Daugybę metų JAV praleidęs graikas nusprendė grįžti į gimtinę. Susikrovė daiktus ir su žmona Elpiniki apsigyveno nuošalioje Viduržemio jūros saloje. Taip padarė, nes Europoje laiduotuvės daug pigesnės – mirtis Amerikoje vyro šeimą būtų nuvariusi į skolas.
Moraitis, didžiąją savo suaugusio gyvenimo dalį praleidęs Niujorko priemiesčiuose ir Floridoje, vis dažniau negalėjo kvėpuoti, negalėjo užbaigti darbo dienos kaip anksčiau. Tai nepagydomas plaučių vėžys, sakė visi jo amerikiečių gydytojai.
Tegul mane palaidoti šalia šeimos, prie jūros, ten, kur mano artimiesiems tai kainuos tik kelis šimtus dolerių, galvojo jis.
Nemanė, kad sulauks vynuogių derliaus
Tačiau Ikarijos saloje – maždaug pusiaukelėje tarp Atėnų ir Turkijos – įvyko kai kas ypatingo. Stamatis apie tai nesusimąstė, bet jis įsikūrė unikalioje vietoje, saloje, kurioje įprasta gyventi iki 100 metų. Mėlynoji zona – taip vadinamos tokie pasaulio kampeliai.
Palengva vyras pajėgė vaikščioti vis daugiau. Į plaučius traukė gaivų orą, grožėjosi skaidriu, mėlynu jūros vandeniu. Gėrė vyną, vėl bendravo su senais draugais. Turėjo laisvo laiko, tad nusprendė jį skirti sodininkystei.
Galiniame namo kieme Stamatis pradėjo sodinti vynuoges. Vyras nepamiršo, ką sakė gydytojai: derliaus sulaukti ir naminiu vynu pasimėgauti jam nelemta. Na, bent žmonai vynmedžiai primins apie anapilin išėjusį vyrą.
Tačiau jam pavyko paneigti visas medikų prognozes. Praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, o Stamatis tebebuvo gyvas. Valgė paties užaugintus vaisius ir daržoves, spaudė alyvuogių aliejų, gamino vyną.
Ikarijos saloje apsilankęs rašytojas ilgaamžiškumo ekspertas Danas Buettneris paprašė išduoti savo paslaptį.
Vyras tik gūžtelėjo pečiais ir su šypsena veide atsakė: „Nežinau! Manau, tiesiog pamiršau numirti.“
Tiki aplinkos galia
Niekas negali pasakyti, kaip Stamatis apgavo plaučių vėžį ir paneigė gydytojų prognozes. Gali būti, kad vyras turi unikalių genetinių savybių, kurios apsaugo nuo ligų ir neleidžia vėžiui galutinai pasiglemžti gyvybės.
Tačiau D.Buettneris mano, kad reikšmingos įtakos gyvenimo trukmei gali turėti tai, kas mus supa – žmonės, augalija, oras, taip pat gyvenimo būdas. Dažnai cituojamas danų dvynių tyrimas rodo, kad genetika lemia tik apie 20–25 proc. mūsų ilgaamžiškumo.
„Jis sąmoningai nedarė nieko, kad taptų sveikesnis, – apie Stamatį sakė D.Buettneris. – Viskas, ką jis darė, tai pakeitė aplinką.“
Mėlynųjų zonų gyvenimo sąlygas, tokias kaip Ikarijos saloje, ekspertas bando sukurti JAV. 2009 m. pradėjęs savo veiklą mažame Alberto Lėjos miestelyje, Minesotos valstijoje, D.Buettneris stengiasi, kad čia atsikėlę amerikiečiai gyventų kaip šimtamečiai jo išskirtose penkiose Mėlynosiose zonose, išsimėčiusiose po visą Žemės rutulį.
Kuriamoje gyvenvietėje siekiama, kad žmonės turėtų puikias sąlygas vaikščioti pėščiomis ir užsiimti sportu. Todėl gerinama šaligatvių būklė, tiesiami dviračių takai, rūpinamasi, kad parduotuvėse būtų daugiau sveiko, augalinio maisto. Taip pat skatinami socialiniai ryšiai ir grupiniai užsiėmimai – savanoriškos veiklos, sodininkystė, sienų tapyba, vaikščiojimas būreliais.
„Aš tikiu, kad Amerikos gyventojai nėra kalti, kad turi antsvorio ir nėra sveiki, – sakė D.Buettneris. – Manau, kad dažniausiai esame aplinkos aukos.“
Tikslas – iki gyvenimo pabaigos
Stamatis iki pat gyvenimo galo buvo judrus, laipėjo kopėčiomis, kad galėtų skinti alyvuoges ir vynuoges.
„Aš vis dar geriu vyną ir dirbu“, – sakė Stamatis BBC 2013 m. pradžioje, likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Tuo metu jam buo 98-eri.
„Nesu gydytojas, bet manau, kad vynas padėjo. Nieko daugiau nedariau, tik valgiau natūralų maistą ir žoleles bei gėriau tikrą vyną“, – smalsuoliams paaiškino Stamatis.
Kasdieniai darbai suteikė tikslą. Jei norėjo gaminti maistą su alyvuogių aliejumi arba juo paskaninti salotas, neužteko pasiimti butelio iš spintelės. Reikėjo eiti į lauką išspausti alyvuoges.
„Lengva ar ne, bet turiu tai padaryti“, – juokėsi vyras.
Parengta pagal „Insider“ inf.
