Praėjus 6 savaitėms vyras pasidalino išgyvenimais ir pats aprašė savo patirtį. Šiame straipsnyje pateikta istorija yra paremta Stepheno rašiniu ir pateikta pirmuoju asmeniu – insultą patyrusio žmogaus akimis.
Paskutinis pokalbis – su mama
Kai buvau jaunesnis, mane partrenkė vilkikas. Smūgio jėga kūną išssviedė aukštai į viršų. Neturėjau išgyventi, bet per stebuklą nemiriau. Po tos nelaimės mane domino mintis apie nuosavame kūne įkalintą žmogų.
Norėjau padėti pacientams, kurie patyrė nugaros ar galvos smegenų traumas ir insultą. Šios būklės palieka žaizdas, kurių išgydyti vaistais negalime. Tai paskatino įstoti į kineziterapeutų mokyklą, bet ten supratau, kad mane labiau domina mokslas.
Ėmiausi studijuoti neurobiologiją, daug dėmėsio skyriau regeneracijai – naujų neuronų ir kraujagyslių jungčių atkūrimui po sunkių sužalojimų. Šį pavasarį ėjau į savo laboratoriją Ohajo valstijos universitete. Kalbėjau telefonu su mama, bandžiau atsisveikinti, tik neradau tinkamų žodžių, kažką sumurmėjau ir padėjau ragelį.
Atėjęs į darbą jaučiau, kad svaigsta galva. Pabandžiau atsistoti, bet pargriuvau. Dešinė kūno pusė buvo paralyžiuota ir negalėjau kalbėti. Tačiau smegenys iš karto suprato, kad mane ištiko insultas. Tapau vienu iš tų, kuriems stengiausi padėti: buvau įkalintas savo kūne.
Kolegos reagavo žaibiškai
Draugai juokauja, kad esu laimingiausias nelaimėlis pasaulyje. Jei būdamas 28-erių patiri insultą, naudinga, kad aplink tave – būrys neurologų. Kolegos iškart suprato, kas man negerai.
Gydytoja Ema Harrington žinojo: negaliu laukti, kol atvažiuos greitoji. Supratau ir aš – insulto metu kiekviena minutė reiškia milijonų neuronų mirtį. To, kas prarasta, nebeatgausi.
Laimei, gydytojos E.Harrington sužadėtinis dirba vietinės ligoninės skubios pagalbos skyriuje. Todėl ji žinojo trumpiausią kelią. Kol gydytoja rašė SMS žinutę savo sužadėtiniui, kolegos biuro kėde nuvežė prie ligoninės durų, kur atvažiuoja greitosios pagalbos automobiliai.
Suprato, kas vyksta aplink, bet negalėjo kalbėti
Prisimenu kiekvieną to apsilankymo ligoninėje detalę. Per kompiuterinės tomografijos tyrimą liepiau sau neužmigti – nebuvau tikras, ar kada nors atsibusiu. Dešinė kūno pusė buvo visiškai „atsijungusi“. Kaire ranka pabaksnojau save, atrodė, kad liečiu lavoną.
Žinojau, ką tai reiškia. Kai pacientas paralyžiuojamas, įprastai padaryta žala būna nepataisoma. Galvoje sukosi mintis, jog likusį savo gyvenimą praleisiu neįgaliojo vežimėlyje. Mano kūnas tįsojo ligoninės lovoje, bet protas buvo iškeliavęs kitur.
Tada gydytojai sušvirkštė vaistus. Pajutau, kad galiu pajudinti ranką ir koją. Supratau, kad suleistas vaistas, kuris tirpdo kraujo krešulius ir taip padeda atkurti kraujotaką po insulto. Atsirado viltis, kad galiu atsigauti. Kiekvienas pro krešulį prasmukęs kraujo lašelis gelbėjo nuo žūties mano neuronus.
Krešulį pamatė savo akimis
Nepaisant to, krešuliui visiškai pašalinti prireikė operacijos. Po jos galėjau judinti ranką ir koją. Vėl galėjau kalbėti. Mikčiojau – iš laimės, kad esu gyvas. Turėjau daugybę mokslinių klausimų apie tai, kas man nutiko.
Operaciją atlikęs neurochirurgas Patrickas Youssefas leido apžiūrėti krešulį, kurį pašalino iš mano smegenų. Jis buvo didžiulis: ilgiu prilygo mažojo rankos piršto galiukui. Pacientas manyje sakė: „Tai siaubinga.“ Bet kaip tyrėjui buvo labai įdomu tai pamatyti.
Insultas mane ištiko antradienį, o penktadienį jau buvau išrašytas namo. Praėjo šešios savaitės. Yra keletas liekamųjų simptomų, pavyzdžiui, kalbtant kartais susivelia liežuvis, bet žiūrint bendrai – man sekasi labai gerai. Grįžau dirbti į laboratoriją ir netrukus su mergina išvyksiu atostogų į Karibus.
Ši patirtis tik sustiprino mano atsidavimą mokslui. Tą dieną bendradarbiai išgelbėjo man gyvybę. Bet taip pat žinau, kad jų tyrimai kasdien gelbsti gyvybes. Esame taip arti proveržio medicinoje, ypač smegenų srityje. Labai džiaugiuosi galėdamas dirbti biomedicininių tyrimų lauke tokiu svarbiu metu.
Parengta pagal „Insider“ inf.
