Ji pastebi, kad Lietuvos sveikatos sistemai ypač trūksta bendrųjų vadybos principų taikymo, kartais net elementaraus „ūkiško“ mąstymo.
Antai šalyje ketinama įdiegti pacientų pavežėjimo sistemą. Tačiau POLA direktorei kyla abejonių, ar ją pavyks įgyvendinti sklandžiai, jos nuomone, buvo galima rasti paprastesnį sprendimą.
„Jeigu iš Jonavos reikia į Kauno klinikas atvežti 3 žmones, o jie visi turi skirtingus priėmimo laikus, kaip juos pavyks su viena mašina suvežioti? Valstybei reikia nuo nulio sukurti logistikos sistemą, apie kurią ji neturi žalio supratimo.
Matant visus boltus, uberius – išvystytą sistemą, paprasčiau būtų kompensuoti čekiukus“, – sako daugiau nei 35 tūkstančius onkologinių pacientų vienijančios organizacijos vadovė.
Pasak N.Čiakienės, pacientų nuomonės atsiklausiama retai. Konkretus pavyzdys – rengiami klausimynai, skirti įvertinti paciento patirtį vizito pas medikus metu. Paaiškėjo, kad į šiam projektui suburtą darbo grupę nebuvo pakviestas nei vienas pacientų organizacijų atstovas.
„Atviros Vyriausybės idėja popieriuje skamba gražiai, tačiau realybėje visos suinteresuotos grupės nėra įtraukiamos“, – konstatavo pašnekovė.
N.Čiakienė interviu naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kad pas gydytoją apsilankęs ligonis neretai pasijaučia kaltas, paaiškino, kodėl oficiali statistika neatspindi tikrojo pacientų laukimo pas gydytojus laiko ir išsakė nuomonę apie planą Nacionalinį vėžio institutą jungti prie VUL Santaros klinikų.
– POLA pavasario pabaigoje paskelbtos apklausos rezultatai parodė, kad paslaugų prieinamumas pablogėjo – tą sako pacientai. Kur skauda labiausiai?
– Turime didžiulę pacientų bendruomenę ir galime su jais išlaikyti kontaktą. Šitoje apklausoje sudalyvavo beveik 4 tūkst. žmonių.
Nuoširdžiai maniau, kad rezultatai bus blogesni, nes girdime, kaip žmonės nuolat skundžiasi sveikatos priežiūros paslaugų kokybe. Todėl nustebino, kad 75 proc. apklaustųjų ta kokybe yra patenkinti. Galbūt labiau girdime nepatenkintų žmonių balsus.
Pacientų lūkesčius prasčiausiai atliepia reabilitacijos ir slaugos paslaugos, kur būtinos sisteminės reformos.
Paslaugų prieinamumu skundėsi pusė apklaustųjų, o labiausiai suneramino, jog ketvirtadalis jų sako, kad prieinamumas netgi pablogėjo.
Iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) girdime, kad tendencijos tos pačios – niekada nebuvo gerai, o šita Vyriausybė nėra išimtis. Bet mūsų apklausa patvirtino, jog situacija prastėja: eilės ilgėja ir iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamos paslaugos pacientams prieinamos vis sunkiau.
– Kodėl ministerija ir pacientai situaciją mato skirtingai?
– Nėra realios statistikos. SAM skelbiama švieslentė, skirta eilėms pas gydytojus stebėti, nelabai parodo realią padėtį. Įstaigos labai greitai išmoko apgauti sistemą. Jeigu vieną laiką deklaruoji išankstinėje pacientų registracijos (IPR) sistemoje, nebesi „raudonas“.
Statistika nerodo, kad dabar egzistuoja eilė iki užsiregistravimo – kad žmonės čia laukia mėnesius, jokios švieslentės neparodo. Didžioji dalis žmonių tuo ir skundžiasi, kad aš esu 175-as eilėje vien tam, kad galėčiau užsiregistruoti į kitą eilę.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose pristatomos tik oficialios eilės ir dar ten akcentuoja, kad eilių net nebūtų, jei žmonės nelauktų konsultacijos pas konkretų specialistą.
Žinoma, Lietuva nėra unikali, panašios bėdos ir užsienyje. Bet negerai, kad atsisakoma kalbėti atvirai ir problema nėra pripažįstama.
Paimkime Žalgirio kliniką, kuri vienintelė gali priimti sunkius ortodontinius atvejus, atsiradusius dėl burnos ar kito tipo vėžio. Įstaiga užpraeitą savaitę pranešė, kad visai nebepriima naujų registracijų, nes dirba tik dvi specialistės. Ir tos nepilnu etatu.
– Bet Lietuvoje yra ir klestinčių ligoninių, o kiti vadovai raginami iš kolegų sėkmės pasimokyti. Sakote, nepakanka?
– Esu gana pesimistiška. Pasiskaitykime „Lietuva 2050“ dokumentus ir pasižiūrėkime, kokie yra prognozuojami ateities scenarijai, demografinė situacija, kiek bus mokesčių mokėtojų. Matome, kaip brangsta visos sveikatos priežiūros paslaugos – ne tik specialistų darbas, bet ir vaistai kiekvienais metais brangsta.
Iš esmės nekeičiant modelio, nediskutuojant ir negalvojant apie efektyvaus valdymo būdus situacija tikrai nesikeis. Matome, kad sveikatos priežiūros sistemoje nėra įdiegti bendrieji vadybos principai. Konkrečios įstaigos lygmeniu, kur tie vadybos principai įgyvendinami, matomas pozityvus rezultatas. Energingesnio vadovo pavyzdys – Martynas Gedminas ir Joniškio ligoninė.
Ligoninės lygmeniu dalykai pradeda veikti, tačiau regiono lygmeniu tai išbalansuoja sistemą. Esu iš Šiaulių, ten gyvena mano tėvai. Todėl žinau, kad Šiauliuose gydytojų nebėra – visi nutekėjo į Joniškį.
Kai resursai yra riboti, kažkas valdymo principais turėtų užsiimti. Dabar, deja, nukenčia pacientas.
– Dauguma onkologinių ligonių yra vyresni žmonės, neretai jų artimieji būna išvykę ieškoti laimės užsienyje. Liga ir vienišumas – dažnas derinys?
– Matome, kad neretai žmonės yra palikti ligos keliu eiti vieni. Klausėme pacientų, kiek jie įtraukia artimuosius? Labai nustebino, kad tai daro tik 12 proc. visų apklaustųjų, o ateityje artimuosius įtraukti ketina tik 7 proc.
Gydytojai sako, kad pacientas geriau ateitų ne vienas, bet ligoniai nėra linkę prašyti pagalbos. Gal toks mūsų tautos bruožas.
Artimieji irgi nepasisiūlo: vieni toli gyvena, kiti yra užsiėmę savo darbais, galbūt nesuvokia, kad artimąjį reikia palydėti.
Iš gydytojų girdime, kad pacientas metus lankosi ir ateina tas laikas, kai sveikatos būklė ima blogėti. Gydytojui tai nėra staigmena, nes jis matė ligos eigą, tyrimų rezultatus. Bet artimieji tuomet pradeda skambinėti, sakyti: „Jūs negydote!“
Jei jie būtų šalia, jie būtų girdėję prognozę, pradėję ruoštis ir paskutinės akimirkos desperacinių veiksmų būtų mažiau.
– COVID-19 karantinų laikotarpiu baimintasi, kad po kelių metų Lietuvoje turėsime daugiau uždelstų vėžio atvejų. Praėjo keleri metai, tad kas girdėti?
– Pavieniai gydytojai sako, kad nebuvo matę tiek užleistų vėžio atvejų, ką pamatė po karantino. Iki pandemijos buvo pasiekta, kad 70 proc. krūties vėžio atvejų būtų I arba II stadijos. Po karantino priešingai – tik 30 proc. naujų atvejų buvo I arba II stadijos.
Reglamentuota, kad onkologinės operacijos būtų atliekamos tik onkologijos centruose. Bet karantino laiku augliukai buvo operuojami ir regionų ligoninėse. Paskui paaiškėdavo, kad ten ketvirta stadija – šaukštai po pietų.
Matyt, dėl judėjimo apribojimų žmonės ieškojo pagalbos vietoje, bet ji buvo suteikta neprofesionaliai.
Mūsų medicinoje nėra klaidos supratimo kultūros. Juk reikia analizuoti priežastis ir padaryti viską, kad klaida nepasikartotų, o pas mus viskas sušluojama po kilimėliu. Dokumentai „patvarkomi“, bandoma paneigti, kad klaidos nebuvo.
Naujas žalos pacientams atlyginimo modelis buvo diegtas tam, kad nebaustume konkretaus gydytojo, o analizuotume klaidas ir tobulintume procesus.
– Žalos be kaltės modelis Lietuvoje neveikia?
– Jeigu žiūrėsime, kiek yra kreipimųsi ir kiek išmokėta kompensacijų, matysime, kad jų mažiau nei prie ankstesnio modelio. Tai rodo, kad jis neveikia.
– Vėl garsiau prabilta apie Nacionalinio vėžio instituto (NVI) prijungimą prie VUL Santaros klinikų. Įstaigos onkologai šią idėją kritikuoja. O kaip žiūrisi iš pacientų varpinės?
– Mūsų pozicija yra nuosekli. Pasisakome už atskirą kompetencijų centrą, kaip gydymo įstaigą ir mokslo institutą.
Žinoma, kad įstaiga veiktų sėkmingai, svarbūs vidiniai procesai, o 2015 metų NVI nėra pastovaus vadovo. Tai neprisideda prie ligoninės klestėjimo.
Turime apklausos duomenis, kaip skirtingų onkologinių ligoninių pacientai vertina gydymo kokybę ir ypatingų skirtumų nepastebėjome.
Tačiau dėl jungimo matome nuogastavimą. Vaikų klinikas įjungė į Santaros klinikas – nėra patenkinti nei gydytojai, nei pacientai. Kuo didesnė klinika, tuo jai sunkiau save valdyti.
Girdime, kad Santaros klinikos jau dabar su pacientų maitinimu nesugeba susidoroti, stringa elementarūs vadybiniai sprendimai. Kas nutiktų „suvalgius“ milžinišką vėžio institutą?
Negirdime jokių argumentų, kas būtų geriau, o jaučiame, kad eilės galėtų padidėti. Dabar NVI atskiras srautas, atskiros eilės ir puikiai veikiantis Skambučių centras.
Kam reikia jungti tokią įstaigą su kita klinika, kuri taip pat veikia gerai?
Norima statyti stiklinį koridorių tarp NVI ir Santaros klinikų. Kam to reikia? Kad gydytojams būtų šilčiau pereiti? Juk pacientui jokio skirtumo, jis paprastai ateina vieno vizito, labai retai atliekamos dvi procedūros ir žmogus bet kokiu atveju tiesiu taikymu eina į tą pastatą, kur jam reikia.
Pas mus norima investuoti į infrastruktūrą, užuot skyrus lėšas procesų tobulinimui ir geresnio klimato gydytojams sudarymui.
– Medikų problemos tikriausiai atsiliepia ir pacientų kasdienybėje...
– Mums susirūpinimą kelia, kad vis mažiau paslaugų galima gauti iš PSDF lėšų. Specialistų yra, bet jie pamažu migruoja į privačias įstaigas. Suprantama, nes jie ten gauna geresnį atlyginimą, palankesnį darbo klimatą.
Kita vertus, darbas valstybinėje įstaigoje yra įdomus. Gydytojas dirba ne tik tam, kad pinigą gautų, bet ir pasitenkinimą pajustų atlikęs svarbų darbą, įdomią operaciją. Valstybinių įstaigų pusėje yra didžiulis potencialus privalumas.
Nepaisant to, vyksta migracija į privatų sektorių. Gydytojų Lietuvoje turime daug, bet pažiūrėkime, kur jie dirba.
Gydytojų darbas yra emociškai sunkus, bet jie niekam neįtinka. Pacientai nepatenkinti, nes jiems nėra skiriama pakankamai laiko, o ministerija žeria priekaištus, kad gydytojai nespėja skaityti naujų reikalavimų dėl kokybės. Todėl vis mažiau medikų nori likti valstybiniame sektoriuje, nes jie nesijaučia įvertinami – netenkina nei darbo aplinka, nei atlyginimas.
– Koks tuomet paciento potyris apsilankius prieš taip užspaustą gydytoją?
– Susidaro paradoksali situacija: jautiesi kaltas, kad sergi ir vargini mediką. Bet jų problemas mato ir pacientai – nenormalu, kad gydytojas neranda laiko nueiti į tualetą, neturi kada išgerti kavos.
– Grįžkime prie NVI klausimo. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys jungimo idėją palaiko ir sako, kad NVI klinikinės veiklos rodikliai prastesni nei kitų onkologines ligas gydančių įstaigų. Jūs minėjote, kad pacientai onkologines įstaigas vertina panašiai. Iš kur tas skirtumas?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad pacientų nuomonė neįdomi, gydymo įstaigos jos neklausia. Ministerija irgi neklausia, ar žmonės patenkinti paslaugų kokybe, jie tokių apklausų neinicijuoja.
Kalbant apie NVI situaciją, reikia suprasti, kad ten gydomi sudėtingiausi ligoniai. Kaip tada jų rezultatus lyginti su kitomis įstaigomis? Aurelijus Veryga diskusijoje teisingai pasakė: „Ar obuolius lyginame su obuoliais, ar su kriaušėmis?“
Nusiskundimų sulaukia visos įstaigos, dejuoja žmonės ir kad NVI nežiūrėjo, ir Kaune nesirūpino, ir be vokelių negydo. Skundų girdime visokių.
– Vokelių problema niekaip nedingsta?
– Nėra taip, kad žmonės mums skųstusi, bet jei pasižiūri pacientų diskusijas, tai supranti, jog tai yra gaji problema. Faktas, kad tai nėra išgyvendinta.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nuolat sudaro korupcijos žemėlapį, o paskutinį Seime pristatė praėjusių metų rudenį. Mane labiausiai nustebino vidutinis vokelio sumos dydis – 200 eurų. Tai yra baisu!
Tas vidurkis per kovidinius metus išaugo nuo 50 iki 200 eurų.
Tiesa, girdisi, kad tiek jauni gydytojai, tiek jauni pacientai į tai žiūri kitaip – vieni neduoda, o kiti neprašo.
Tik nemanyčiau, kad čia yra skirtumai tarp gydymo įstaigų. Tai labiau priklauso nuo pačių gydytojų.
– Iš vieno vėžį įveikusio asmens išgirdau pastabą, kad žodis „vėžys“ įstaigos pavadinime žmones baugina, jie į ligoninę ir eiti delsia. Baimė tokia stipri?
– Jaučiame, kad žodis „vėžys“ mūsų visuomenėje tebėra stigma. Dalį tai stabdo kreiptis į medikus, kiti nedrįsta pasisakyti draugams.
Mes ir patys šiek tiek maskuojame, sakome: „einantiems onkologinės ligos keliu“, o ne „sergantiems vėžiu“.
Pavyzdžiui, dažnai nesakoma „kraujo vėžys“, o nurodoma: „onkohematologinė liga“. Bet esmės nepakeisi, pavadinsi tai vėžiu, ar onkologine liga, žmonės vis tiek supranta, kad tai yra sudėtinga piktybinė liga.
Turime ir nemalonią kovidinio laikotarpio pasekmę. Prieš tai diagnozę dažniausiai pasakydavo gydytojas, daug diskutuota, kad žmogus iš karto būtų nukreipiamas pas psichologą, kuris padėtų amortizuoti ligos naštą ir kilusį stresą.
Deja, nuo kovido laikų dažnai nutinka, kad žmogus atsidaro e.sveikatą ir pamato, jog jam nustatyta arba yra įtariama onkologinė liga. Žmonės sienomis lipa, kol sulaukia gydytojo skambučio, gydymo.
Ypač didelis šokas būna jauniems žmonėms, nes jie visai nesitiki, kad jiems gali būti išplitusi onkologinė liga. Diagnozė buvo pranešama ir telefonu – šaltu balsu pasakydavo, kad jums III stadijos vėžys, užsiregistruokite konsultacijai.
– Viešojoje erdvėje neseniai iškelta problema, kad naujų vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų vaistų sąrašą procedūra yra per lėta. Neįvertintų paraiškų krūva tik augo, o pusė vaistų, kurie laukė sprendimo – onkologiniai. Kokia situacija šiuo metu?
– Biurokratai turi savo žiūros tašką. Jie rado dvejus metus nevertintas paraiškas ir sako padarę progresą. Bet uodega velkasi ir pacientams nėra lengviau.
Vis daugiau kalbama apie personalizuotą mediciną, taikinių terapiją, biožymų tyrimus, kurie parodo, kad vaistas tam tikram pacientui galėtų būti naudingas.
Pas mus biožymenų tyrimai nėra kompensuojami. Todėl susiduriame su tuo, kad gydytojai žino, jog toks tyrimas galėtų būti naudingas pacientui, nes parodytų ar chemoterapija suveiks.
Bet suprasdami, kad tai yra mokamas tyrimas gydytojai apie jį net neužsimena pacientui. O kas jei jis biožymenų tyrimą savo lėšomis pasidarys? Po to paaiškės, kad jam reikia vaisto, kuris pas mus yra nekompensuojamas.
Rezultate pacientas negauna pilnos informacijos apie savo ligą. Dėl to ir nuoskauda atsiranda. Gal jis būtų ėmęsis kitų žingsnių. Ir POLA konsultuoja pacientus, kaip įsteigti paramos fondus, pritraukti lėšų. Suprantu, kad ne kiekvienam įmanomas kelias, tačiau apie galimybę pacientas turėtų žinoti.
Mes ir iš pačių gydytojų girdime, kad jie savo vadovybės yra baudžiami, jei siūlo pacientams mokamus tyrimus ir kitas mokamas sveikatos paslaugas.
