turėjome 14 kvietimų, o tai yra pakankamai daug, nes atstumai dideli, iškvietimui sugaištame apie valandą“, – greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbo subtilybes paaiškino Martyna.
Akistata su skausmu
Merginai nesukliudė ir tai, kad praktinių medicinos įgūdžių ji tuomet beveik neturėjo, mokėjo tik suteikti pradinį gaivinimą. Atpirko noras skaityti ir užsisipyrimas mokytis tikro gyvenimo sąlygomis.
„Nemokėjau praktiškai nieko, bet buvau skaičiusi skubios pagalbos knygų, turėjau šiokius tokius pagrindus, bet nežinojau nei kaip spaudimo manžetėmis naudotis, negalėjau kardiogramos rašyti, nei leisti vaistus – viso šito mane išmokė gydytojai“, – prisipažino pašnekovė.
Ilgai miegoti ar ilsėtis laiko nėra – įprasta Martynos diena GMP tarnyboje prasideda 7 arba 8 ryto.
Svarbiausia – vikrumas ir greitis, nes supypsėjus racijai ir gavus iškvietimą, susiruošti stengiesi kiek įmanoma greičiau. Juk brigados neužlaikysi, medikų pagalbos laukia nelaimės ištiktas žmogus.
„Prieš atvykdamas į iškvietimo vietą galvoji kokia bus situacija, su brigada deriniesi veiksmų planą: privalu veikti koordinuotai, tam, kad viskas įvyktų kuo greičiau, kuo geriau ir kuo tiksliau būtų suteikta pagalba“, – laiko svarbą akcentavo Martyna.
GMP tarnyba – kasdienė akistata su žmonių skausmu. Pamatyti tenka visko: nuo įpjauto piršto ar galvos skausmo iki nukirstų galūnių, infarktų ir mirčių.
Kiekvieną kartą laukia skirtingi žmonės, kurių nuotaikos ir būklės nenuspėsi. Suvaldyti šį krūvį yra itin sunku, dėl to pagrindiniu darbo iššūkiu tampa emocijos ir jų valdymas.
Šiurpių vaizdų kontekste – gyvenimo pamokos
50 budėjimų – 1200 valandų nuolatinio skubėjimo, jaudulio, bendravimo su žmonėmis ir gyvybių gelbėjimo – tiek patyrusi 18-metė Martyna atvirauja, jog jai sunkiausia yra išlikti nešališkai ir visiškai išjungti emocijas.
„Tam, kad gerai suteiktumėme pagalbą, turime padėti į šalį visus buvusius tos dienos kvietimus, nesvarbu, turėjome paprastą atvejį, kraujavimą ar mirtį, į sekantį kvietimą turi atvažiuoti kaip naujas ir gilintis tik į tą situaciją ir teikti pagalbą tik tam žmogui.
Kartais po iškvietimo brigadoje būna absoliuti tyla, nes visiems būna labai sunku, o kartais išnagrinėjame tą situaciją detaliai. Tvarkausi su emocijomis, o jei reikia ir išsiverkiu, natūralu, visi mes žmonės“, – pasakoja Martyna.
Mergina pasakoja GMP tarnyboje gavusi ir gyvenimiškų pamokų. Naujos patirtys skatina permąstyti nei savo, bet ir aplinkinių poelgius. Ji pastebėjo, kad ne visi skuba kviesti pagalbą nelaimės ištiktiems žmonėms.
Martyną liūdina, kad žmonės kartais užsimerkia prieš svetimą skausmą.
„Turėjome avariją greitkelyje Via Baltica. Atsimenu, kaip atrodė žuvęs žmogus, pamenu jo ranką nukritusią šalia – tokie dalykai lieka atmintyje.
Negaliu pamiršti ir to, kad mus iškvietę žmonės, sakė 10 minučių jau stovintys kamštyje, o visi toliau abejingai važiavę pro šalį. Kartais pagalvoju apie tai, koks didelis yra žmonių abejingumas.
Kitas pavyzdys – pakaruoklis, kai matai, kaip jaunas žmogus pabaigia savo gyvenimą, lygiai taip pat prisimeni ir pagalvoji, kad turi vertinti viską, ką turi“, – apmąstymais dalijasi Martyna.
