Vėžio riziką didinančius veiksnius ir mitybos reikšmę aptariame su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvensenos medicinos studijų programos vadovu, gyvensenos medicinos kompetencijų ir klinikinių algoritmų pradininku Lietuvoje, biomedicinos mokslų daktaru Tomu Vaičiūnu.
– Kokie yra pagrindiniai vėžio riziką didinantys veiksniai? Kokia vieta tenka mitybai?
– Šiandien geroji klinikinė praktika ir moksliniai tyrimai išskiria iš esmės tris pagrindines rizikos veiksnių grupes onkologinių ligų vystymuisi: a) nuo asmens nepriklausomi veiksniai: paveldėjimas; b) iš dalies priklausomi: infekciniai susirgimai, persirgtos ligos; c) žmogaus elgsenos, gyvensenos veiksniai: netinkami mitybos įpročiai, rizikinga elgsena (rūkymas, alkoholio vartojimas), fizinis pasyvumas, perteklinis ir neracionalus vaistinių preparatų vartojimas, psichoemocinis atsparumas, stresas.
Manoma, kad žmogaus gyvensenos veiksniai sudaro daugiau kaip pusę priežasčių. O susirgus sunkia onkologine liga, gyvensenos veiksniai gali lemti gydymo efektyvumą, savijautą aktyvaus gydymo laikotarpiu, atsigavimą po modernių farmakologinių intervencijų.
Mityba – vienas iš stipriausių gyvensenos rizikos veiksnių. Būtent mūsų lėkštės turinys. Šiandien jau pakanka klinikinių ir epidemiologinių įrodymų, kurie skelbia, kad perdirbti mėsos produktai yra priskiriami prie pirmos grupės kancerogenų, o raudonos mėsos produktai – prie antros grupės kancerogenų – aršiausių junginių, didinančių onkologinių ligų riziką, o jau susirgus – skatinančių onkologinių ląstelių vystymąsi. Gausus sočiųjų riebalų vartojimas ir paprastojo cukraus vartojimas, perdirbtų produktų vartojimas – blogina gydymo efektyvumą, ilgina atsistatymo laiką po aktyvaus gydymo. Ir priešingai, maistas, kuriame gausu polifenolių, beta-gliukanų, fitosterolių, mikro– ir makro– elementų, tirpiosios ir netirpiosios ląstelienos, omega3 riebalų rūgščių – kelis ar keliolika kartų mažina skirtingų lokalizacijų onkologinių ligų riziką. O susirgus – greičiau padeda atsistatyti.
– Kokie yra nauji mokslo duomenys apie naujus vėžio rizikos veiksnius?
– Šiandien ypatingai daug tyrinėjama mūsų storojo ir plonojo žarnyno mikrobiota, jos galima reikšmė onkologinių ligų vystymuisi. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas lėtiniam, sisteminiam uždegimui, beje, kurio vystymuisi žmogaus organizme milžinišką įtaką daro mitybos įpročiai. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad įvairūs lėtiniai susirgimai (virškinamojo trakto, endokrinologiniai, autoimuniniai ) ženkliai didina onkologinių ligų vystymąsi.
– Nesubalansuotos gyventojų mitybos pasekmės Lietuvoje atsispindi sergamumo rodikliuose. Šalyje pagrindinė mirčių priežastis yra kraujotakos sistemos ligos (infarktai, insultai), antroje vietoje – vėžys. Kokius produktus reikėtų pašalinti norint išvengti vėžio?
Didžiausią riziką kelia perdirbtų augalinės ir gyvulinės kilmės produktų vartojimas, perteklinis sočiųjų – blogųjų riebalų vartojimas. Tai gyvulinės kilmės produktai (mėsa ir jos gaminiai, pieno produktai), tai pat perdirbti augalinės kilmės produktai, kokosų ir palmių aliejus ir pan.), gausus paprastojo cukraus suvartojimas (balti miltai ir jų produktai, pridėtinis cukrus, sintetiniai saldikliai ir pan.). Kviečiu atkreipti dėmesį ne tiek į tai, kokie produktai didina riziką, bet ir kokie produktai mažina riziką susirgti onkologinėmis ligomis (beje, kaip ir dauguma lėtinių sutrikimų) ir turi saugojantį, tausojantį efektą. Svarbu ne tik tai, ką reikėtų apriboti, bet ir ką būtina įvesti į kasdienį racioną, siekiant ne tik apsisaugoti nuo onkologinių ligų rizikos, bet jomis susirgus – padėti organizmui atsistatyti. Moksle vis garsiau diskutuojama apie mitybą, kaip ligų prevencijos veiksnį. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kasdienės mitybos racione galime gauti visą spektrą oksidacinį stresą mažinančių junginių, polifenolių, beta gliukanų, mikro ir makro elementų, vitaminų, baltymų įvairovę, gausiai ląstelienos, sveikųjų riebalų.
Koks tai maistas? Viskas gana paprasta – kasdienės mitybos racione turėtų dominuoti pilnagrūdės (visadalės) grūdinės kultūros, vaisiai, uogos, šakninės ir lapinės daržovės, ankštiniai produktai, šiek tiek sėklų ir riešutų. Jei pavyksta pasiekti šio rezultato – šalia tokio pagrindo maisto porcijos galite dėti jūsų mėgstamo pieno produkto ar liesos baltos mėsos, triušienos.
– Yra nuomonė, kad vėžys minta cukrumi. Ar tai tiesa? Ar žmonių, kurie mėgsta bandeles ir pyragus vėžio rizika didesnė?
– Į tai kviesčiau pažiūrėti ne selektyviai, o sistemiškai, visa apimančiai. Gausiai vartojant paprastu cukrumi (trumpąja angliavandenių grandine) praturtintas maisto grandines (balti miltai, perdirbti produktai, paprastasis cukrus, saldūs sintetiniai pakaitalai ir pan.), dažnai jas lydi ir sotieji ar hidrinti riebalai – įvairūs kepiniai, saldėsiai, perdirbti pusfabrikačiai ir pan. Šita junginių konglomeracija yra vienas iš didesnių onkologinių ligų rizikos veiksnių. Egzistuoja ir „kitoks cukrus“, didinantis onkologinių ligų riziką: tai junginys, pavadinimu trimetil-amino-oksidas –(TMAO). Tai gyvulinės kilmės L-karnitino (aminorūgšties) ir cholino (medžiagos, kuri tirpsta vandenyje ir yra panaši į B grupę) skilimo produktas virškinamajame trakte. Tai atsitinka gausiai vartojant raudonos mėsos produktų ir raudonos mėsos apskritai. Taip didiname onkologinių ligų riziką, o minėti produktai nuo 2016 metų PSO yra priskiriami prie pirmos ir antros grupės kancerogenų.
– Kokie vitaminai, mineralai, veikliosios medžiagos yra naudingos, užkertančios kelią vėžiui? Koks turėtų būti priešvėžinis mitybos racionas?
– Svarbu užtikrinti ne tik maistingo/sotaus maisto vartojimą, bet ir oksidacinį stresą mažinančių produktų suvartojimą, kuriuose gausu polifenolių, beta-gliukanų, fitosterolių, tirpiosis ir netirpiosios ląstelienos suvartojimą. Taip pat atsižvelgti į produktų glikeminį krūvį. Būtina mitybos racioną praturtinti gausiai baltymų turinčiais maisto produktais, jei sunku ryti – patariama vartoti skysta forma. Itin vengti perdirbtų maisto produktų, stipriai apriboti blogųjų sočiųjų riebalų suvartojimą (gyvulinės kilmės produktai ir perdirbti augalinės kilmės produktai), juos keičiant (pagal poreikį) poli– ir mono– nesočiosiomis riebalų rūgštimis – augalines kilmės produktai, kaip alyvuogės, avokadas, nedideliais kiekiais šalto spaudimo alyvuogių ar sėklų aliejai, jūros gėrybės. Apriboti paprastojo cukraus suvartojimą (baltų miltų produktai, parastasis cukrus, iškaitinti ar kitaip stipriai perdirbti). Didesnį dėmesį, pagal galimybes ir toleranciją, skirti pilnos struktūros grūdinėms kultūroms, tirpiajai ląstelienai – uogoms, vaisiams.
– Kokia polifenolių vieta mityboje? Kodėl jie taip plačiai tyrinėjami? Kokia jų nauda? Kokių naujausių žinių yra apie kurkuminą ir resveratrolį?
– Per pastaruosius du dešimtmečius atlikti tyrimai rodo, kad kurkuminoidai, ciberžolės (C. longa) veiklioji medžiaga, galima efektyviai trikdo daugelį onkologinių ląstelių signalų perdavimo būdų, todėl kurkuminas gali būti naudingas vėžio vystymuisi ir progresavimui. Pirmosios fazės klinikiniuose tyrimuose išbandytos įvairios kurkumino ir kurkumino konjugatų formulės ir dozės, atskleidė gana neblogą kurkumino ir kurkumino konjugatų biologinį prieinamumą plazmoje, šlapime ir audiniuose. Kurkumino turinčių preparatų tyrimai su storosios žarnos, burnos ir kepenų karcinomos rodo biologinį efektą. Kurkuminas – puikus antioksidantas, veikia kaip stiprus antioksidantas ir gali būti naudingas po terapinio gydymo siekiant greitesnio organizmo atsistatymo. Taip pat yra nemažai studijų apie kurkumino naudojimą chemoterapijos metu su tam tikrais cheminiais vaistais, siekiant sušvelninti cheminių vaistų sukeltus pašalinius poveikius ir padėti organizmui geriau atlaikyti vėžio gydymą.
– Ar su maistu galima užtikrinti sveikatai naudingą polifenolių dozę?
– Minėtųjų naudingų polifenolių poveikių galima tikėtis, tik vartojant pakankamas šių medžiagų koncentracijas ir užtikrinant jų bioprieinamumą (gerą pasisavinimą ląstelėje). Kurkuminas ir resveratrolis blogai pasisavina, nes per 30 min. metabolizuojami kepenyse ir paverčiami į tirpias formas, kurios prasčiau panaudojamos ir pasišalina su šlapimu. Be to, šie junginiai sunkiai kaupiasi audiniuose, todėl nesusidaro ilgalaikių atsargų.
Taip pat žinoma, kad polifenolių bioprieinamumas ir jų koncentracija gali būti labai skirtinga ir tai lemia jų gamybos forma. Pavyzdžiui, ciberžolės milteliuose farmakologiškai aktyvių kurkuminoidų yra vos keli procentai, o ekstrakte šių medžiagų 95–97 proc. Skirtumas akivaizdus.
– Tai kaip pagerinti naudingų medžiagų pasisavinimą?
– Pagerinti įvairių veikliųjų medžiagų bioprieinamumą galima pasitelkiant pažangias nanotechnologijas, pavyzdžiui, efektyvaus pasisavinimo technologiją Miosol®. Ši liposominė technologija leido Lietuvos mokslininkams sukurti skystą dviejų polifenolių – kurkumimo ir resveratrolio efektyviai pasisavinamą skystą formą viename. Mikroskopinio, mažesnio už plauką dydžio mikrokapsulės skystyje – tai vitaminų, mineralų ir augalinių ekstraktų pernašų sistema, kuri yra iki 100 kartų mažesnė už ląstelės dydį ir užtikrina iki 6 kartų didesnį veikliųjų medžiagų pasisavinimą bei patogų vartojimą skysta forma. Tai itin aktualu jautrioms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, onkologiniam pacientam, nes jų skrandis, kepenys yra pažeisti gydymo.
Skysti polifenoliai nedirgina skrandžio, o mikroskopinėse skystyje esančiose mikrokapsulėje esančios veikliosios medžiagos apsaugotos nuo skrandžio rūgščių. Tačiau ne vien pažangios technologijos gerina veikliųjų medžiagų pasisavinimą. Svarbu įvertinti tai, jog plačiai reklamuojamas polifenolis kurkuminas vienas pats blogai pasisavinamas organizme. Norint tai pagerinti, jo reikia vartoti junginyje su kitu polifenoliu resveratroliu. Taip užtikrinama, jog abu junginiai išlieka farmakologiškai aktyvūs ir vienas kitą papildo, nes veikia sinergiškai. Todėl Lietuvos mokslininkai, ieškodami efektyvesnės polifenolių formos, sukūrė minėtą skystąją resveratrolio ir kurkumino derinio formą viename, panaudojant efektyvaus pasisavinimo technologiją Miosol®.
