Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė Kristina Nemaniūte-Gagė įspėja, kad ateities perspektyvos dar niūresnės – vaistinių klientus galinčių aptarnauti specialistų sparčiai mažėja.
„Jau kelerius metus kalbame, kad vaistininkų trūksta, matome, jog ateityje jų trūks dar labiau. Kasmet į pensiją išeina daugiau vaistininkų negu universitetai paruošia naujų specialistų, kurie ateina dirbti į Lietuvos vaistines“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ sakė K.Nemaniūte-Gagė.
– Kaip manote, kokios priežastys lemia, kad vaistininkų mažėja?
– Tiek darbo sąlygos, tiek užmokestis, kuris paskutiniais metais kilo dvidešimt procentų, skatina rinktis šitą specialybę. Tačiau įstoti ir mokytis yra gana sudėtinga, nes valstybės finansuojamų studijų vietų buvo gana nedaug.
Tik pastaraisiais metais jų skaičius padidintas: iš pradžių iki aštuoniolikos valstybės finansuojamų vietų, paskui virš 30-ies, dabar – 50. Skaičius optimalesnis, bet jis turi augti, nes senstant visuomenei vis daugiau žmonių nori arčiau namų turėti sveikatos priežiūros įstaigą ir vaistinę. Mūsų tikslas, kad žmonės būtų kuo ilgiau sveikesni ir vaistininką turėtų kuo arčiau namų.
Tam tikros paslaugos – pavyzdžiui, receptinių vaistų pratęsimas ir vakcinacija – iš sveikatos priežiūros įstaigų ateityje galėtų persikelti į vaistines.
– Nuo liepos 1 d. įsigalioja farmacijos įstatymo pataisos iš esmės neleidžiančios farmakotechnikams dirbti be vaistininko priežiūros. Kokią įtaką tai daro vaistinių veiklai?
– Prognozavome, kad įtaka bus nemaža. Iki šiol negalėjome atsakyti ar vaistinės rinksis uždarymo kelią, ar trumpins darbo laiką. Dabar matome, kad nuo liepos 1 d. šitame sektoriuje kilo suirutė: vaistinės siekis privilioti vaistininkus, nes be jo negali dirbti kaip seniau.
Aišku, turime išimtis kaimuose, mažuose miesteliuose, kur gali farmokotechnikai dirbti prižiūrimi nuotoliu, vis dėlto tai negelbėja daugelio vaistinių. Pastebime, kad dauguma vaistinių šiuo metu trumpina darbo laiką.
Daugiau kaip pusė vaistinių dirba valanda ar keliomis trumpiau. Įsivaizduokime, kiek valandų per visą Lietuvą yra sutrumpėjęs laikas kuomet žmonės gali įsigyti vaistų.
Didžiosios vaistinės turėjo žmogiškųjų resursų ir galėjo perstumdyti savo darbuotojus: jeigu anksčiau vienoje vaistinėje dirbo du vaistininkai, tai juos išskyrė ir čia farmakotechnikas atvažiavo, o vienas vaistininkas išvažiavo į miestelį.
Yra tokių vaistininkų, kurie kiekvieną dieną važinėja po kelis šimtus kilometrų vien tam, kad vaistinė toliau dirbtų.
Mažosios vaistinės tokios galimybės neturėjo. Jeigu mažytis vaistinių tinklas turėjo septynias vaistines, tai tris vaistines šiandien jau uždarė. Didieji vaistinių tinklai prisitiakys prie naujovių, o mažiesiems bus labai sunku išlikti.
– Gal yra žinoma, kuriuose Lietuvos rajonuose situacija yra pati sudėtingiausia?
– Šiaurės Lietuvoje ta problema bus. Skaičiavome, kiek yra vaistinių ir kiek licencijas turinčių vaistininkų, kurie tuose regionuose dirba. Pastebime, kad ten situacija yra sudėtingiausia.
Galbūt nenumatėme, kad netgi tose vietovėse, kurios turi išimtį ir jose gali toliau dirbti farmakotechnikas gali prarasti vaistininką. Dabar prasidėjo didelė jų medžioklė net iš kaimelių ar iš mažų miestelių vaistininkus pervilioja į didesnes vaistines.
– Yra teigiančių, kad naujos įstatymo pataisos tarsi sukiršina vaistininkus su farmakotechinkais – pastarieji daugybę metų dirbo vieni, konsultavo pacientus, ateinančius klientus ir staiga nebegali to daryti. Jūsų nuomone, ar įstatymo pakeitimai galėjo įžiebti nesutarimų ir padidinti abejones dėl farmakotechnikų kompetencijos?
– Natūralu, kad žmogus, kuris pradirbo 20 metų konkrečioje vaistinėje, turi ratą gyventojų, kurie ateina kiekvieną dieną ne tik įsigyti vaistų, bet ir pasikonsultuoti.
Bet ateina liepos 1-oji ir tas farmakotechnikas nebegali dirbti, jeigu nerandamas vaistininkas kuris atvažiuos į tą vaistinę. Netgi jeigu ir randamas vaistininkas, kuris atvažiuos, vėl kyla klausimas, ar mažytėje vaistinėje reikia dviejų žmonių?
Natūralu, kad tuos aplanko liūdesys ir nepasitenkinimas. Asmeniškai daug žinučių gavau ir manau, kad tiems žmonėms skauda. Jie dirbo, gyventojai jais pasitikėjo – apklausos rodo, kad žmonės skirtumo nejausdavo ar juos aptarnauja farmakotechnikas, ar vaistininkas.
– Apie farmakotechnikų kompetenciją ankščiau girdėjome įvairių diskusijų apie tai, kad vaistininkų padėjėjo negalime prilyginti pačiam vaistininkui. Jūsų nuomone, ar farmakotechnikų pasiruošimas yra pakankamas, kad jie galėtų atlikti tas pačias funkcijas kaip ir vaistininkai?
– Taip, ir tą parodo farmatotechnikų išsilavinimo lygis: jie mokosi tris metus, pusę metų atlieka praktiką vaistinėse, mokosi gaminti vaistus ir aptarnauti pacientus vaistinėje. Jų dėmesys yra į tai, kaip bendrauti su pacientu, kaip jam išduoti vaistą.
Europos Sąjungoje yra ne viena šalis – Danija, Švedija – kuri taip pat taiko tą modelį, kuomet farmakotechnikas dirba vaistinėje vienas, nuotoliu prižiūrimas vaistininko. Tai reiškia, kad jeigu kyla klausimų jis turi galimybę bet kada paskambinti vaistininkui.
Įsivaizduokime vaistinėje yra dvi kasos: prie vienos kasos dirba farmakotechnikas, prie kitos – vaistininkas. Niekas farmakotechnikui nei seniau, nei dabar nestovi už nugaros, jis atlieka savo darbą, kaip išmano, o išmano jį puikiai, nes dažniausiai dirba daug metų, kelia kompetenciją.
Bet jeigu jam kyla klausimų, tuomet kreipiasi į kolegą, kuris turi aukštesnį išsilavinimą – vaistininką. Ar jis stovi prie kitos kasos, ar susisiekiama nuotolinio ryšio priemonėmis – koks skirtumas?
– Ar yra daromi sprendimai, gal dar vyksta vis dar užkulisiuose diskusijos, kad ta situacija būtų pakeista ir farmakotechnikai galėtų dirbti, taip kaip dirbę? Ar dabar jau yra akligatvis, kur jau nieko pakeisti nebegalima?
– Sunku prognozuoti, nors farmakotechnikai tikisi, kad situacija bus pakeista, bet įstatymas jau priimtas ir įsigaliojo. Vaistinės prie jo prisitaikė, sutrumpino darbo laiką.
Jeigu pacientai dažnai klausia, kodėl vaistinė naktį nedirba, reikia suprasti, kad tai lemia ne tik poreikis, bet ir kiek yra specialistų, galinčių suteikti paslaugą. Šiandien matome, kad vaistininkų Lietuvoje labai trūksta.
– Kaip manote, ar tai kas vyksta dabar, gali sumažinti būtent šios profesijos plėtrą ir jaunų žmonių norą siekti farmakotechniko išsilavinimo?
– Tikiuosi, kad nepalies, nes vaistinių funkcijos bus plečiamos, tikimės, kad ateityje farmakotechnikai galės skiepyti gyventojus. Jeigu duosime jiems galimybę atlikti tam tikras funkcijas vaistinėje, natūralu, kad jauni žmonės rinksis šią specialybę.
