– Organų donorystė šiandien apipinta mitų, kurie pastaruoju metu ypač paplito socialiniuose tinkluose. Kaip manote, kodėl žmonės skleidžia nebūtus dalykus ir klaidina visuomenę?
– Taip, mitų daug ir darosi vis sunkiau atskirti pelus nuo grūdų. Aišku, žmogus visada ieško pateisinimų savo patogumui: jeigu nieko nedaryti ir nesivarginti įgyti donoro kortelę yra lengviau, tai ir ieškom, kaip tai pateisinti. Be to, įvairios baimės dažnai paralyžiuoja mūsų gerus ketinimus: o ką kiti pasakys, kaip į mus pažiūrės, gal tai nepagarba mirusiajam, kaip kūnas atrodys per laidotuves ir panašiai.
Labai liūdna, kad tokiuose svarbiuose klausimuose, nuo kurių priklauso kitų žmonių gyvenimas arba mirtis, labai dažnai pagrindinis veiksnys, nulemiantis mūsų pasirinkimą, būna kitų žmonių nuomonės baimė. Tas pats vyksta ir, pavyzdžiui, su abortais: moterys dėl aplinkinių pasmerkimo baimės verčiau ryžtasi slapta nužudyti vaikelį savo įsčiose, negu pagimdyti ir atiduoti jį į gyvybės langelį, kad jį įsivaikintų nevaisinga pora, kuri negali turėti savo vaikelio... Panašiai ir dėl donorystės: labai dažnai pasirinkimą nesutikti su donoryste nulemia kokia nors visiškai kvaila baimė, pavyzdžiui, kad kūnas negražiai atrodys šarvojimo salėje... Arba kad mirusiojo sielai atsitiks kažkas blogo, jeigu bus išdalinti jo kūno organai... Tai tiesiog baimė, neturinti jokio protingo pagrindo, tačiau paralyžiuojanti ir neleidžianti daryti gera.
– Jūs esate Kauno klinikų kapelionas, žmogus, kuris gyvybės ir mirties slenkstyje atsiduria šeimos netekties skausmo akivaizdoje. Ką tuo metu jaučia artimieji ir kaip reiktų su jais bendrauti?
– Vieni žmonės labai atvirai reiškia savo jausmus, kiti labai santūriai. Aišku, skaudžiausiai išgyvena tėvai prie mirštančių savo vaikų. Jiems reikia ilgalaikio palydėjimo, palaikymo. Mes, kunigai, kasdien susitikdami daug įvairiausių žmonių, fiziškai nepajėgiame to padaryti. Artimo netekęs žmogus išgyvena ypatingą vienatvę, kartais net beprasmiškumą, jei tai buvo labai artimas žmogus.
Jam labai galėtų padėti tiesiog kitų dėmesys, paskambinimas, pakvietimas bendrai veiklai. Pastebėjau, kad visą gyvenimą kartu su kitais nugyvenęs žmogus nepajėgia būti vienas, ištverti vienatvės, kuri galbūt visai priimtina tiems, kurie jau seniai gyvena vieni. Taip pat gali padėti bendra malda su kitais, kad ir nepažįstamais, kad ir įsijungus Marijos radiją. Bendra malda mus labai vienija.
Dar labai sustiprintų galimybė turėti bendraminčių grupelę, su kuriais galima būtų kalbėtis apie tikėjimo, dvasinius dalykus – tai teikia susitikimo su mirusiuoju amžinybėje viltį ir padeda neįpulti į depresiją. Kiekvienoje parapijoje yra bent kelios grupelės: motinų maldoje už vaikus, vyrų, Marijos legiono, jaunimo, senjorų, šeimų, Biblijos skaitymo, Alfa kurso, dvasinių pratybų ir įvairios kitos. Svarbu nelikti vienam, neužsidaryti, kad tas skausmas nevirstų psichikos liga. Kančia mus arba sužlugdo, arba sukilnina.
Tai priklauso nuo to, kaip ją priimame: jei priešinamės kryžiui, pykstame, sviedžiame šalin, jis tarsi kliūna visur ir velkasi mums iš paskos. Bet jeigu drąsiai ir nuolankiai priimame savo kryžių, jeigu dar paaukojame savo kančią už mums brangius žmones, gyvus ar mirusius, jungdami savo kančią su Jėzaus kančia, tuomet mes patys daromės panašūs į Jėzų Kristų. Mumyse išryškėja nekaltai kenčiančio Dievo atvaizdas.
– Atskleiskite, ką Jūs sakote netektį išgyvenantiems artimiesiems? Kaip juos paguodžiate?
– Stengiuosi pasidalinti tuo, kas stiprintų jų tikėjimą Dievo buvimu ir amžinuoju gyvenimu. Jeigu Dievo nėra, mūsų gyvenimas yra absurdiškai beprasmė loterija. Tačiau jei Dievas yra, tuomet Jis kiekvieną mūsų pažįsta vardu, kviečia mus į amžiną laimę su Juo ir visi dalykai gyvenime, ir džiaugsmingi, ir skausmingi, pasitarnauja mūsų dvasiniam augimui. Dievu tikintis žmogus niekada nebus pasimistas. Juk Šventajame Rašte parašyta: „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).
Mėgstu pasakoti apie patyrusiųjų klinikinę mirtį tyrimus, apie Mergelės Marijos apsireiškimus mūsų laikais, negendančius šventųjų kūnus, stebuklingus išgydymus... Yra nuostabu, kiek daug ženklų Dievas mums paliko, kad pažadintų tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. O jeigu galime kliautis Jėzaus Kristaus žodžiais, Jo pažadais, tuomet Jis mums pažadėjo nuostabių dalykų po mirties: „kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie yra kryžkelėje svarsto ar sutikti padovanoti savo artimojo organus donorystei?
– Siūlyčiau visų pirma tiesiog protu pasverti visus „už“ ir „prieš“. Jeigu mirusiojo žmogaus organai gali išgelbėti kitam gyvybę, gal netgi keliems žmonėms, tai nusveria visus „prieš“. Galbūt tai išgelbės jaunus žmones, kurie turėjo daug vilčių ir svajonių, kol sužinojo savo ligos diagnozę; kurių gyvybė kabo ant plauko; kurie irgi turi tėvus, sutuoktinius, vaikus, artimuosius, labai pergyvenančius dėl jų sveikatos.
Ir netekties skausmas tuomet tampa žymiai mažesnis, kai žinai, jog mirdamas artimas žmogus kartu dovanoja gyvenimą kitiems. Tai labai krikščioniška. Jėzus sakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Ir „iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte' (Mt 25, 40).
– Kokiais žodžiais Jūs paskatinate šeimos narius priimti sprendimą ir artimojo organus paaukoti kito sergančio gyvybės išgelbėjimui? Kokiais žodžiais patvirtinate, kad jų sprendimas buvo teisingas?
– Dažniausiai tai įvyksta neurochirurgijos reanimacijoje, nes tik po smegenų mirties, pripažintos reanimacijoje, žmogaus organai paprastai imami donorystei. Stengiuosi niekada nedaryti spaudimo, tiesiog pasiūlau pagalvoti apie donorystę, kuri gali išgelbėti kitiems gyvybes. Tai labai kilnu ir krikščioniška. Mums kiekvienam reikia kasdienio atsivertimo iš egoizmo į artimo meilę.
Pasidalinti organu – daugybę kartų daugiau ir geriau, negu, pavyzdžiui, sušelpti vargstantį. Gera žinia ta, kad mirusio žmogaus amžius neturi jokios reikšmės: Lietuvoje vyriausiam donorui buvo 85 metai, o pasaulyje – net 100 metų! Taip pat svarbu pabrėžti, kad po, organų paėmimo donorystei, mirusio žmogaus kūnas atrodo nė kiek nepakitęs (nes paimami vidaus organai – širdis, plaučiai, inkstai, kepenys, akių ragenos, retkarčiais kraujagyslių, raumenų, kaulų čiulpai).
Be to, artimieji patys gali pasirinkti, kuriuos organus dovanoti. Taigi baimė, kad po donorystės procedūros artimojo kūnas šarvojimo salėje bus sudarkytas, yra visiškai nepagrįsta. Visgi bloga žinia ta, jog daugiau nei trečdalis mirusių, kurių organai tiktų donorystei, artimųjų jų organų donorystės atsisako... Tai vyksta, kaip minėjau, dažniausiai dėl visiškai nepagrįstų baimių.
– Vis dar gajus mitas, jog jei žmogaus organai po mirties bus paaukoti donorystei – jis nepateks į dangų. Ar galite patvirtinti, jog tai yra netiesa?
– Tokia mintis prieštarauja Evangelijai: kaip tik į Dangų pateks tie, kurie vykdo Dievo žodžius – stengiasi mylėti artimą. Dievas mums pažadėjo naują sudvasintą kūną, kuris visada bus jaunas, niekada nesirgs ir nemirs. Taigi tai bus ne tas pats kūnas, kuris supus žemėje. Juk jau po metų iš palaidoto kūno belieka tik kaulai, o nė vienas organas neišlieka – juos suvalgo bakterijos ir žemės kirminėliai...
Manau, kad žmonės gal labiau bijo kremacijos, negu donorystės. Nes manoma, kad jei artimui išima tam tikrus organus, jį gali reikėti kremuoti. Tačiau tai, kaip minėjau, yra nepagrįsta, nes žmogaus kūno išvaizda po vidaus organų išėmimo donorystei nepasikeičia. Be to, Dievas nėra piktavalis teisėjas, teisiantis tik pagal išorę, bet Jis žino mūsų vidų geriau, negu mes patys. Jeigu turime gerą intenciją, nenorime išniekinti artimojo kūno, bet norime padėti išgelbėti kito gyvybę, tai yra didelė dorybė ir Dievas už tai atlygins mums amžinajame gyvenime. Manau, kad ir mūsų miręs artimasis džiaugsis Danguje, žinodamas, kad jo mirtis padėjo išgelbėti net kelių žmonių gyvybes.
Be to, pamąstykime apie tuos žmones, kurie susprogo ar sudegė nelaiminguose atsitikimuose – argi jų Dievas neprikels? Juk užtenka vienos ląstelės DNR, kad joje tilptų visa informacija apie žmogaus kūną. Manau, kad Dievas turi visą informaciją apie mūsų kūnus ir galės juos bet kada atkurti, tik jau nebegendančius.
Aš vis pagalvoju, kad gyvenimą turime tik vieną, o paskui turėsime visą amžinybę džiaugtis arba liūdėti dėl to, kaip jį nugyvenome... Juk kaip nuostabu, kai mums atsiranda proga kažką išgelbėti nuo mirties: ar apginti nuo užpuolikų, ar ištraukti skęstantį iš vandens, ar laiku iškviesti greitąją pagalbą. Dėl to džiaugiamės visą gyvenimą. Taigi lygiai taip pat ir dar daugiau džiaugsimės visą amžinybę, jeigu vienaip ar kitaip būsime padėję išgelbėti kitų gyvybes.
– Ką Jūs, kaip bažnyčios atstovas, pasakytumėte žmonėms, vis dar neigiamai nusiteikusiems prieš donorystę?
– Tiesiog paklausčiau jų: kaip manote, ar Dievas nori, kad gelbėtume gyvybę, ar žudytume? Jeigu nieko nedarome, galėdami išgelbėti, tuomet žudome. Kai Jėzaus paklausė, koks įsakymas svarbiausias Įstatyme, Jis atsakė: Dievo ir artimo meilė, mylėti artimą kaip save patį. Taigi jeigu aš susirgęs norėčiau gauti organą iš donoro, tai yra gera ir kitam padėti jį gauti, kai tai nuo manęs priklauso! Šis aukso taisyklės principas – daryti kitiems tai, ką norime, kad mums darytų – yra praktiškai visose pasaulio religijose. Taigi yra išmintinga ir saugu juo vadovautis.
– O ką donorystė reiškia Jums?
– Donorystė išvertus iš lotynų kalbos reiškia dovanojimą. Džiaugiuosi, galėdamas kartais dovanoti kraujo. Esu pasirašęs sutikimą mirties atveju panaudoti mano organus donorystei. Tai vienas iš būdų daryti gera kitiems, tik tas būdas labai asmeniškas – tu dovanoji dalį savęs, o ne to, kas tau atlieka... Manau, kad donorystė mus daro panašius į Jėzų Kristų, kuris paaukojo savo gyvybę už mus, kad mus išgelbėtų.
Taigi donorystė mus ugdo pasiaukojimui, o tai yra „kuras“ tikrajai meilei. Mes tol nepatirsime tikros meilės savo gyvenime, kol neišmoksime aukotis, Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir vienybėje su Juo. Raginčiau kiekvieną, kuris to dar nėra padaręs, tiesiog dabar internetu užpildyti sutikimą donorystei ir gauti donoro kortelę.
